1569 m. gruodis Koventris Džordžas

Turėčiau būti laimingas, turėčiau giedoti giesmes, bet negaliu gėrėtis jos pralaimėjimu. Dabar man aišku, kad mano širdis per šias sunkias dienas buvo padalyta, ir, atrodo, kad negaliu jos vėl sujungti. Turėčiau būti laimingas kaip kiti: Besės palengvėjimas akivaizdus, niūri Hastingso išraiška virto šypsena. Tik man tenka apsimetinėti laimingu. Aš to nejaučiu. Dieve, atleisk man, jaučiu jai gailestį. Jaučiu jos pralaimėjimą taip, lyg tai būtų nutikę man.

Einu į jos kambarį ir beldžiu į duris. Jas atveria Merė Seton, jos akys raudonos nuo verksmo. Iškart suprantu, jog karalienė žino apie savo žlugimą; galbūt ji žino daugiau nei aš. Ji gaudavo slaptus laiškus net čia, net Koventryje, negaliu jos už tai kaltinti.

— Vadinasi, tu žinai, — sakau paprastai, — viskas baigta.

Ji linkteli.

— Ji norės jus pamatyti, — sako ji tyliai ir plačiai atveria duris.

Karalienė sėdi savo kėdėje prie židinio. Kai įeinu į kambarį, ji nejudri tarsi paveikslas, jos profilis paryškintas auksu nuo židinio šviesos. Jos galva šiek tiek nulenkta, rankos suspaustos sterblėje. Ji galėtų būti sielvarto statula.

Žengiu prie jos, nežinau, ką galiu jai pasakyti, kokią viltį suteikti. Kai priartėju, ji atsisuka ir pakyla ant kojų vienu grakščiu judesiu. Nieko nesakydama prieina prie manęs, ištiesiu rankas ir ją apkabinu. Tai viskas, ką galiu daryti: be žodžių ją glausti, bučiuoti drebančią galvą.