1568 m. žiema Čatsvortas Besė
Turiu naujienų iš savo vyro, grafo, apie tardymą Vestminsteryje. (Vis dar esu neseniai ištekėjusi, todėl mėgstu sakyti „mano vyras, grafas“). Jis rašo beveik kasdien, kad papasakotų, kaip jam neramu, o aš atsakau siųsdama naujienas apie jo vaikus ir save, apie namie keptus pyragus ir geriausią Čatsvorto sidrą. Jis sakė, kad jam slapta buvo parodyti laiškai, kurie yra neginčytinas įrodymas. Ištekėjusios karalienės meilės laiškai skirti vedusiam Botvelo grafui, kurie kursto jį nužudyti karalienės vyrą, vargšą jauną lordą Darnlį, kur parašyta, kaip ji dega aistra grafui. Gašlios poemos, žadamos malonumų naktys ir prancūziški malonumai yra ypatingai akcentuojami.
Galvoju apie visus teisėjus — savo vyrą, jaunąjį Tomą Hovardą, jo draugą Sasekso grafą, senąjį serą Ralfą Sadlerį, Robertą Dadlį ir savo gerą draugą Viljamą Sesilį, Nikolasą Beikoną, serą Tomą Persį, serą Henrį Heistingsą ir visus kitus — skaitančius šią nesąmonę nuostabos iškreiptais veidais, bandančius patikėti, kad moteris, planuojanti savo vyro žmogžudystę, prikištų į rūsius parako ir praleistų naktį prieš sprogimą namuose, prie sergančio vyro lovos, rašydama savo bendrui meilės eiles. Taip absurdiška, kad net įdomu, kaip jų neišvarė iš posėdžio.
Bet jie yra sąžiningi, galvoti, labai gerbiami vyrai. Jie neklausia: ką tikra moteris darytų tokiomis aplinkybėmis? Jie nepratę galvoti apie tikrąją bet kurios moters prigimtį. Jie težiūri į priešais padėtą įrodymą. Ir mano dėka yra labai daug įrodymų! Kiek daug pastangų įdėta, kad būtų apjuodintas jos vardas! Kažkas ilgai vargo: vogė jos laiškus, kopijavo rašyseną, rašė prancūziškai, paskui vertė į škotų ir anglų kalbą, dėjo laiškus į specialią jos inicialais puoštą papuošalų dėžutę (tam atvejui, jeigu kas pagalvotų, kad juos rašė kokia kita Marija Stiuart), tada juos atrado, nes buvo stebėtinai prastai paslėpti jos asmeniniame kambaryje. Kažkieno darbas buvo kruopštus ir nepaprastai įtaigus. Visi, kurie matė šiuos laiškus, dabar tiki, kad jaunoji karalienė yra svetimaujanti kekšė, kuri iš aistros ir keršto nužudė savo jauną vyrą anglą.
Dabar turbūt nutuokiu, kas galėjo būti tas protingasis Kažkas. Tiesą sakant, visi Anglijoje turėtų nutuokti, kas tas Kažkas. Retai kada viskas vyksta ne taip, kaip jis nori. Šią vargšę karalienę gerokai aplenks tas Kažkas, kas planuoja toli į ateitį ir žaidžia ilgai trunkantį žaidimą. Ji galbūt pastebės, jeigu nepagaus jos į savo pinkles dabar, numegs kitą, tankesnį tinklą, kol ji negalės ištrūkti.
Šiuo metu negalima to padaryti; ji išsilaisvino. Geriausias liudininkas, liudijantis prieš ją, yra jos pavainikis įbrolis, bet jis perėmė valdymą, kol jos nėra, o jos sūnelį paėmė įkaitu, netgi pilna ypatingai gerbiamų vyrų teismo salė neprisiverstų patikėti nei vienu jo žodžiu. Jo neapykanta yra tokia akivaizdi, o nepatikimumas toks įžeidžiantis, kad net Sesilio paskirti teisėjai negali jo pakęsti. Teisėjai, tarp jų ir mano vyras, grafas — tai vyrai, kurie didžiuojasi savo ištikimybe. Jie kreivai žiūri į tuos, kurie yra nepaprastai klastingi. Jiems nepatinka škotų karalienės elgesys, bet dar labiau jiems nepatinka škotų lordų elgesys. Lažinuosi, kad jie nutars, jog su didenybe buvo negailestingai elgiamasi ir kad jai reikia grąžinti sostą. Tuomet škotai galės su savo karaliene elgtis kaip tinkami, ir tai nebus mūsų kaltė.