1569 m. žiema Tatberio pilis Marija

— Ką gi manote apie ledi Besę? — Merė Seton klausia manęs, kalbėdama prancūziškai, kad būtų slapčiau. Jos balse girdžiu pagiežos gaidelę. — Ar ji tokia, kokios tikėjotės? Blogesnė?

Dabar, kai jie išėjo, ir mes vienos pasilikome šiuose apgailėtinuose mažuose kambarėliuose, galiu atsilošti kėdėje ir leisti skausmui bei nuovargiui užvaldyti mano kūną. Skausmas šone šįvakar ypač bjaurus. Merė priklaupia prie mano kojų, atriša batus ir švelniai juos nuauna nuo šaltų pėdų.

— Ak, aš tiek girdėjau, kokia ji išmintinga moteris ir kaip puikiai tvarko verslą, kad mažų mažiausiai tikėjausi pamatyti Florencijos bankininką, — sakau, išvengdama kritikos.

— Ji nebus tokia, kaip ledi Skroup iš Boltono pilies, — perspėja mane Merė. Ji padeda mano batus prie židinio džiūti ir pritupia šalia. — Nemanau, kad ji jaustų bent kiek simpatijos jums ir jūsų reikalams. Ledi Skroup buvo gera draugė.

Aš gūžteliu pečiais.

— Ponia galvojo, kad aš pasakos herojė, — irzliai pasakau.

Ji buvo viena iš tų, kurie mato mane kaip karalienę iš baladžių. Tragišką karalienę su gražia vaikyste Prancūzijoje, kuriai paskui teko vienišos našlės dalia Škotijoje. Bardas apdainuotų mane, kaip ištekėjusią už gražuoliuko, bet silpno Darnlio, besiilginčią stipraus vyro, kuris mane išvaduotų. Dainius paverstų mane pasmerkta nuo pat gimimo, nuostabia princese, gimusia po užtemusią žvaigžde. Man tai nerūpi. Žmonės visą laiką išgalvoja pasakojimų apie princeses. Jie atitenka mums kartu su karūna. Turime nešti tą naštą kaip galėdamos lengviau. Jei mergina graži ir dar princesė, kokia buvau visą gyvenimą, tai ji turi garbintojų, kurie dar blogesni už priešus. Didžiąją gyvenimo dalį mane garbindavo kvailiai ir nemėgo protingi žmonės. Apie mane prigalvodavo istorijų, kuriose aš arba šventoji, arba kekšė. Tačiau esu aukščiau tokių nuomonių, aš — karalienė.

— Nesitikiu jokios užuojautos iš šios damos, — karčiai sakau. — Ji yra mano pusseserės karalienės ištikima tarnaitė, jai tarnauja ir grafas. Kitaip mes nebūtume pas juos apgyvendintos. Esu įsitikinusi, kad ji prieš mane nusiteikusi.

— Ji ištikima protestantė, — įspėja mane Merė, — augusi Brendonų šeimoje, kiek girdėjau, patarnavusi ledi Džeinei Grėj. Jos buvęs vyras praturtėjo iš vienuolynų žlugdymo. Sako, kad jos namuose kiekvienas suolas — buvęs bažnyčios klauptas.

Nieko neatsakau. Tačiau nežymiu galvos linktelėjimu paskatinu ją tęsti.

— Tas buvęs vyras tarnavo Tomui Kromveliui vertinimų teisme, — tyliai tęsia ji, — ir susikrovė turtus.

— Tikiu, kad naikinant religinius pastatus ir šventyklas galima susikrauti turtus, — sakau susimąsčiusi, — tačiau aš maniau, kad pelnas atiteko karaliui.

— Kalbama, kad Besės vyras paimdavo savo užmokestį už darbą ir dar šį tą daugiau, — šnabžda ji, — jis imdavo kyšius iš vienuolių, kad neatimtųjų pastatų, arba menkai juos įvertintų. Imdavo mokestį už tai, kad „užsimerkdavo^“, kai slapčia būdavo išgabenamas turtas. Tačiau vėliau grįždavo ir vis tiek juos pričiupdavo, pasiimdavo visą turtą, kurį jie manydavo išgelbėję.

— Kietas žmogus, — pastebiu.

— Ji buvo jo vienintelė paveldėtoja, — pasakoja ji man, — privertė jį pakeisti testamentą, ir jis nieko nepaliko savo broliui. Jis netgi nepaliko pinigų savo ir jos vaikams. Mirdamas paliko visą nedorai įgytą turtą jai, vien tik jos vardu, ir ji tapo ledi. Gavus palikimą ji galėjo ištekėti už kito turtingo vyro ir tą patį padarė su juo: pasiėmė visą jo turtą, nepaliko nieko giminėms. Mirdamas jis viską paliko jai. Štai kaip ji pasidarė pakankamai turtinga tapti grafiene. Gundydama vyrus ir pasiimdama jų šeimos turtą.

— Taigi moteris be skrupulų, — pastebiu, galvodama apie motiną, kuri nieko nepaliko savo vaikams. — Moteris, kuri valdydama namus jaučiasi galinga, kuri sugeba viską pajungti savo naudai.

— Įžūli moteris, — nepritariamai sako Merė Seton, — negerbianti savo vyro ir jo šeimos. Grūdo tykanti višta. Ta moteris žino pinigų vertę.

Ji mąsto tą patį, ką ir aš. Moterį, kuri nesibjauri krautis turtus iš Dievo namų griovimo, tikrai būtų galima papirkti, kad ji bent vieną naktį nukreiptų savo žvilgsnį nuo mūsų.

— O kaip jis? Šrousberio grafas?

Aš nusišypsau.

— Manau, kad jis nėra nepajudinamas. Rodosi, jam rūpi tik jo paties orumas ir garbė. Iš visų Anglijos vyrų jis tikrai geriausiai laikosi.