1570 m. žiema Šefildo pilis Džordžas

Vietos, kur radau slaptus ir išdavikiškus laiškus Škotijos karalienei:

1. Sode po akmeniu, jaunas sodininkas kuris nebuvo toks protingas, kad suprastų, jog šilingų krūvelė ant laiško buvo užmokestis, kurį slapta reikėjo jai perduoti, atnešė jį man.

2. Įkeptą į ypatingą kalėdinę duoną, iškeptą mano kepėjo.

3. Įsiūtą į šilkinę suknelę, kurią ji gavo dovanų nuo draugų iš Prancūzijos.

4. Įklijuotą į knygą, kurią atsiuntė seklys iš Ispanijai priklausančios Nyderlandų dalies.

5. Įvyniotą į ritinį damasto iš Edinburgo.

6. Atskraidintą vieno iš jos laikomų balandžių iš velniai žino kur, ypač dėl to nerimauju, nes paukštis neatrodė skridęs toli: kad ir kas jį siuntė, jis yra visai netoliese.

7. Pakištą po jos balnu, kai ruošėmės jodinėti, aš jį pakėliau. Ji juokėsi, tarsi jai nerūpėtų.

1. Jos šuniuko antkaklyje. Paskutiniai du turi būti nuo vyrų mano namuose ir dirbančių pasiuntiniais jos draugams. Paukščius grįžti namo ji išmokė pati, apsimesdama, kad norėjo prisijaukinti karvelius. Juos pats jai daviau, kvailys.

— Tai turi liautis, — pasakau jai. Stengiuosi kalbėti rūsčiai, tačiau ji maudo savo šunį, lininė prijuostė juosia jos suknelę, jos galvos apdangalas guli netoliese, plaukai nuo smeigtukų krinta žemyn. Ji graži kaip skalbėja iš pasakos, juokiasi iš šuns taškymosi vonios vandeniu ir išsisukinėjimo, kai ji bando jį paimti.

— Šousbevi! — ji džiaugsmingai šūkteli pamačius mane. — Nagi, Mere, paimkite mažąjį Pešį, jis per daug išdykęs ir visas šlapias.

Staigiu judesiu šunelis bando išsilaisvinti ir energingai nusipurto aptaškydamas mus visus. Karalienė nusijuokia:

— Paimkite jį! Paimkite jį! Vite! Vite! Ir išdžiovinkite jį! Prabylu ramus ir išdidus:

— Drįstu teigti, jog jums nepatiktų, jei atimčiau jį visam laikui?

— Visiškai nepatiktų, — atsako ji. — Bet kodėl sumanėte tokį žiaurų dalyką? Ar Pešis jus įžeidė?

— O jei atsisakyčiau duoti knygų arba naujų medžiagų suknelėms, arba neleisčiau vaikščioti po sodą?

Ji atsistoja ir nusiriša lininę prijuostę tokiu šeimynišku ir paprastu mostu, jog beveik pagaunu ir pabučiuoju jos ranką, tarsi būtume jaunavedžiai savo mažame namelyje.

— Milorde, ar aš jus įžeidžiau? — švelniai paklausia. — Kodėl taip su manimi elgiatės? Ar kažkas nutiko? Besė skundėsi manimi?

Papurtau galvą.

— Tai dėl jūsų laiškų, — pasakau. — Privalote uždrausti žmonėms jums rašyti. Randu laiškų visur. Sargyba beveik kasdien man atneša vieną.

Ji gūžteli pečiais, tipiškas gestas, kuris, kaip įprasta prancūzams, sako: „Nežinau ir man nerūpi“.

— Et! Ką man daryti? Anglija pilna žmonių, kurie nori matyti mane laisvą. Jie rašo norėdami sužinoti, ar gali kuo nors padėti.

— Tai mus sužlugdys, — skubiai perspėju. — Sužlugdys jus taip pat kaip ir mane. Aš beveik tikras, kad Sesilis turi seklį šioje pilyje. Manote, jis nežino, kad rašote kasdien ir žmonės rašo jums? Manote, jis neperskaito, ką parašote, ir visų tų laiškų, kurie ateina jums? Jis yra Anglijos seklių vadas, jis žino daug daugiau negu aš. Ir net aš žinau, jog nuolat susirašinėjate su prancūzais ir ispanais, kad vyrai, kurių vardų nežinau, rašo koduotus raštelius, klausdami, ar jūs saugi, ar ko nors netrūksta, ar būsite išlaisvinta.

— Aš esu karalienė, — atsako ji paprastai. — Princesė pagal kraują. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai bei Šventosios Romos imperatorius yra mano giminaičiai. Teisinga ir tinkama, jog Europos karaliai man rašo. Tai patvirtina, jog esu nusikalstamo pagrobimo auka, nes visi jų agentai mano, kad laiškus geriau siųsti slapta. Jie turėtų laisvai man rašyti, tačiau esu įkalinta be jokios priežasties, visiškai jokios priežasties, ir jie negali. O kalbant apie kitus — nieko negaliu padaryti, jog ištikimos širdys ir pagarbūs protai rašo man. Negaliu uždrausti jiems rašyti ir neturėčiau. Jie trokšta išreikšti savo meilę ir ištikimybę, aš tuo džiaugiuosi. Čia nieko bloga.

— Pagalvokite, — skubiai užginčiju. — Jei Sesilis manys, jog negaliu sustabdyti jūsų sąmokslo, jis atims jus iš manęs arba pakeis mane kitu sargu.

— Aš net neturėčiau čia būti! — sušunka ji su netikėtu kartėliu.

Ji išsitiesia visu ūgiu, jos tamsios akys netikėtai prisipildo ašarų.

— Aš pasirašiau dokumentus Sesiliui, sutikau su viskuo. Pažadėjau atiduoti Elžbietai savo sūnų, jūs buvote ten, matėte, ką padariau. Kodėl manęs negrąžina į Škotiją, kaip buvo sutarta? Kodėl Sesilis nevykdo savo sutarties įsipareigojimų? Beprasmiška sakyti: nerašyk savo draugams. Aš turėčiau ne rašyti jiems, turėčiau būti laisva moteris ir būti tarp jų. Pagalvokite apie tai!

Mane nutildo jos susierzinimas ir žodžių teisingumas.

— Prašau, — ištariu silpnai. Tai viskas, ką galiu pasakyti. — Prašau, nekelkite sau pavojaus. Skaičiau kai kuriuos iš tų laiškų. Jie ateina iš sukčių ir kvailių, beviltiškiausių Anglijos vyrų, nei vienas iš jų neturi nė skatiko ir nei vienas neplanuotų pabėgimo, jei nuo to priklausytų jo gyvybė. Galbūt jie jūsų draugai, bet tikrai nėra patikimi. Vieni yra lyg maži vaikai, o kiti — taip gerai žinomi Seiliui, jog jau seniai jam dirba. Jis pavertė juos jo tarnais. Sesilio sekliai yra visur, jis pažįsta visus. Bet ką, kas jums rašo, Sesilis pažinos, ir dauguma bus jo paties vyrai, bandantys įvilioti jus į spąstus. Nevalia pasitikėti tais žmonėmis. Turite būti kantri. Privalote laukti. Kaip sakėte, pasirašėte sutartį su pačia karaliene. Turite palaukti, kol ji įvykdys sąlygas.

— Elžbieta įvykdys sutarties sąlygas? — su kartėliu pakartoja ji. — Ji niekada taip nesielgė!

— Pasielgs, — narsiai patikinu. — Duodu žodį, jog pasielgs.