1570 m. sausis Tatberio pilis Džordžas

Žiemos dienos bėga pro šalį. Hastingsas vis dar čia, pramogauja jodamas prižiūrėti, kaip karia vyrus, pavadintus maištininkais. Juos atiduoda kartuvėms tarsi pagonys aukas kažkokiems žiauriems dievams. Aš vos galiu iškęsti išvykimą iš pilies, negaliu sutikti kaltinančių Tatberio našlių žvilgsnių. O pilyje, be abejo, neturiu ką veikti.

Besė užsiėmusi ekonominėmis ataskaitomis ir begalinėmis sąskaitų knygomis. Ji nekantrauja nuvykti į Čatsvortą ir pasikviesti Henrį bei kitus vaikus. Negalime išvykti, kol Hastingsas nepaims škotų karalienės, ir visi laukiame įsakymų.

Kai jie atvyksta, nesulaukiame to, ko tikėjomės. Einu ieškoti Besės į mažą kambarėlį, kurį ji paskyrė savo darbams, su Sesilio laišku rankoje.

— Man įsakyta atvykti į dvarą, — pranešu tyliai.

Ji pažiūri nuo savo stalo, sąskaitų knyga vis dar atversta prieš ją, rašalas džiūsta ant plunksnos, spalva nyksta nuo veido, kol jis tampa baltas kaip popierius prieš ją.

— Ar tu būsi apkaltintas?

— Tavo brangus draugas Sesilis atsisako man pranešti, — atrėžiu karčiai. — Ar jis tave informavo asmeniškai? Ar tu žinai? Ar mane išsiųs tiesiai į Tauerį? Ar tai kaltinimas išdavyste? Ar jam pateikei įrodymų prieš mane?

Besė sumirksi nuo mano įsiutusio tono ir žvilgteli link durų. Ji dabar taip pat bijo seklių. Šnipai turi šnipinėti šnipus.

— Jis man daugiau nerašo, — prabyla ji. — Nežinau kodėl. Galbūt manimi taip pat nepasitiki.

— Privalau išvykti, — sakau. — Pasiuntinys atjojo su šešių vyrų sargyba. Jie valgo virtuvėje ir laukia, kol galės mane palydėti į Londoną.

— Ar tu suimtas? — sušnabžda ji.

— Tai visiškai neaišku. Sakoma, kad man iškart reikia joti su eskortu, — atsakau su kreiva šypsena. — Ar palyda skirta garantuoti mano saugumą, ar mano atvykimą, jie nepatikslina. Sukrausi man balnamaišius?

Ji iškart pašoka ir skuba link miegamojo. Uždedu savo ranką ant jos.

— Bese, jei keliausiu į Tauerį, padarysiu viską, kad išgelbėčiau tavo turtą nuo savo nelaimės. Pasiųsiu teisininko, kad sutvarkytų reikalus. Tu nebūsi mirusio išdaviko našlė. Neprarasi savo namo.

Ji papurto galvą ir parausta.

— Dabar aš negalvoju apie savo turtus, — sako ji žemu balsu. — Aš galvoju apie tave. Savo vyrą.

Jos veidas kupinas baimės.

— Tu galvoji apie mane, ne apie savo namą? — bandau pokštauti. — Bese, tai išties meilė.

— Tai yra meilė, — pabrėžia ji, — meilė, Džordžai.

— Žinau, — sakau švelniai, kosteliu, — jie sako, kad negaliu atsisveikinti su škotų karaliene. Ar perduosi jai mano linkėjimus ir pasakysi, jog apgailestauju negalėdamas su ja atsisveikinti?

Iškart pajuntu, kad Besė įsitempė.

— Pasakysiu jai, — pažada šaltai ir pasitraukia.

Neturėčiau dabar eiti, bet einu. Tai gali būti paskutiniai mano žodžiai škotų karalienei.

— Ar liepsi jai rūpintis savimi ir perspėsi, jog Hastingsas bus rūstus sargas? Perspėk ją dėl jo. Ir pasakyk jai, kad atsiprašau, labai atsiprašau.

Besė nusisuka:

— Aš sukrausiu daiktus, — taria lediniu balsu. — Bet negaliu visko prisiminti. Pasakysiu, jog tu išvykai, kad už savo gerumą jai gali būti teisiamas dėl išdavystės, kad ji mums kainavo turtą ir reputaciją ir gali kainuoti tavo gyvybę. Nemanau, kad galėsiu prisiversti jai pasakyti, jog tu labai, labai atsiprašai jos. Manau, tokie žodžiai mane supykintų.