1569 m. sausis Kelionė iš Boltono į Tatberio pilį Marija

Botvelai,

Mane perveža į kitą pilį, Tatberį, netoli Burtono prie Trento. Būsiu Šrousberio grafo viešnia, tačiau man neleidžiama išvykti. Atvyk, kai tik išsilaisvinsi.

Marija

Joju nuleidusi galvą lyg vienuolė, einanti į mišias, tačiau keliaudama viską įsimenu. Joju kaip taktikas Botvelas mane mokė: nuolat dairydamasi pasalos, galimybės ar pavojaus. Mintyse susidarau žemėlapį, kaip susidarytų jis. Ši Anglija yra mano karalystė, mano paveldas, o šios šiaurinės žemės bus mano ypatingoji tvirtovė. Man nė nereikia slaptų laiškų nuo mano ambasadoriaus, gerojo vyskupo Džono Leslio iš Roso, kad suprasčiau, jog pusė šalies jau yra mano. Žmonės geidžia atsikratyti užkariautojos, mano pusseserės Elžbietos, tironijos. Visur, kur prajoju, matau, kad paprasti žmonės nori sugrįžti prie to, kas buvo seniau, prie to, kas teisinga. Nori susigrąžinti senąją Bažnyčią ir pasodinti į sostą karalienę, kuria pasitikėtų.

Jeigu tai būtų vien prasčiokai, tiesiog priimčiau jų sveikinimus ir dovanas, nusišypsočiau atsidėkodama ir žinočiau, kad jie nieko negali pakeisti. Tačiau aš dominu ne vien juos. Kiekvieną sykį sustojus poilsio, kartu su vynu pietums tarnas įspraudžia man į delną ar numeta į sterblę laišką ar raštelį. Šrousberis yra beviltiškas sargybinis, tebūnie jis palaimintas. Jis stebi duris, bet visiškai pamiršta apie langus. Pusė tuzino Anglijos lordų atsiuntė man pažadus, kad niekada neleis manęs laikyti įkalintos, niekada neleis sugrąžinti į Škotiją kaip belaisvės, kad jie davė priesaikas mane išvaduoti. Jie priversiantys Elžbietą laikytis žodžio ir sugrąžinti mane į sostą arba jie mesiantys jai iššūkį mano vardu. Prieš Elžbietą rezgamas sąmokslas, jis plinta lyg gaisras viržynuose, einantis nuo pat šaknų. Dvejodama dėl mano sugrąžinimo į sostą ji nuėjo per toli, valdiniai jos nebepalaiko. Visi žino, kad esu jos vienintelė teisėta įpėdinė; ir visi nori, kad saugiai grįžčiau į savo karalystę Škotijoje, nori būti tikri, jog vėliau paveldėsiu Angliją. Tai ne daugiau nei paprasčiausias teisingumas. Tokia mano teisė, Anglijos kilmingieji, lygiai kaip ir prasčiokai, nori apginti mano teisę. Bet kokia Anglijos karalienė, turinti nors kiek sveiko proto, leistų tai aiškiai suprasti man, suprasti savo lordams, visai šaliai. Sveiko proto turinti karalienė paskelbtų mane savo įpėdine, grąžintų mane į sostą Škotijoje ir lieptų ten palaukti iki jos mirties. Jeigu Elžbieta taip teisingai pasielgtų su manimi, gerbčiau ją.

Daugelis žmonių laiko Elžbietą soste sėdinčia apsimetėle, protestante nesantuokine dukra, kuri pasinaudojo Tiudorams būdingais savo raudonais plaukais ir tuo, jog manęs nebuvo Anglijoje, ir atsisėdo į mano vietą. Visa Europa ir pusė Anglijos pripažįsta, kad esu tikroji paveldėtoja, kilusi iš tiesios ir teisėtos karaliaus Henriko VII linijos. O ji yra pripažinta nesantuokinė dukra, ir dar blogiau: žinoma prieš ją buvusios karalienės, palaimintosios Marijos Tiudor, išdavikė.

Turiu žengti slidžiu keliu. Niekas manęs nekaltintų, jeigu pasprukčiau iš šios priverstinės viešnagės. Tačiau visi, netgi mano šeima, netgi Elžbietos priešai pasmerktų mane, jei sukelčiau maištą jos karalystėje. Tada ji turėtų teisę apkaltinti mane tvarkos drumstimu, netgi išdavyste, jeigu įvyktų sukilimas prieš ją. Nedrįstu rizikuoti. Šie lordai turi būti pasiryžę mane išlaisvinti, nes aš privalau būti laisva. Tačiau jie privalo tai daryti patys. Negaliu skatinti jų maištauti prieš karūnuotą jų valdovę. Iš tiesų ir neketinu. Kas labiau negu aš gali tikėti, kad pateptoji karalienė privalo likti soste? Teisėtu valdovu negalima abejoti.

— Tačiau ar ji yra teisėta valdovė? — Merė Seton, mano palydovė, klastingai paklausia, pati žinodama, kad tik pakartoja mano seniau sakytus žodžius. Mes ilsimės varganoje užeigoje pakeliui į Tatberį.

— Yra, — tvirtai pasakau. Ką begalvotume, bet esame jos valdose ir neturime jokios savo galios, todėl privalome ją pripažinti.

— Ji yra Anos Bolein dukra, pradėta ne santuokoje, kai tuo metu karalius buvo vedęs katalikę princesę, — primena ji man. — Pats tėvas ją paskelbė neteisėtu vaiku, ir to įstatymo niekad niekas neatšaukė. Netgi ji pati... tarsi bijotų... Sosto paveldėtoja vien todėl, kad karalius prieš mirtį įvardijo ją po savo sūnaus, po teisėtos dukros. Tai buvo priešmirtiniai išsigandusio žmogaus žodžiai.

Nusisuku nuo jos į židinį, įkišu naujausią raštelį, pagalbos pažadą nuo ištikimojo Merės brolio, lordo Šėtono, kuo toliau tarp malkų ir stebiu, kaip jis sudega.

— Nesvarbu, kur ji, nesvarbu, kas jos motina, netgi kas jos tėvas — net jei iš tiesų jis buvo dainius Markas Smitonas — dabar ji yra pateptoji karalienė, — griežtai ištariu, — ji surado vyskupą, kuris prisivertė ją karūnuoti, taigi dabar ji šventa.

— Visi jos vyskupai, išskyrus tą, atsisakė. Bažnyčia ją atstūmė, išskyrus vieną Judą. Kai kurie verčiau sėdo į kalėjimą, bet nekarūnavo jos. Kai kurie mirė už savo tikėjimą, mirė neigdami jos valdžią. Jie vadino ją užkariautoja, jūsų sosto grobike.

— Peut-être. Tačiau dabar ji sėdi tame soste, ir aš niekada, niekada nedalyvausiu teisėtai karūnuotos karalienės nuvertime. Dėl kažkokių priežasčių Dievas jai leido tapti karaliene. Ji patepta šventu aliejumi, ji nešioja karūną ir laiko rankose skeptrą bei regalijas. Ji neliečiama. Aš nebūsiu ta, kuri ją nuvers.

— Dievas padarė ją karaliene, tačiau nedavė jai teisės būti tirone, — tyliai pastebi Merė.

— Būtent, — pasakau, — ji gali valdyti savo karalystę, tačiau neterorizuos manęs. Aš būsiu laisva.

— Taip ir bus. Amen! — dievobaimingai sako Merė Seton.

Žiūriu į popieriaus skiautę, virstančią pelenais tarp raudonai žioruojančių žarijų.

— Aš būsiu laisva, — pakartoju. — Nes, galų gale, niekas neturi galios mane įkalinti. Gimiau, buvau auginta ir karūnuota karaliene. Ištekėjau už karaliaus. Krikščioniškajame pasaulyje nėra tikresnės karalienės už mane. Aukščiau už mane tik pats Dievas. Tik jis gali man įsakyti, o jo įsakymas liepia išsilaisvinti ir atsiimti sostą.