1569 m. gruodis Koventris Besė

Hastingsas prie manęs prieina, kai stoviu ant miesto sienų žiūrėdama šiaurėn. Geliantis vėjas pučia į veidą, verčia mano akis ašaroti lyg verkčiau, jaučiuosi paniuręs kaip ir pati pilka diena. Norėčiau, kad čia būtų Džordžas, apkabintų ranka per liemenį ir pasijusčiau vėl saugi. Bet, manau, jis manęs nepalietė nuo to dienos Vingfilde, kai pripažinau, jog esu Sesilio seklė, paskirta į jo namų ūkį.

Norėčiau turėti žinių iš Čatsvorto, iš savo brolio ir sesers. Norėčiau gauti Roberto Dadlio žinutę, sakančią, kad mano berniukai saugūs. Labiau už viską norėčiau turėti bent eilutę nuo Sesilio, vieną padrąsinantį jo žodį.

— Žinios nuo lordo Hunsono, — trumpai pasako Hastingsas, jo rankoje plazda popierius. — Pagaliau. Ačiū Dievui, mes išgelbėti. Brangus Dieve, mes išgelbėti. Garbė Dievui, mes išgelbėti.

— Išgelbėti, — pakartoju. Dar kartą žvilgteliu į šiaurę, tai mes darome visi; vieną popietę pilkame horizonte pamatysiu pilkesnę juostą šešių tūkstančių vyrų, žygiuojančių link mūsų.

Jis mosteli ranka link šiaurės:

— Daugiau nereikia jų dairytis. Jie ne ten! — pareiškia. — Jie neatjoja!

— Neatjoja?

— Jie pasuko atgal sutikti ispanų Hartlepule, o ispanai juos nuvylė.

— Juos nuvylė, — rodos, jog viskas, ką galiu daryti, tai kartoti jo žodžius.

Hastingsas džiaugsmingai nusijuokia ir čiumpa mano rankas lyg ruoštųsi šokti.

— Nuvylė juos. Apgavo juos, ponia Bese! Prakeikti ispanai! Nevykėliai, kaip ir reikėjo tikėtis! Nesugebėjo jų susitikti ir sužeidė jų širdis!

— Sudaužė jų širdis?

— Kai kurie pasidavė ir patraukė namo. Vestmorlandas ir Nortumberlandas joja atskirai. Jų armija skirstosi.

— Mes saugūs?

— Mes saugūs.

— Viskas baigėsi?

— Baigėsi.

Palengvėjimas padaro mus draugais. Jis ištiesia rankas, aš jį apkabinu lyg brolį.

— Ačiū Dievui, — sakau tyliai. — Ir be mūšio, ir be giminaičių kraujo lašo praliejimo.

— Amen, — sako jis tyliai. — Pergalė be mūšio, pergalė be mirties. Dieve, laimink karalienę.

— Aš negaliu tuo patikėti!

— Tai tiesa. Sesilis pats man parašė. Mes išgelbėti. Nepaisant visko, mes išgelbėti. Protestantų karalienė išsaugo sostą, o kita karalienė tikėsis malonės. Jos sąjungininkai pavėlavo, draugai išsiskirstė, armijos neliko. Ačiū Dievui, kuriuo tikėjome.

— Kodėl neatvyko ispanai?

Hastingsas vis dar juokdamasis papurtė galvą:

— Kas žino? Kas žino? Svarbiausia, kad jie praleido savo progą, ji sužlugdyta. Jos armija netekusi drąsos, tūkstančiai vyrų tarsi išnyko. Mes nugalėjome! Ačiū Dievui, kuris mums šypsosi.

Jis mane apsuka ratu, ir aš nusijuokiu.

— Dieve mano, iš šito bus galima padaryti daug pelno, — sako jis, akimirksniu pereidamas nuo pamaldumo prie įžvalgumo.

Žemės?

— Vestmorlando nekilnojamas turtas ir Nortumberlando žemės bus konfiskuotos bei išskaidytos, — aiškina jis. — Jie bus apkaltinti išdavyste, jų namai atiteks lojaliesiems kaip apdovanojimas. Kas lojalesnis nei tu ir aš, grafiene? Gal gausi dar vieną milžinišką namą, kaip manai? Ar tau tiktų pusė Nortumberlando?

— Tai ne daugiau, nei aš jau sumokėjau, — sakau.

— Gausiai apdovanoti, — pabrėžia jis su dideliu pasimėgavimu. — Mes būsime gausiai apdovanoti. Dieve, mus palaimink, ar ne? Šlovinkim Jį.