1569 m. gegužė Vingfildo rūmai Džordžas

Laukiu su arkliais didžiajame rūmų kieme, kai durys atsiveria ir ji išeina, jodinėjimui apsirengusi auksinio aksomo suknią. Nesu iš tų vyrų, kurie tokius dalykus pastebi, bet spėju — tai naujas rūbas arba kykas, ar kažkas iš tos rūšies. Matau, kad gražaus ryto išblyškusioje saulėje ji kažkokia paauksuota. Gražus kiemas lyg papuošalų dėžutė apie kai ką reto ir brangaus, pajuntu, kad šypsausi jai išsiviepęs, deja, kaip kvailys.

Ji lengvai nužengia akmeniniais laiptais savo raudonais odiniais jodinėjimo batais ir tvirtai prie manęs prieina, ištiesia ranką pasisveikinimui. Visada iki šiol aš pabučiuodavau jos ranką ir kilstelėdavau ją į balną apie tai nė negalvodamas, kaip dvariškis elgtųsi su savo karaliene. Bet šiandien jaučiuosi kažkaip nerangiai, mano kojos atrodo per didelės, bijau, kad žirgas pasitrauks, kai ją kelsiu, arba ją laikysiu per stipriai ar nerangiai. Jos liemuo toks smulkus, ji išvis nė kiek nesveria, bet ji aukšta, jos viršugalvis siekia man veidą. Užuodžiu jos lengvą plaukų kvapą iš po auksinio aksomo kyko. Be jokios priežasties jaučiu, kad kaistu, raudonuoju lyg berniukas.

Ji žiūri į mane mandagiai.

— Šousbevi? — ji klausia. Ji taria „Šousbevis“, ir aš nusijuokiu grynai iš susižavėjimo, kad ji vis dar negali ištarti mano vardo.

Jos veidas iškart nušvinta besijuokdamas.

— Aš vis dar negaliu ištarti? — paklausia. — Vis dar neteisingai?

— Šrousberis, — sakau. — Šrousberis.

Ji sudeda lūpas vardui ištarti lyg siūlydama man bučinį. „Sousberis“ — ji ištaria ir nusijuokia.

— Aš niekaip negaliu ištarti. Gal turėčiau jus kaip nors kitaip vadinti?

— Vadinkit mane Šousbeviu, — pasakau. — Jūs — vienintelis žmogus mane taip kada nors vadinęs.

Ji stovi priešais mane, ir aš sudedu rankas jos batuotai kojai. Ji sugriebia žirgo karčius, o aš lengvai ją kilsteliu į balną. Ji joja kitaip nei mano iki šiol pažinotos moterys: prancūzišku stiliumi, apžergusi arklį. Kai Besė pirmąsyk pamatė tai ir aptemptas kelnes, jos dėvimas po jodinėjimo kostiumu, mano žmona prisiekė, kad kiltų riaušės, jei ji taip pasirodytų viešai. Tai labai nepadoru.

— Pati Prancūzijos karalienė, Katerina Mediči, šitaip joja ir kiekviena Prancūzijos princesė. Ar jūs man sakote, kad ji ir mes visos elgiamės neteisingai? — karalienė Marija paklausė, ir Besė užraudo iki ausų bei paprašė dovanoti, pasakė atsiprašanti, tačiau tai neįprasta angliškoms akims, gal karalienė jotų užpakaly prižiūrėtojo, jei nenori joti moteriškai.

— Šitaip galiu joti greitai kaip vyras, — atkirto karalienė Marija, ir kalba, Besės pykčiui, buvo baigta. Besė niurnėjo, kad tai joks pranašumas, jei ji gali aplenkti bet kurį jos sargybinį.

Nuo tos dienos ji jodinėjo nuosavame balne, apžergusi žirgą kaip vyras, rūbu krintančiu abipus žirgo. Ji joja, kaip įspėjo Besę, greitai kaip vyras, kartais vos paskui ją spėju.

Įsitikinu, kad jos mažas aukštakulnis batukas yra saugus balnakilpėje, ir sekundę laikau jos koją rankoje. Jos kojytė tokia maža, aukštai išlenkta, kai ją laikau, jaučiu keistą švelnumą jai.

— Saugu? — paklausiu. Ji joja stipriu arkliu, ir visad bijau, kad šis bus per greitas.

— Saugu, — atsako ji, — Jojam, milorde.

Įšoku į balną ir linkteliu sargybiniams. Net dabar, net planuojant jos sugrįžimo planus į Škotiją, suplanavus jos vestuves su Norfolku, jos triumfui kasdien artėjant, man įsakyta apsupti ją sargybiniais. Absurdiška, kad tokia svarbi karalienė, pusseserės svečias, turi būti žeidžiama dvidešimties vyrų buvimu, kai tik nori joti. Ji — karalienė, dėl Dievo meilės; ji juk davė žodį. Nepasitikėti ja, reiškia ją įžeisti. Man gėda tai daryti. Sesilio nurodymai, žinoma. Jis nesuvokia, ką reiškia, kai karalienė duoda savo garbės žodį. Jis — kvailys, o kartu daro kvailį ir iš manęs.

Mes nukaukšime kalva žemyn, po nulinkusiomis medžių šakomis, per mišką sukame joti prie upės. Išjojame iš miško ir atsivėrus vaizdui pamatau grupę raitelių, atjojančių į mus. Jų apie dvidešimt, visi vyrai. Sustabdau žirgą ir pasižiūriu atgal į kelią, kuriuo atjojome. Mąstau, ar spėsime parjoti namo, ar jie drįs mus pulti.

Ji pažvelgia į mane, paraudusiais skruostais, nenustodama šypsotis. Ši moteris neturi baimės jausmo.

— Kas jie? — ji paklausia lyg tai būtų šiaip įdomus reikalas, o ne pavojus. — Mes negalime laimėti kovos, tačiau galime spėti pabėgti.

Pažvairuoju į plazdančias vėliavas ir nusijuokiu su palengvėjimu.

— O, tai Persis, lordas Nortumberlandas, mano mielas draugas, bei jo giminės, lordas Vestmorlandas ir jų žmonės. Minutėlę pamaniau, kad pakliuvom į bėdą!

— O, džiugu susitikti! — Persis sududena prijojęs prie mūsų. — Laimingas atsitiktinumas. Mes keliavome aplankyti jūsų Vingfilde, — jis nusikelia kepurę nuo galvos.

— Jūsų šviesybe, — sako nusilenkdamas jai. — Garbė. Didelė garbė, netikėta garbė.

Man nebuvo pranešta apie šį vizitą, o Sesilis nepasakė, ką daryti, sulaukus garbių svečių. Dvejoju, bet jie mano draugai ir giminės visą gyvenimą; negaliu jų laikyti pašaliniais prie savo durų. Svetingumo jausmas per daug stiprus, ir aš negaliu padaryti nieko kito, tik maloniai juos pasveikinti. Mano šeima priklausė šiaurės lordams karta iš kartos, visi laikėm atvirus namus ir puikius stalus nepažįstamiesiems, lygiai kaip ir draugams. Padaryti ką nors kita būtų tolygu elgtis kaip šykščiam pirkliui, lyg žmogui, per menkam turėti didelį namą ir palydą. Be to, Persis man patinka, džiaugiuosi jį matydamas.

— Žinoma, — sakau. — Jūs laukiami kaip visada.

Atsisuku į karalienę ir prašau leidimo juos pristatyti. Ji šaltokai pasisveikina su santūria šypsena, ir aš pamanau, kad greičiausiai jai patiko mūsų pasijodinėjimas ir ji nenori, kad mums trukdytų.

— Jei jūs neprieštarausite, mes josime toliau, — pasiūliau, bandydamas elgtis taip, kaip ji nori. — Besė priims jus namie.

Mes dar negrįšime. Jos šviesybei patinka pasijodinėjimas, o mes ką tik išjojome.

— Prašau, nekeiskite savo planų dėl mūsų. Gal galėtume joti su jumis? — nusilenkdamas siūlosi Vestmorlandas.

Ji linkteli.

— Kaip norite. Jūs galėtumėte papasakoti man naujienas iš Londono.

Jis prisijungia prie jos, ir girdžiu, kaip jis plepa ją linksmindamas, retkarčiais — jos sidabrinį juoką. Persis savo žirgą prigretina prie manojo, mes visi gyvai risnojame toliau.

— Geros naujienos. Ji bus laisva kitą savaitę, — sako jis man, plačiai šypsodamasis. — Ačiū Dievui, ar ne, Šrousberi? Buvo klaiku.

Taip greit? Karalienė ją paleis taip greit? Iš Sesilio tegirdėjau, kad tai bus vasarą.

— Kitą savaitę, — patvirtina. — Dėkui Dievui. Ją išsiųs atgal į Škotiją kitą savaitę.

Aš vos nepersižegnoju, esu toks dėkingas už šią laimingą jai pabaigą; bet gestą nutraukiu, švytėdamas ištiesiu jam ranką ir ją paspaudžiu.

— Aš taip jaudinausi dėl jos... Persi, tu neįsivaizduoji, kaip ji kentėjo. Jaučiausi kaip gyvulys ją šitaip kalindamas.

— Nemanau, kad nors vienas ištikimas vyras Anglijoje gerai miegojo nuo tos prakeiktos apklausos, — trumpai nukerta jis. — Kodėl nesutikome jos kaip karalienės ir nesuteikėme saugaus prieglobsčio be jokių apklausų, težino Dievas. Ką Sesilis galvojo darąs, elgdamasis su ja kaip su nusikaltėle, težino velnias.

— Turėdamas mus, vertinančius karalienės privatų gyvenimą kaip teisėjus, — primenu jam. — Versdamas mus dalyvauti tokiame teisme. Ką jis norėjo, kad rastume? Triskart jos priešai slapčia nešė mums nepadorius laiškus ir prašė juos perskaityti slapčia, tada priimti sprendimą, remiantis įrodymais, kurių daugiau niekas negali matyti. Ar kas nors galėtų daryti tokius dalykus? Tokiai karalienei kaip ji?

— Na, dėkui Dievui, jūs taip nepasielgėte, dėl jūsų atsisakymo žlugo Sesilis. Karalienė visada norėjo būti teisinga savo pusseserės atžvilgiu, dabar ji žino kaip. Sesilio sekimai grįžo prie liuteronų, kaip ir priklauso.

— Tai pačios karalienės noras? Žinojau, kad ji pasielgs teisingai!

— Ji priešinosi Sesiliui nuo pat pradžių. Ji visad sakė, kad Škotijos karalienė turi atgauti sostą. Pagaliau tuo įtikino Sesilį.

— Dėkui Dievui! Kas dabar bus?

Jis nutraukia kalbą, kai ji sustabdo savo žirgą priešais mus ir atsisuka į mane.

— Šrousberi, galiu čia pasileisti šuoliais?

Takas priešais ją lygus ir žolėtas, tolygiai kyla į kalvą. Mano širdis visad apmiršta, kai ji nudunda lyg kavalerijos užtaisas, bet takas tvirtas, ji bus saugi.

— Ne per greitai, — perspėju lyg susirūpinęs tėvas. — Nelėkite per greitai.

Ji botagu užsimoja lyg mergaitė, apsuka žirgą ir pasileidžia lyg išprotėjusi, su savo sargybiniais ir Vestmorlandu, atsiliekančiais už jos, beviltiškai aplenktais.

— Gerasis Dieve! — sušunka Persis. — Ji moka joti!

— Ji visada taip, — sakau, ir mes pasileidžiame paskui ją be kvapo, kol ji sustoja, o mes puolame prie jos besijuokiančios, nusmukusiu kyku ir tankiais žemyn krintančiais plaukais.

— Tai buvo nuostabu! — sako ji. — Šousbevi, ar vėl jus išgąsdinau?

— Kodėl jūs negalite joti normaliai? — šūkteliu, o ji vėl nusijuokia.

— Nes myliu laisvę, — taria. — Man patinka justi žirgą išsitiesusį, jo kanopų dundėjimą, vėją, pučiantį man į veidą, ir žinoti, kad taip lėkti galime amžinai.

Ji pasuka žirgą, negalėdama lėkti amžinai, ar bent jau ne šiandien, ir patraukia atgal į pilį mūsų priešaky.

— Kasnakt meldžiausi, kad pamatyčiau ją savo vietoje, — tyliai prisipažįstu savo draugui Persiui; tikiuosi, kad jis neišgirdo švelnumo mano balse. — Ji ne tokia moteris, kuri galėtų būti uždaryta vienoje vietoje. Jai tikrai reikia laisvės. Tai lyg sakalo įkalinimas narvelyje, laikyti ją vienoje mažoje erdvėje — žiauru. Jaučiausi lyg kalėjimo sargas. Jaučiausi žiaurus..

Jis meta į mane kreivą žvilgsnį, lyg ką svarstytų.

— Bet tu niekad nebūtum jos paleidęs, — pareiškė pusbalsiu.

— Tu nebūtum praleidęs pro akis, jei kas būtų atvykęs jos išgelbėti.

— Aš tarnauju karalienei Elžbietai, — pasakau paprastai. — Kaip mano šeima tarnaudavo kiekvienam Anglijos karaliui nuo pat Normandijos Viljamo. Daviau žodį kaip Anglijos didikas. Negaliu praleisti nemačiomis. Aš susaistytas garbės. Bet tai netrukdo man ja rūpintis. Tai netrukdo man norėti ją matyti tokią, kokia ji turėtų būti — laisva kaip paukštis danguje.

Jis linkteli ir suspaudžia lūpas paskendęs savo mintyse.

— Ar girdėjai, kad ji ištekės už Hovardo, ir jie į Škotiją bus sugrąžinti kartu?

— Ji suteikė man garbės tai pasakydama. Ir Hovardas man rašė. Kada karalienė palaimino santuoką?

Persis papurto galvą.

— Ji dar nežino. Ji taip įniršta dėl kitų santuokų, kad Hovardas laukia tinkamo laiko jai pasakyti. Dadlis sako, kad jis iškels tą klausimą, kai laikas bus patogus, bet jis per ilgai atidėlioja. Žinoma, sklinda gandai, ir Norfolkas jau turėjo juos dukart paneigti. Greičiausiai jis pasakys vasarą. Dadlis žinojo nuo pat pradžių, jis sako, kad pradės dėstyti reikalą ramiai. Tai rūpi visiems, ir garantuoja jos saugumą, kai grįš į sostą.

— Ką apie tai mano Sesilis?

Jis slapta greit šypteli.

— Sesilis apie tai nieko nežino, ir yra manančių, kad jam ir nebūtina sužinoti, kol reikalas bus pasirašytas ir užantspauduotas.

— Būtų nemalonu, jei jis sužinotų iki tol. Jis nėra Hovardo draugas, — pasakau apdairiai.

— Aišku, jis nėra nei Hovardo, nei tavo, nei mano draugas. Pasakyk man nors vieną Sesilio draugą! Kam jis patinka, kas juo pasitiki? — paklausia jis šiurkštokai. — Ar kas nors iš mūsų galėtų su juo susidraugauti? Kas jis? Iš kur jis atėjo? Kas išvis apie jį ką nors žinojo, kol ji nepadarė jo savo reikalų tvarkytoju? Bet tai bus Sesilio valdžios pabaiga, — Persis sako man tyliai.

— Hovardas tikisi jį išvežti, tai dalis to paties plano. Hovardas tikisi padėti mums atsikratyti Sesilio, jo priešiškumo ispanams, išgelbėti Škotijos karalienę nuo jo pagiežos, pamatyti jį pažemintą dvare, galbūt net išmestą lauk.

— Išmestą?

— Tomas Kromvelis kilo aukščiau, Hovardas atėmė Tomo Kromvelio pareigas per slaptosios valstybės tarybos susitikimą. Nemanai, kad toks įvykis gali pasikartoti?

Bandau šypsotis, bet taip negerai. Jis pamato mano pasitenkinimą, vien pagalvojus apie tai.

— Tau jis patinka ne daugiau negu mums visiems! — Persis pasako triumfuodamas. — Mes jį nuversim, Šrousberi. Ar tu su mumis?

— Negaliu daryti nieko, kas kirstųsi su mano garbe, — pradedu.

— Žinoma, ne! Argi tau siūlytume tokį dalyką? Mes tavo broliai, lordai. Hovardas, Arundelis, Lamlis ir mes abu esame prisiekę matyti Angliją teisėtų valdovų rankose. Paskutiniausias dalykas, kurį norėtume padaryti, tai pažeminti save. Bet Sesilis visur mus žemina. Gobšuoliai teisme, pagieža Škotijos karalienei, persekiojimai tų, kas nėra puritonas, ir, — jis nuleidžia balsą, — nesibaigiantis seklių verbavimas. Pabandyk užsisakyti maisto Londono smuklėje, ir būtinai kas nors nusiųs tavo sąskaitą Sesiliui. Jis greičiausiai turi seklį ir tavo namuose, Talbotai. Jis viską apie mus žino. Jis gauna informaciją, renka ją ir laukia, kol galės panaudoti, kai tik bus tinkamas laikas.

— Pas mane jis negali turėti, — tvirtai pasakau.

Persis nusijuokia.

— Kai tu atsisakei įvardyti Škotijos karalienę kaip kekšę šioje apklausoje? — pasityčioja jis. — Nuo pat tos akimirkos tapai jo priešu. Jis turės šūsnį popierių su tavo vardu ant jų, slaptų pokalbių, gandų iš blogų nuomininkų, tavo skolininkų pavydo, kai tik laikas jam tiks, ar užsimanys tave pažeminti, nuneš juos karalienei ir pareikš, kad ji negalinti tavimi pasikliauti.

— Ji niekada...

— Per dieną tavo asmeniniai darbuotojai atsidurs Taueryje ir kankinami pripažins, kad tu — slaptas karalienės Marijos gerbėjas.

— Nė vienas mano žmogus...

— Joks pasaulio žmogus negali ilgai atlaikyti kankinimų, spaudimo ar geležinės mergos. Ar žinojai, kad dabar jie rauna žmonėms rankų nagus? Kabina juos už riešų. Nėra karalystėje žmogaus, kuris atlaikytų tokį skausmą. Per tris dienas kiekvienas įtariamasis sako tai, ką jam liepia.

— Jis negalėtų to naudoti prieš sąžiningus žmones...

— Šrousberi, jis tai ir daro. Tu nežinai, kokia dabar padėtis Londone. Niekas jo negali sustabdyti. Jis naudoja kokias tik nori priemones ir sako karalienei, kad tokiais pavojingais laikais reikia pavojingų priemonių. Ir ji taip išgąsdinta ir įtikinta, kad leidžia jam vykdyti savo purvinus reikalus, kaip jis ir nori. Jis turi visą armiją slaptų žmonių, kurie vykdo jo įsakymus, ir žino viską. Žmonės suimami naktimis ir vežami į Tauerį arba slaptus namus be jokių taikos teisėjų. Ir visa tai — Sesilio paliepimu.

— Net ne aukštieji rūmai įsakinėja tiems areštams, karalienė jų nepasirašinėja, Sesilis juos sankcionuoja. Viskas daroma slapta, vien jo paliepimu. Karalienė pasitiki juo, o jo informatorių ir kankintojų gauja ir kaliniai iš Tauerio, iššlitiniuoja, prisiekę visam gyvenimui pranešinėti Sesiliui. Ispaniškąją inkviziciją jis taiko nekaltiems anglams. Kas garantuoja, kad jis nepradės mūsų deginti? Jis atima mūsų laisvę. Jis — lordų ir panašių žmonių priešas, mes turime jį sustabdyti. Jis sunaikins mus, jis sunaikins karalienę. Žmogus, iš tikro ištikimas karalienei, turi būti Sesilio priešas.

Žirgai ištempia kaklus, kai mes kylame kalva į rūmus, atpalaiduoju vadeles ir nieko nesakau.

— Tu žinai, kad aš teisus, — taria jis.

Aš atsidustu.

— Ji padarys jį baronu.

Mano žirgas krūpteli, kai trukteliu vadeles.

— Niekada.

— Ji taip padarys. Ji apipila jį gerumu, taip pat apipils ir malonėmis. Tu gali tikėtis, kad jis paprašys tavo podukros rankos savo sūnui. Galbūt karalienė paprašys išleisti tavo Elžbietą už kuproto neūžaugos Roberto Sesilio. Sesilis kils aukštai. Turės titulą, lygų tavajam. Ir niekam iš mūsų nebus saugu kalbėti tai, ką manome, savo namuose. Jis stato mums karalystę iš seklių ir įtariamųjų, savo valdomą karalystę.

Aš toks pritrenktas, kad kurį laiką negaliu kalbėti.

— Jis turi būti sustabdytas, — tvirtina Persis. — Jis — naujasis Volsis, naujasis Kromvelis. Naujas išsišokėlis, atėjęs iš niekur per vergišką katorgą. Jis blogas patarėjas, pavojingas balsas jos taryboje. Jis bus nuverstas lordų, kaip ir tie du, jei veiksime kartu. Jis turi būti nuverstas, kol netapo per daug galingas. Aš tau prisiekiu — jis kelia pavojų visai Britanijai. Mes negalime jam leisti tapti karalystės valdovu.

— Baronu? Tu įsitikinęs, kad ji ruošiasi jį padaryti baronu?

— Ji jam atlygina. Mes turime jį sustabdyti, kol nepakilo per aukštai.

— Žinau, — sakau kietai. — Bet baronu!

Karalienė jau prajojo vartus. Kas nors kitas turės jai padėti išlipti iš balno, nespėsiu prijoti laiku, kad ją pakeičiau ir palaikyčiau.

— Ar jūs pietausite su mumis? — paklausiu. Nematau, kas laiko jos žirgą ir ją iškelia. — Besė apsidžiaugs jus matydama.

— Sesilis žinos, kad mes čia buvome, — įspėja jis.

— Žinoma, aš galiu pakviesti svečią pietų į savo namus, — šūkteliu. — Karalienė pietaus atskirai nuo mūsų savo apartamentuose. Jokio pavojaus. Koks Sesilio reikalas?

— Šiandien Anglijoje viskas yra jo reikalas, — atsako jis. — Per keturias dienas jis žinos, kad mes čia buvome; viskas, ką per pietus pasakysime, bus jam raportuota, pažodžiui. Mes tokie patys kaliniai, kaip ir ji, kai jis seka prie kiekvieno stalo. Ar žinai, kas tavo namuose seklys? Jis tikrai jį turi, galbūt netgi du ar tris.

Galvoju apie savo žmoną ir jos prieraišumą Sesiliui.

— Besė juo pasitiki, — sakau. — Jis nepakištų jai seklių. Jis niekada neprikištų seklių Besės namuose.

— Jis seka visus, — atkakliai tvirtina jis. — Tave ir Besę, kaip ir mus. Jis turi kristi. Mes turime jį nuversti. Ar tu pritari? Ar tu su mumis?

— Taip, — lėtai ištariu. — Taip. Karalienės patarėjai vėl turi būti jos perai, o ne žmogus, gimęs būti tarnu ir apsuptas seklių.

Persis lėtai ištiesia ranką.

— Tu su mumis, — pasitikslina, — prisieki?

— Aš su jumis, — patvirtinu. — Jis negali būti baronu. Aš negaliu įsivaizduoti jo tituluoto, tai neteisinga. Tai prieštarauja viskam. Aš nuversiu Sesilį su jumis. Visi lordai kartu. Kartu mes vėl būsime karalystės lordais.