IX

Sios mintys slėgė ir kankino jį čia mažiau, čia daugiau, bet nuolat nedavė ramybės. Jis skaitė ir galvojo, ir juo daugiau skaitė ir galvojo, juo jautėsi esąs toliau nuo tikslo, kurio siekė.

Pastaruoju metu Maskvoje ir sodžiuje, įsitikinęs, kad materialistai jam atsakymo neduos, Levinas perskaitė ir iš naujo skaitė ir Platoną, ir Spinozą, ir Kantą, ir Šelingą, ir Hėgelį, ir Šopenhauerį, tuos filosofus, kurie nematerialistiškai aiškino gyvenimą.

Mintys atrodydavo jam vaisingos, kai arba skaitydavo, arba pats sugalvodavo argumentus prieš kitas doktrinas, ypač prieš materialistinę; bet kai tik skaitydavo arba pats stengdavosi sugalvoti, kaip tuos klausimus išspręsti, visuomet pasikartodavo tas pat. Sekdamas, kaip apibrėžiami neaiškūs žodžiai – dvasia, valia, laisvė, substancija, tyčia patekdamas į tuos žodžių spąstus, kuriuos paspęsdavo filosofai arba pats sau, Levinas pradėdavo tarytum kažką suprasti. Pakakdavo tik užmiršti dirbtinę minties eigą ir iš gyvenimo grįžti į tai, kas jį patenkindavo, kai galvodavo, sekdamas tam tikra gija, – ir staiga visas tas dirbtinis pastatas sugriūdavo it kortų namelis, ir būdavo aišku, kad pastatas buvo sudarytas iš tų pačių kitaip sustatytų žodžių ir nuo kažko svarbesnio gyvenime negu protas.

Vienu tarpu, skaitydamas Šopenhauerį, jis į jo valios vietą pastatė meilę, ir šita nauja filosofija kokias dvi dienas, kol nusigręžė nuo jos, teikė paguodos; bet lygiai taip pat sugriuvo, kai paskui Levinas blaiviai pažvelgė į ją, ir pasirodė esanti ne kas kita kaip muslininis, nešildantis drabužis.

Brolis Sergejus Ivanovičius patarė perskaityti teologinius Chomiakovo raštus. Levinas perskaitė Chomiakovo raštų antrą tomą, ir nors iš pradžių buvo atstūmęs grynai poleminis, elegantiškas ir sąmojingas tonas, paskui apstulbino mintis, kad žmogus negali suvokti dieviškųjų tiesų, bet gali suvokti bažnyčia – visuma žmonių, meilės suvienytų. Jį nudžiugino mintis, kad daug lengviau yra tikėti dabar egzistuojančią, gyvąją bažnyčią, apimančią visą žmonių tikėjimą, paties Dievo valdomą ir todėl šventą ir neklaidingą, ir jau iš bažnyčios priimti tikėjimą Dievą, pasaulio įkūrimą, pirmąją nuodėmę, atpirkimą, negu pradėti nuo Dievo, tolimo paslaptingo Dievo, pasaulio sukūrimo ir taip toliau. Tačiau, po to perskaitęs katalikų rašytojo Bažnyčios istoriją ir stačiatikių rašytojo Bažnyčios istoriją ir pamatęs, kad abi Bažnyčios, neklaidingos savo esme, neigia viena antrą, Levinas nusivylė ir Chomiakovo Bažnyčios mokslu, ir šis pastatas taip pat subyrėjo į dulkes kaip ir filosofiniai pastatai.

Visą šį pavasarį Levinas buvo lyg galvą pametęs ir gyveno baisias valandas.

„Nežinant to, kas aš esu ir kam aš čia, negalima gyventi. Žinoti to aš negaliu, vadinasi, negalima gyventi“, – kalbėjo sau Levinas.

„Begaliniame laike, materijos begalybėje, begalinėje erdvėje išsiskiria burbulėlis-organizmas, ir tas burbulėlis pabus kiek laiko ir sprogs, ir tasai burbulėlis – aš.“

Tai buvo skaudi netiesa, bet tai buvo vienintelis, paskutinis rezultatas, kurį pasiekė žmogaus mintis per ilgus amžius darbo šia kryptimi.

Tai buvo tas paskutinis tikėjimas, kuriuo rėmėsi visi, beveik visose srityse, žmogaus minties tyrinėjimai. Tai buvo vyraujanti pažiūra, ir iš visų kitų aiškinimų, kaip vis dėlto aiškesnį, Levinas nejučiomis, pats nesižinodamas kad ir kaip, priėmė kaip tik šitą.

Bet tai buvo ne tik netiesa, tai buvo žiaurus pasityčiojimas, tyčiojosi kažkokia pikta jėga, pikta, bjauri, ir tokia, kuriai negalima pasiduoti.

Reikėjo gelbėtis nuo tos jėgos. Išsigelbėjimas buvo kiekvieno rankose. Reikėjo išsivaduoti iš šito blogio priklausomybės. Buvo tik vienas būdas – mirtis.

Laimingas šeimos žmogus, sveikas vyras, Levinas keletą kartų buvo taip arti savižudybės, jog paslėpė virvutę, kad nepasikartų, ir bijojo vaikščioti su šautuvu, kad nenusišautų.

Levinas nenusišovė ir nepasikorė, o gyveno toliau.