XX

Stepanas Arkadjičius, kaip ir visuomet, ne veltui leido laiką Peterburge. Peterburge jam rūpėjo ne tik reikalai – sesers ištuoka, nauja tarnybos vieta, – bet reikėjo ir prasivėdinti, anot jo betariant, po tvankaus, priplėkusio Maskvos oro.

Maskva, nepaisant jos cafés chantants ir omnibusų, buvo vis dėlto stovinti pelkė. Tą visuomet jautė Stepanas Arkadjičius. Pagyvenęs Maskvoje, ypač arti šeimos, jis jausdavo, kad netenka žvalumo. Gyvenant Maskvoje ir ilgai niekur neišvažiuojant, jam galų gale imdavo kelti nerimą bloga žmonos nuotaika ir priekaištai, sveikata, vaikų auklėjimas, smulkūs tarnybos interesai; net tai, kad turėjo skolų, keldavo vyrui nerimą. Vos tik jis atvažiuodavo į Peterburgą ir pagyvendavo čia įprastoje draugijoje, kur žmonės gyveno, iš tikrųjų gyveno, o ne vegetavo kaip Maskvoje, tuojau visos šios mintys dingdavo ir ištirpdavo it vaškas nuo ugnies.

Žmona?.. Dar tik šiandien jis kalbėjosi su kunigaikščiu Čečenskiu. Kunigaikštis Čečenskis turėjo žmoną ir šeimą – suaugusių vaikų, pažų, – ir turėjo antrą, neteisėtą šeimą, kurioje taip pat buvo vaikų. Nors pirmoji šeima taip pat buvo gera, kunigaikštis Čečenskis jausdavosi laimingesnis antrojoje šeimoje. Jis nusiveždavo vyresnįjį sūnų į antrąją šeimą ir pasakojo Stepanui Arkadjičiui, kad, jo nuomone, tai esą naudinga sūnui ir padeda lavintis. Ką į tai pasakytų Maskvoje?

Vaikai? Peterburge vaikai nekliudė tėvams gyventi. Vaikai buvo auklėjami įstaigose, ir nebuvo šitos klaikios nuomonės, pradėjusios plisti Maskvoje, – Lvovas, pavyzdžiui, – kad visa gyvenimo prabanga – vaikams, o tėvams tiktai darbas ir rūpesčiai. Šičia visi suprato, kad žmogus turi gyventi sau, kaip dera apsišvietusiajam.

Tarnyba? Tarnyba čia taip pat nebuvo tas atkaklus, beviltiškas jungas, kurį žmonės vilko Maskvoje, o ir tarnauti čia apsimokėjo. Susitiksi, su kuo reikia, padarysi paslaugą, pasakysi gerą sąmojį, mokėsi gražiai iškrėsti kokį pokštą, – ir žmogus beregint padarai karjerą, kaip Briancevas, kurį vakar buvo sutikęs Stepanas Arkadjičius ir kuris dabar buvo vienas įžymiausių didžiūnų. Šitaip tarnauti apsimoka.

Ypač Peterburgo žmonių požiūris į piniginius reikalus raminamai veikė Stepaną Arkadjičių. Bartnianskis, kuris išleisdavo mažų mažiausiai penkiasdešimt tūkstančių, gyvendamas tokiu plačiu train101, pasakė jam vakar apie tai nuostabų žodį.

Prieš pietus, kai jie įsikalbėjo, Stepanas Arkadijičius tarė Bartnianskiui:

– Tu, rodos, gerai pažįsti Mordvinskį; padaryk man paslaugą, užtark už mane žodelį. Yra vieta, kurią norėčiau gauti. Pietinių sričių...

– Na, aš vis tiek neatsiminsiu... Tik koks tau malonumas painiotis į tuos geležinkelių reikalus su žydpalaikiais?.. Kaip nori, vis dėlto šlykštu!

Stepanas Arkadjičius nepasakė jam, jog tai gyvas reikalas; Bartnianskis to nebūtų supratęs.

– Pinigų reikia, neturiu iš ko gyventi.

– Bet juk gyveni?

– Gyvenu, bet skolos...

– Ką sakai? Daug? – užjausdamas paklausė Bartnianskis.

– Labai daug, apie dvidešimt tūkstančių.

Bartnianskis linksmai nusikvatojo.

– O laimingas žmogau! – sušuko. – Turiu pusantro milijono, o turto jokio, ir, kaip matai, gyventi dar galima!

Stepanas Arkadjičius ne vien tik iš žodžių, bet ir iš jo elgesio matė, kad tai tiesa. Zivachovas turėjo tris šimtus tūkstančių skolos ir nė skatiko kišenėje, o juk gyveno, ir dar kaip! Grafą Krivcovą seniai jau visi palaidojo, o jis išlaikė dvi moteris. Petrovskis praleido penkis milijonus ir gyveno vis taip pat, ir net buvo finansų viršininkas ir gaudavo dvidešimt tūkstančių algos. Be to, Peterburgas ir fiziškai maloniai veikė Stepaną Arkadjičių. Jis jaunino jį. Maskvoje žvilgteldavo kartais į žilę galvoje, užmigdavo po pietų, pasiraivydavo, iš lėto, sunkiai kvėpuodamas, lipdavo laiptais, nuobodžiaudavo su jaunomis moterimis, nešokdavo puotose. Peterburge visuomet jausdavosi, lyg būtų dešimt metų nuo pečių nusimetęs.

Peterburge Stepanas Arkadjičius jausdavo tą patį, ką dar vakar sakė šešių dešimčių metų kunigaikštis Oblonskis, Piotras, ką tik sugrįžęs iš užsienio:

– Mes čia nemokame gyventi, – kalbėjo Piotras Oblonskis. – Ar patikėsi, išgyvenau vasarą Badene; na, iš tikrųjų jaučiausi visai kaip jaunas vyras. Pamatau jaunutę moterį ir galvoje... Papietausi, išgersi truputį – ir pasijunti tvirtas, žvalus. Parvažiavau į Rusiją – reikėjo pas žmoną ir dar į sodžių, – na, netikėsi, po dviejų savaičių apsivilkau chalatu, eidavau pietų nepersirengęs. Kur jau čia apie jaunas galvosi! Tikras pasidariau senis. Tiktai sielą gelbėti lieka. Nuvažiavau į Paryžių – vėl atkutau.

Stepanas Arkadjičius jautė lygiai tą patį skirtumą kaip ir Piotras Oblonskis. Maskvoje taip apsileisdavo, jog iš tikrųjų, jeigu ten ilgai gyventų, ko gero, ir apie sielos išganymą pradėtų galvoti, o Peterburge jautėsi esąs padorus žmogus.

Tarp kunigaikštienės Betsi Tverskajos ir Stepano Arkadjičiaus buvo nuo senų laikų susidarę labai keisti santykiai. Stepanas Arkadjičius visuomet juokais asistuodavo jai ir sakydavo, taip pat juokais, pačius nepadoriausius dalykus, žinodamas, kad šitai užvis labiausiai jai patinka. Rytojaus dieną po pokalbio su Kareninu Sergejus Arkadjičius, užvažiavęs pas ją, jautėsi toks jaunas, jog, taip juokais asistuodamas jai ir plepėdamas niekus, netikėtai nuėjo taip toli, kad jau nežinojo, kaip išsinarplioti, nes, deja, kunigaikštienė Betsi ne tik jam nepatiko, bet buvo šlykšti. O tasai tonas susidarė dėl to, kad Stepanas Arkadjičius labai patiko jai. Vyras labai džiaugėsi, kad atvažiavo kunigaikštienė Miachkaja, kuri padarė galą jų pokalbiui akis į akį.

– A, ir jūs čia, – tarė ji, pamačiusi vyrą. – Na, kaip jūsų vargšė sesuo? Nežiūrėkite į mane taip, – pridūrė. – Nuo to laiko, kai visos šoko ant jos, visos tos, kurios šimtą tūkstančių kartų blogesnės už ją, man atrodo, kad ji pasielgė puikiai. Negaliu atleisti Vronskiui, kad nedavė man žinios, kai ji buvo Peterburge. Būčiau nuvažiavusi pas ją ir su ja visur rodžiusis. Pasakykite Anai, meldžiamasis, kad aš ją myliu. Na, papasakokite man apie ją.

– Taip, jos padėtis sunki, ji... – buvo bepradedąs pasakoti Stepanas Arkadjičius, dėl savo naivumo palaikęs tikru pinigu kunigaikštienės Miachkajos žodžius: „Papasakokite apie savo seserį.“ Kunigaikštienė savo įpročiu tuojau pertraukė jį ir pati ėmė pasakoti.

– Ji padarė tai, ką daro visos, išskyrus mane, tiktai slepia; o ji nenorėjo apgaudinėti ir pasielgė puikiai. Ir dar geriau pasielgė, kad metė tą pusprotį jūsų svainį. Man atleiskite. Visi kalbėjo, kad jis protingas, protingas, aš viena sakiau, kad kvailas. Dabar, kai jis susidėjo su Lidija Ivanovna ir su Lando, visi sako, kad jis pusprotis, ir aš, nors ir labai nenorėčiau sutikti su visais, bet šį kartą negaliu.

– Paaiškinkite man, – paprašė Stepanas Arkadjičius, – ką tai reiškia? Vakar buvau pas jį sesers reikalu ir prašiau aiškaus atsakymo. Jis nedavė man atsakymo ir pareiškė, kad pagalvosiąs, o šįryt vietoje atsakymo gavau pakvietimą atvykti vakare pas grafienę Lidiją Ivanovną.

– Na taip, taip! – džiaugsmingai sušuko kunigaikštienė Miachkaja. – Jie paklaus Lando, ką šis pasakys.

– Kaip Lando? Kodėl? Kas tas Lando?

– Kaip, nežinote Jules Landau, le fameux Jules Landau, le clairvoyant?102 Tas taip pat pusprotis, bet nuo jo pareina jūsų sesers likimas. Štai ką reiškia gyventi provincijoje: nieko nežinote. Lando, matote, Paryžiuje buvo vienos parduotuvės commis103 ir nuėjo pas daktarą. Daktaro laukiamajame jis užmigo ir per miegus ėmė visiems ligoniams duoti patarimus. Nuostabius patarimus. Paskui Jurijaus Meledinskio – žinote, ligonio? – žmona sužinojo apie tą Lando ir pakvietė jį pas vyrą. Lando gydo jos vyrą. Ir jokios naudos iš jo nebuvo, mano nuomone, nes tasai vis toks pat paliegęs, bet jie tiki juo ir vežiojasi drauge. Parsivežė į Rusiją. Čia visi pulte puolė tą Lando, ir jis visus ėmė gydyti. Grafienę Bezubovą išgydė, ir šioji taip jį pamilo, jog įsūnijo.

– Kaip įsūnijo?

– Taip, įsūnijo. Jis dabar nebe Lando, o grafas Bezubovas. Bet ne tai svarbu, o Lidija – aš ją labai myliu, bet jai galva ne vietoje, – žinoma, įsikibo dabar į šitą Lando, ir be jo nei ji, nei Aleksejus Aleksandrovičius nieko nesprendžia, todėl jūsų sesers likimas dabar šito Lando, kitaip tariant, grafo Bezubovo, rankose.

_______________