1568 — 1569 m. žiema Tatberio pilis Besė
Marija, šita vis bėdų kelianti karalienė, delsia kiek galėdama. Kažkas pasakė, kad jai, karalienei iš prigimties, Tatberio pilis nėra tinkama vieta. Dabar jos šviesybė atsisako čia atvykti ir reikalauja būti nusiųsta į savo gerojo pusbrolio dvarą. Ji puikiai žino, kad ten dvylika dienų švęs Kalėdas su puotomis, šokiais ir muzika. Šventės centre suksis karalienė Elžbieta, geros nuotaikos, linksmai šoks ir juoksis, nes škotai, didžiausia grėsmė jos šalies taikai, kaunasi tarpusavyje. O pagrindinė jos varžovė, kita Anglijos karalienė, yra kalinė, ir neplanuojama jos paleisti. Aišku, turėsiu vadinti ją garbinga viešnia ir stengtis greitai paversti Tatberio pilį kuo nors daugiau, nei improvizuotu kalėjimu.
Turiu pasakyti, kad Škotijos karalienė Marija nėra vienintelė, kuriai šių Kalėdų metu labiau patiktų būti Hamptono dvare. Ne vien jai ilga, šalta žiema Tatberio pilyje bus neypatingai džiugi. Iš savo draugų, kurie siunčia man visas paskalas, girdėjau, kad Elžbietos rankos siekia naujas kandidatas, Austrijos didysis kunigaikštis. Būtų sudaryta sąjunga su Ispanija bei Habsburgais, ir pati Elžbieta nenustygsta vietoje, staiga užsigeidusi pasinaudoti paskutine galimybe tapti žmona ir motina. Žinau, kaip dvare viskas vyks: mano draugas Robertas Dadlis šypsosis, bet bus saugomas — jis nuolat asistuoja karalienei ir visų mažiausiai pageidauja dvare matyti varžovą. Elžbieta demonstruos savo tuštybę, kiekvieną dieną į jos kambarius bus nešami nauji pašvitai, o damos džiaugsis gavusios jos dėvėtus rūbus. Sesilis stengsis, kad viskas vyktų taip, kaip nori jis, kad ir kas tai būtų. Ten turėčiau būti ir aš, stebėčiau bei liežuvaučiau su jais.
Mano sūnus Henris, tarnaujantis pas Robertą Dadlį, rašo, jog Dadlis niekuomet neleistų įvykti vestuvėms, nes tuomet netektų vietos Elžbietos pašonėje. Jis puls priešintis Sesiliui, vos tik tas senas lapinas iškiš nosį. Aš už vedybas — už bet kokias vedybas. Duok Dieve, kad ji ištekėtų. Atidėliojo tiek, kiek tik moteris galėtų išdrįsti. Jai trisdešimt penkeri, tokio amžiaus jau pavojinga gimdyti pirmagimį, tačiau ji privalės sukąsti dantis ir padaryti tai. Privalome sulaukti jos sūnaus, privalome turėti įpėdinį Anglijos sostui. Turime matyti, kur einame.
Anglija yra verslas. Toks pat dvaras, kaip ir kiti. Privalome planuoti ateitį. Turime žinoti, kas bus paveldėtojas, ką jis gaus. Turime nuspėti, ką su tuo paveldu darys. Privalome matyti savo kitą valdovą ir žinoti, kokie bus jo planai. Turime žinoti, ar jis bus protestantas, ar katalikas. Tai labiausiai nori žinoti tie, kurie gyvena perstatytuose vienuolynuose ir pietauja iš bažnytinio sidabro indų. Meldžiu Dievo, kad ji pasirinktų šį kandidatą, ištekėtų už jo ir pagimdytų Anglijos labui įpėdinį protestantą.
Elžbietai sunku tarnauti, mąstau, komanduodama dailidėms, taisantiems grindų lentų plyšius. Šios Kalėdos turėjo man ir mano valdovui grafui būti pirmosios dvare. Mūsų pirmosios jaunavedžių Kalėdos, pirmosios Kalėdos, kai būčiau grafienė dvare. Užėmusi tokią padėtį spindėčiau kaip snaigė ir su dideliu džiaugsmu atsikratyčiau senų bėdų. Tačiau karalienė leido mano vyrui grafui vos porą dienų praleisti su manimi, prieš nusiųsdama jį į Boltono pilį atgabenti Škotijos karalienės. Man tuo metu paliko tvarkyti šią lūšną.
Kuo daugiau tvarkiau šią pusiau subyrėjusią griuveną, tuo labiau jos gėdijuosi, nors, Dievas mato, tai ne mano kaltė. Jokiam iš man priklausančių pastatų neleisčiau pasiekti tokios apverktinos būklės. Visas mano nekilnojamas turtas — kurį daugiausia gavau savo antrojo vyro, Viljamo Kavendišo sėkmingo reikalų tvarkymo dėka — buvo atnaujintas ir atstatytas vos įsigijus. Niekados nepirkome to, ko nebūtume pagerinę. Kavendišas didžiavosi savo sugebėjimu supirkti žemės sklypus ir keisti vieną ūkį į kitą, galų gale įkurdamas gražų dvarą, kuriame pelningai šeimininkaučiau. Jis buvo atsargus, puikus verslininkas, gerokai vyresnis. Jam buvo virš keturiasdešimties, kai vedė mane, devyniolikmetę nuotaką.
Jis išmokė mane tvarkyti namų ūkio sąskaitų knygą, ir tikrindavo ją kiekvieną savaitę, taip nuoširdžiai, tarsi skaitytų sekmadieninį pamokslą. Aš, dar jauna mergina, atnešdavau jam tą knygą, tarsi mokinukė namų darbus. Tikrindavome ją kartu sekmadienio vakarais, lyg kartu melsdamiesi. Panašūs į pamaldžią dukterį ir tėvą, kartu palenkusius galvas prie knygos, mes murmėdavome skaičius.
Maždaug po mėnesio, kai jis pamatė mano gabumus ir tai, kad pamėgau skaičius tiek pat, kiek turtą, kurį jie atspindėjo, vyras leido man peržvelgti nedidelio ką tik nupirkto dvaro sąskaitų knygą. Leido man tvarkyti ir ją, norėdamas įsitikinti mano sugebėjimais. Taip ir padariau. Jis išmokė mane, kad nieko nereiškia turėti dvarų bei žemių, kaip turi senieji lordai, švaistantys jas karta po kartos. Turtas nieko nereiškia, jei iki paskutinio penso nežinai savo sąskaitų. Nežinoti, ką turi, tas pats, kas būti vargšu. Jis išmokė mane mėgti subalansuotų sąskaitų knygų tvarką. Kiekvienos savaitės pabaigoje atsivertusi suvestinės puslapį matydavau išlaidų ir įplaukų balansą. Žinodavau iki paskutinio penso, ar turtėju, ar skurstu.
Kavendišas man papasakojo, kad didikai elgiasi ne taip. Daugumos jų ūkvedžiai net neturi tokių naujoviškų knygų, kuriose palyginamos pajamos bei išlaidos. Štai kodėl, galų gale, mums pasiseks geriau negu jiems. Vyras pasakojo, kad jie laiko savo turtus, dvarus, žemes ir jų gyventojus viena didele mase, kurios negalima apskaičiuoti. Jie niekada neskaičiuoja savo turtų. Paveldi ir palieka juos be inventorizacijos. Praranda ir uždirba neskaičiuodami. Neturi jokio supratimo, ar labiau apsimoka išnuomoti namą, ar javų lauką. Mokėdami mokesčius gali tik spėti, ar jie teisingi, skolindamiesi pinigus nežino, ar galės grąžinti. Gavę karo grobį ar vedybinį kraitį, jie tiesiog suverčia viską į lobyną ir niekad nesudaro jokio sąrašo. O mes, naujai praturtėję vyrai ir moterys, suskaičiuojame kiekvieną lauką, kiekvieną sandėrį, kiekvieną laivą. Turime būti tikri, kad viskas apsimoka. Kavendišas ir aš iš lėto gausinome mūsų turtus bei namus, grobdami po trupinėlį iš mirštančios senosios Bažnyčios. Užvedžiau naujų apskaitos knygų, po vieną kiekvienam dvarui. Knygose buvo surašytas pelno balansas už nuomą, už vilnos, šieno, grūdų ar geležies rūdos bei visų kitų gėrybių, kurias mūsų žemės galėjo suteikti, pardavimą. Po truputį įsiminiau, kiek kainuoja medžiai miške, o kiek mediena, kai jie nukertami. Iš lėto išmokau, kiek kainuoja avies vilna, arba kiek galima pasipelnyti iš žąsų pulko per Kalėdas. Mano vyras Kavendišas pasamdė patikimus žmones, kurie prieš tai tarnavo vienuoliams bei vienuolėms vienuolynuose. Jie žinojo, kaip pelningai išnuomoti žemes ir tvarkyti įplaukas, aš mokiausi iš jų. Netrukus mano užduotimi tapo peržiūrėti sąskaitas, kurias pateikdavo mūsų augančių dvarų ūkvedžiai. Buvau tiek prievaizde, tiek tvarkytoja. Greitai iki paskutinio penso žinojau, kad mūsų nuosavybė tinkamai valdoma, o mūsų turtas auga.
Aišku, visa tai nenutiko pernakt. Mes buvome susituokę dešimt metų, turėjome vaikų — aštuonis, telaimina Dievas juos ir mano gerąjį vyrą, suteikusį jiems gyvybę bei turtus, kuriuos galėtų paveldėti. Jis buvo labai gerbiamas dvare. Iš pradžių tarnavo Tomui Kromveliui, o vėliau tiesiogiai karaliui. Tarnavo Karališkojoje taryboje, užėmė aukščiausią postą ir keliavo po šalį, vertindamas Bažnyčios turtus ir perduodamas juos karaliui. Bažnyčios viena po kitos pasidarydavo netinkamos tarnauti Viešpačiui ir privalėdavo būti uždarytos.
O jeigu ir nutiko taip, kad patys turtingiausi ir pelningiausi pastatai pirmi patekdavo religinės reformos domėn, tai ne mūsų valioje abejoti paslaptingais Apvaizdos keliais. Jie nebuvo geri žmonės, nei geri Viešpaties turtų ūkvedžiai. Jie švaistė bažnytinį turtą: skatino varginguosius tinginiauti, statė pernelyg išpuoštas bažnyčias ir ligonines. Dievo valia nenusisekusius ūkvedžius pakeitė tie, kurie žinojo pinigų vertę ir buvo pasiruošę veikti.
Žinoma, mano vyras pirko už savo pinigus. Dievas mato, visi Anglijoje pirko žemę už savo pinigus, nevilties nustatytomis kainomis. Tai buvo tarsi atklydęs silkių guotas, o mes tarsi žvejai krantinėje. Puotavome iki apsirijimo. Visi kaip išprotėję puolė pasigriebti savo dalį iš senosios Bažnyčios žemių. Tai buvo tikra žemgrobystės puota. Niekas nesuabejojo Viljamu, kai jis paskirdavo žemę karaliui, o tada pats ją pirkdavo ir parduodavo. Visi tikėjosi, kad jis pats susirinks, kas jam priklauso, pats pelnysis prekiaudamas, be to, jis tikrai neėmė daugiau nei buvo įprasta.
Kaip jis tai padarė? Viljamas pigiai įvertindavo žemę, kuri paskui nešdavo pelną. Kartais padėdavo ir kitiems. Kartais gaudavo dovanų, o kartais — slaptų kyšių. Žinoma! Kodėl gi ne? Jis dirbo karaliaus paskirtą darbą ir padėjo vykdyti Bažnyčios reformą. Jis vykdė Viešpaties valią, pašalindamas korumpuotus kunigus. Negi už tai neturėtų gausiai apdovanoti? Mes pakeitėme senąją supuvusią Bažnyčią į tokią, kokios iš tiesų norėjo Dievo sūnus. Tai buvo šlovingas darbas. Negi mano vyras nebuvo paties Dievo ranka, naikinanti netikusius senosios katalikų bažnyčios darbus? Negi jis nebuvo visiškai teisus, vedamas paties Dievo, atimdamas turtą iš korumpuoto popiežiaus. Turtas pateko į mūsų rankas, o mes jį panaudojome kur kas geriau. Argi ne tai norėta pasakyti palyginimu apie talentus?
Visą laiką buvau ne tik jo žmona, bet ir mokinė. Patekau pas jį būdama ambicinga mergina. Norėjau turėti sau priklausantį turtą ir saugią vietą pasaulyje. Niekad gyvenime nenorėjau būti vargše globotine turtingesnio giminaičio namuose. Vyras išmokė mane, kaip galėčiau to pasiekti. Telaimina jį Dievas.
Kartą pranešiau jam, kad parduodamas Čatsvorto dvaras, esantis netoli mano buvusių namų Hardvike, Derbišyro grafystėje. Pasakiau, kad gerai pažįstu tą vietą, ir žemės ten geros. Pirmasis savininkas buvo mano pusbrolis, tačiau jis pardavė dvarą, tuo supykdydamas savo šeimą. Naujasis savininkas, išsigandęs pretenzijų dėl besąlygiškos nuosavybės teisės, desperatiškai stengėsi rasti dvarui pirkėją. Pasakiau, kad galėtume gerai pasipelnyti, jei mūsų paskui pernelyg negrauš sąžinė, kad pasinaudojome į bėdą patekusiu kvailiu. Viljamas, kaip ir aš, numatė pelną, kurį galėtume gauti, ir nupirko man dvarą žemiausia įmanoma kaina. Prisiekėme, kad tai bus pats puikiausias dvaras šiaurinėje Anglijoje, ir tai bus mūsų nauji namai.
Kai naujoji karalienė, Marija Tiudor, atsisėdo į sostą (ir kas galėjo pagalvoti, kad ji įveiks gerąją protestantę kandidatę, mano draugę Džeinę Grėj), mano vargšas Kavendišas buvo apkaltintas apgaudinėjimu, kyšininkavimu, žemės iš Šventosios Romos katalikų bažnyčios vagystėmis, kuri pakilo iš numirusiųjų lyg pats Jėzus. Gėdingi kaltinimai ir sunkūs laikai. Mūsų draugus uždarė į Tauerio kalėjimą, apkaltinę valstybės išdavimu. Vargšelė Džeinė Grėj nubausta mirtimi už tai, kad siekė sosto. Religijos reforma apvirto aukštyn kojom, ir apskritai viskas apvirto aukštyn kojomis. Kardinolai sugrįžo, o Inkvizicija iškilo. Tačiau dėl vieno dalyko buvau tikra ir šioje sumaištyje mane tai guodė — buvau tikra, kad mano vyras iki paskutinio penso žinojo, ką ir kiek pavogė. Visi gali sakyti, kad jo rūmų knygose nėra įrašų apie turtus, kuriuos jis susikrovė. Tačiau esu tikra, kad jis žinojo. Kažkur tikrai buvo ataskaitos, parodančios viską: švarius sandėrius, vagystes ir pelną. Kai jis mirė, mano vargšas Kavendišas, vis dar įtariamas vagystėmis, korupcija ir sąskaitų klastojimu, tikėjau, kad danguje jis pateiks ataskaitas, ir šventas Petras (kuris, manyčiau, turėtų grįžti į savo vietą) pamatys, jog jos tikslios iki paskutinio penso.
Jam mirus, man, jo našlei, teko vienai ginti savo žemišką paveldą. Jis paliko viską mano vardu. Telaimina jį Dievas, mano vyras žinojo, kad turtą išsaugosiu. Nepaisydamas visų tradicijų, papročių ir nusistovėjusios tvarkos, kad našlės paliekamos elgetomis, o vienintelis įpėdinis gali būti vyriškos giminės, jis viską iki penso paliko man. Pasitikėjo manimi labiau nei giminaičiais. Jokiu vyru labiau nepasikliovė nei manimi, savo žmona. Atidavė man viską. Tik pagalvokite! Visą turtą paliko vien man.
Prisiekiau, kad neišduosiu savo brangiojo Kavendišo. Prisiekiau, padėjusi ranką ant jo karsto, kad laikysiu aukso maišus po mūsų vedybine lova, valdysiu paveldėtas žemes. Saugosiu bažnytines žvakes ant mūsų stalų ir paveikslus ant sienų. Parodysiu savo pagarbą jam kaip gera našlė, kovosiu, kad užtikrinčiau savo titulą. Jis paliko man savo turtus; aš įsipareigoju pasistengti, kad jo paskutinė valia būtų gerbiama. Būtinai viską išlaikysiu. Tai mano šventa pareiga.
Tuomet, ačiū Dievui, man mestus kaltinimus nutraukė dar viena karališka mirtis. Pats Dievas apsaugojo mano protestantiškus turtus. Karalienė Marija, popiežiaus pakalike, būtų susigrobusi atgal visas Bažnyčios žemes, jei tik būtų spėjusi. Ji būtų atstačiusi vienuolynus ir iš naujo pašventinusi abatijas. Būtų atėmusi viską iš dorų pareigūnų, kurie tik dirbo savo darbą. Tačiau Dievas greit pasiėmė ją pas save, ji mirė, nespėjusi mūsų visų nuskurdinti. Naująja valdove tapo mūsų Elžbieta.
Mūsų Elžbieta, protestantų princesė, kuri taip pat išmanė apie geros nuosavybės naudą kaip ir mes, kuri mėgsta taiką šalyje ir patikimą valiutą. Ji gerai žino mūsų ištikimybės jai kainą. Mes būsime pavyzdingi protestantai ir ištikimi pavaldiniai, jei ji leis mums pasilikti pasivogtą katalikų turtą ir užtikrins, kad joks popiežiaus pakalikas neužims sosto ir mums negrasins.
Aš pasistengiau laikytis netoliese jos nuo pat pirmų metų iš išskaičiavimo ir dėl to, kad teikiau jai pirmenybę. Užaugau protestantų šeimynoje, tarnavau ledi Frančeskai Grėj, buvau ledi Džeinės Grėj palydovė ir tikėjau Dievu, kuris vertina sunkų darbą. Buvau Hatfilde tuo metu, kai mano draugas Robertas Dadlis pranešė žinią, jog karalienė mirė, o įpėdine paliko Elžbietą. Stebėjau jos karūnavimą kaip graži ir turtinga našlė (Dievas telaimina mano vyrą Kavendišą už tai), o mano antruoju vyru tapęs Viljamas Sent Lou buvo aukščiausias pareigas užimantis vyresnysis liokajus Anglijoje. Patraukiau jo dėmesį karūnavimo puotos metu. Žinojau, kad žiūrėdamas į mane jis matė patrauklią trisdešimtmetę moterį, turinčią daug žemių, kurios taip gundančiai derėtų su jo paties. Brangiausias mano Kavendišas paliko mane tokią turtingą, kad turbūt būčiau galėjusi susirasti dar geresnį vyrą. Seras Džonas Tainas iš Longlyto buvo vienas iš kandidatų, jau neminint kitų. Tačiau, tiesą sakant, Viljamas Sent Lou buvo išvaizdus vyras, ir man jis patiko. Taip pat, nors seras Džonas ir turėjo Longlyto dvarą, kurio galėtų trokšti kiekviena moteris, Viljamo Sent Lou žemės buvo Derbišyre, kur aš augau, o nuo to mano širdis imdavo stipriau plakti.
Kai jis tapo mano vyru, o protestantė karalienė sėdėjo soste, buvau tikra, kad niekas nesmalsaus, kaip pas mane pateko pora auksinių žvakidžių, kurios anksčiau stovėjo ant altoriaus, o dabar — ant mano geriausio stalo. Niekas nesijaudins dėl maždaug trijų šimtų sidabrinių šakučių, poros tuzinų didelių aukso ąsočių, prabangių Venecijos stiklo dirbinių ir skrynių su aukso pinigais, kurie staiga atsirado tarp mano dvaro gėrybių.
Žinoma, juk protestantų Dievas, kurį visi garbiname, neleistų niekam skriausti ištikimos našlės, kuri nepadarė nieko blogo, tiesiog mėgo gražius dalykus, atitenkančius jai? Nebus pernelyg didelio susidomėjimo žemėmis, kurios priklausė Bažnyčiai, o dabar priklauso man. Tikrai neturėtų būti. „Negali užčiaupti jaučio, įėjusio į javus“, sakydavo mano Kavendišas, o kartais, tik pusiau juokaudamas: „Dievas padeda tiems, kurie padeda sau.“
Tačiau nei vienas iš mūsų — prisiekiu Šventąja Mergele — niekas iš mūsų, kad ir kokie godūs, neimtų Tatberio pilies, netgi dovanai. Daugiau kainuotų ją suremontuoti, negu nugriauti ir pastatyti iš naujo. Taip ir įsivaizduoju manąjį Kavendišą nužvelgiantį ją ir sakantį man: „Bese, brangioji, pilis, aišku, mielas dalykas, tačiau koks iš jos gali būti pelnas?“ Mes būtume išsyk ją pamiršę ir ieškoję geresnės investicijos. Ko nors, ką galėtume nupirkti pigiai ir išpuoselėti.
Kai prisimenu Kavendišą, negaliu liautis stebėtis savo naujuoju vyru, grafu. Jo šeimai amžių amžius priklausė pusė Anglijos, ir turbūt amžius nuomoja šią Tatberio nuosavybę. Tačiau jie taip apleido pilį, kad dabar ji netinkama nei jiems, nei bet kokiam kvailiui, kuris sugalvotų ją pasigrobti sau. Žinoma, mano vyras grafas nekreipia dėmesio į tokias detales, jam niekada nereikėjo kvaršinti savo galvos vulgariais pelno ir nuotolių klausimais. Galų gale, jis juk kilmingasis, o ne pirklys, koks buvo maniškis Kavendišas. Grafas nekyla aukštyn, kaip kilo Kavendišas, ir kaip tada didžiuodamasi kilau ir aš. Mano vyras grafas turi tiek daug žemių ir žmonių — tarnų, nuomininkų, vasalų — kad nė nežino, kokį pelną gauna ir kiek išleidžia. Kavendišui širdis neleistų taip tvarkyti reikalų, tačiau taip elgiasi kilmingieji. Aš pati taip nedarau, tačiau suprantu pakankamai, kad man tai sukeltų pagarbą.
Tatberio kaimelis, tiesą sakant, visai padorus. Per jį nutiestas gana platus ir lygus kelias. Yra nebloga aludė bei užeiga, kuri anomis dienomis neabejotinai buvo Bažnyčiai priklausantys elgetų nakvynės namai. Kažkas nusičiupo šį pastatą kaip grobio dalį, nors žvelgdama į jį bei aplink plytinčius laukus, abejoju, ar daug pasipelnė. Ūkiai čia klesti, laukai derlingi, teka srauni bei gili upė. Kraštovaizdis lygus, ne toks, koks man patinka: aukštos Derbišyro kalvos bei žemi slėniai. Visur lygus ir nuobodus vaizdas, o Tatberio pilis stūkso ant jai supilto nedidelio kalnelio tarsi vyšnia ant plaktos grietinėlės deserto. Į pilį vedantis kelias vingiuoja aplink tą kalnelį, pasibaigdamas gražia arka, iškalta iš gero akmens. Čia stovi įspūdingas bokštas, kurį pamatęs daug tikiesi, tačiau greitai tenka nusivilti. Už gynybinio aptvaro, kairėje yra nedidelis akmeninis pastatas. Jis remiasi į drėgną akmeninę sieną. Apatiniame jo aukšte įrengta salė, o antrame — gyvenamieji kambariai. Prie šono šliejasi virtuvė ir kepykla. Čia bus apartamentai karalienei, gimusiai Linlitgou pilyje ir augusiai Fontenblo rūmuose. Ji gali truputį nustebti, atsidūrusi salėje, į kurią žiemą praktiškai nepatenka dienos šviesa, ir nuolat jaučiamas netoliese supiltos atmatų krūvos dvokas. Kaip jums tai patinka?
Kitoje kiemo pusėje stovi būstas pilies saugotojams. Ten aš ir milordas turėsime prisiglausti pastate, statytame pusiau iš plytų, pusiau iš akmenų. Pirmame jo aukšte — svetainė, antrame — miegamieji. Ačiū Dievui, yra bent padorus židinys, prie kurio pakanka vietos susėsti trise. Štai ir viskas. Nei vienas iš pastatų nėra geros būklės. Išorinė akmenų siena, rodos, tuoj subyrės ir sukris į griovį. Kiekvienas stogas skylėtas, kaminuose varnos susisukusios lizdus. Jei karalienė užkoptų į šoninį savo apartamentų bokštą, galėtų apžvelgti kraštovaizdį, plokščią kaip riekė sūrio. Pietinėje dalyje yra šiek tiek tankių miškų, kur būtų galima pamedžioti, tačiau šiaurėje visur tas pats nesikeičiantis nuobodus vaizdas. Trumpai sakant, jei ši vieta būtų graži, aš įkalbėčiau savo vyrą grafą čia viską pertvarkyti, ir pasistatytume padorius namus. Tačiau jam ši vieta nelabai rūpėjo, o man nerūpėjo visai.
Ką gi, dabar jau teko susirūpinti! Sunkiai kopiame į kalvą, mano geriausieji arkliai slysta ir klimpsta purvyne, vežikai šaukia „Nuo! Nuo!“, bandydami priversti juos traukti pakinktus ir užtempti vežimus įkalnėn. Pilies vartai atviri, klupinėdami sugužame į kiemą. Čia randame visus šeimynykščius stovint išsižiojusius. Jų drabužiai purvini, patarnaujantys berniūkščiai be batų, arklininkai be kepurių. Jie daug panašesni į gaują, ką tik ištrauktą iš turkų galeros, negu į kilmingojo samdinius, pasiruošusius tarnauti karalienei.
Nušoku nuo žirgo pirmiau, negu kas nors susiprotėja prieiti man pagelbėti.
— Gerai, jūs šunlupiai, — irzliai ištariu. — Šitą griuveną privalome sutvarkyti iki sausio pabaigos. Pradedam tučtuojau.