VIII

Kitą dieną damos dar nebuvo nė sukilusios, o medžiokliniai vežimai – ratai ir vežimaitis – jau stovėjo ties priebučiu, ir Laska, dar iš ryto supratusi, kad važiuojama medžioti, prisicypusi ir prisišokinėjusi kiek tinkama, tupėjo ratuose šalia vežėjo, piktindamasi, kad žmonės gaišta, ir susijaudinusi žiūrėdama į duris, pro kurias vis dar nėjo medžiotojai. Pirmasis pasirodė Vasenka Veslovskis, apsiavęs naujomis pušnimis, kurios siekė iki pusės jo storų šlaunų, su žalia palaidine, sujuosta nauju, oda kvepiančiu šovinynu, užsidėjęs kepuraitę su kaspinais, su naujutėliu anglišku šautuvu be lankelių ir diržo. Laska prišoko prie jo, pasveikino, pašokinėjusi paklausė jį savaip, ar greitai pasirodys kiti, bet, negavusi jokio atsakymo, sugrįžo į postą laukti ir sustingo, pakreipusi į šoną galvą ir pastačiusi vieną ausį. Pagaliau durys bildėdamos atsidarė, išlėkė, sukdamasis ir vartydamasis ore, Krakas, dailiai margas Stepano Arkadjičiaus pointeris, ir išėjo patsai Stepanas Arkadjičius su šautuvu rankose ir cigaru dantyse. „Tubo, tubo, Krakai!“ – meiliai šūkčiojo jis šuniui, kuris šokinėdamas užmesdavo priešakines kojas jam ant pilvo ir krūtinės, užkabindamas jomis jagtašą. Stepanas Arkadjičius buvo su naginėmis ir autais, suplyšusiomis kelnėmis ir trumpu paltu. Ant galvos turėjo užsimaukšlinęs kažkokios skrybėlės likučius, bet naujos sistemos šautuvas atrodė kaip žaisliukas, o jagtašas ir šovinynas, nors nuvalkioti, buvo aukščiausios kokybės.

Vasenka Veslovskis lig šiol nesuprato, kas yra tikra medžiotojo elegancija, – vilkėjo skarmalais, o medžioklines priemones turėjo pačias geriausias. Suprato šitai dabar, žiūrėdamas į Stepaną Arkadjičių, kuris su šiais skarmalais spindėte spindėjo elegantiška, atsiganiusia, linksma poniška figūra, ir nutarė per kitą medžioklę būtinai taip apsitaisyti.

– Na, o kaip mūsų šeimininkas? – paklausė.

– Jauna žmona, – šypsodamasis atsakė Stepanas Arkadjičius.

– Taigi, ir tokia žavi.

– Jis jau buvo apsirengęs. Turbūt vėl nubėgo pas ją.

Stepanas Arkadjičius atspėjo. Levinas užbėgo pas žmoną dar kartą paklausti, ar atleido jam vakarykštę kvailystę, ir dar paprašyti, kad, dėl Dievo, būtų atsargesnė. Svarbiausia, kad būtų toliau nuo vaikų – jie visuomet gali pastumti. Paskui reikėjo dar kartą įsitikinti, jog Kiti nepyksta ant jo už tai, kad išvažiuoja dviem dienoms, ir dar paprašyti ją rytoj su raitu pasiuntiniu būtinai atsiųsti jam raštelį, parašyti nors du žodžius, tik kad galėtų žinoti, jog žmona gerai jaučiasi.

Kiti, kaip visuomet, skaudu buvo dviem dienoms išsiskirti su vyru; bet, pamačiusi jo pagyvėjusią figūrą, kuri atrodė itin didelė ir tvirta su medžioklinėmis pušnimis ir balta palaidine, ir kažkokį jai nesuprantamą, medžiotojams būdingą, smagų susijaudinimą vyro veide, dėl jo džiaugsmo užmiršo širdgėlą ir linksmai atsisveikino.

– Atleiskite, ponai! – tarė šis, įbėgęs į prieangį. – Pusryčiai įdėti? Kodėl sartis iš dešinės? Na, tiek to. Laska, šalin, tūpkis! – Leisk į veršių kaimenę, – kreipėsi į šėriką, kuris laukė ties priebučiu ir paklausė, ką daryti su išdariais. – Atleiskite, dar nelabasis ateina!

Levinas iššoko iš ratų, į kuriuos jau buvo įsėdęs, ir nuskubėjo prie dailidžių meistro, kuris, sieksniu nešinas, ėjo į priebutį.

– Mat neatėjai vakar į kontorą, dabar mane gaišinate. Na, kas?

– Įsakykite dar pasukimą padaryti. Tris pakopas pridėti. Pritaikysime sklandžiai. Daug patogiau bus.

– Tu manęs būtum paklausęs, – apmaudžiai atsakė Levinas. – Sakiau, pastatyk spyrius, o paskui pakopas leisk. Dabar jau nepataisysi. Daryk, kaip buvau sakęs, – ręsk naujus.

Atsitiko taip, kad statomame fligelyje meistras sugadino laiptus, sukalęs juos atskirai ir neapskaičiavęs pakilimo, todėl, kai pastatė į vietą, visos pakopos išėjo nuožulnios. Dabar meistras norėjo palikti tuos pačius laiptus, tik pridurti tris pakopas.

– Daug geriau bus.

– Bet kaipgi išeis su trimis pakopomis?

– Ką jūs, – niekinamai šyptelėjęs, tarė dailidė. – Puikiausiai išeis. Kai pasitašys iš apačios, – įtikinamu mostu pasakė jis, – tai ims ir pritaps.

– Juk trys pakopos laiptus padarys ilgesnius... Kurgi čia jie pritaps?

– Tai jie iš apačios kai pritaps, tai ir bus gerai, – atkakliai ir įtikinamai kalbėjo meistras.

– Po lubomis ir į sieną įsivarys.

– Ką jūs, bet iš apačios eis. Eis, eis ir prieis.

Levinas pasiėmė šautuvo grūstuvą ir dulkėse ėmė braižyti laiptus.

– Na, matai?

– Kaip įsakysite, – sutiko dailidė staiga nušvitusiomis akimis, matyt, pagaliau supratęs reikalą. – Teks turbūt naujus ręsti.

– Na, tai taip ir daryk, kaip liepta! – sušuko Levinas, lipdamas į ratus. – Važiuok! Šunis laikyk, Filipai!

Dabar Levinas, palikęs visus rūpesčius, šeiminius ir ūkinius, pajuto tokį stiprų gyvenimo džiaugsmą ir taip laukė medžioklės, jog nesinorėjo kalbėti. Antra vertus, patyrė tą sutelktą nerimą, kurį išgyvena kiekvienas medžiotojas, artėdamas į veikimo vietą. Jeigu jam kas ir buvo dabar įdomu, tai tik klausimas, ar ras jie ką nors Kolpeno pelkėje, kokia pasirodys Laska, palyginti su Kraku, ir kaip jam pačiam seksis šiandien šaudyti. Kad tik nepasidarius gėdos prieš naują žmogų? Kad tik Oblonskis nesukirstų jo? – taip pat jam ateidavo į galvą.

Oblonskis jautėsi panašiai ir taip pat buvo nekalbus. Vienas Vasenka Veslovskis be paliovos linksmai plepėjo. Klausantis jo, Levinui gėda buvo atsiminti, kaip neteisingai manė apie svečią vakar. Vasenka iš tikrųjų buvo šaunus vyrukas, paprastas, geraširdis ir labai linksmas. Jeigu Levinas būtų susipažinęs su juo dar nevedęs, būtų susidraugavęs. Truputį nemaloni buvo Levinui jo šventiška pažiūra į gyvenimą ir kažkoks elegancijos laisvumas. Tarytum neabejodamas save aukštai vertintų už tai, kad turi ilgus nagus ir kepuraitę, ir visa kita; bet tai buvo galima jam atleisti už jo geraširdiškumą ir padorumą. Levinui patiko, kad jis gerai išauklėtas, puikiai taria žodžius prancūzų ir anglų kalbomis ir kad yra jo pasaulio žmogus.

Vasenkai nepaprastai patiko Dono stepių arklys, pakinkytas iš kairės pusės. Visą laiką Veslovskis žavėjosi juo.

– Kaip gera stepių žirgu raitam šuoliuoti per stepę. Ar netiesa? – kalbėjo.

Joti stepių žirgu jam atrodė egzotiška, poetiška, kažkas be tikslo ir reikalo; tačiau jo naivumas, ypač drauge su grožiu, miela šypsena ir judesių gracija, buvo labai malonus. Ar dėl to, kad jo prigimtis buvo simpatinga Levinui, ar dėl to, kad Levinas, norėdamas atpirkti vakarykščią nuodėmę, stengėsi matyti jame tik gera, Levinui buvo smagu kartu.

Nuvažiavus tris varstus, Veslovskis staiga pasigedo cigarų bei piniginės ir nežinojo, ar pametė juos, ar paliko ant stalo. Piniginėje buvo trys šimtai septyniasdešimt rublių, todėl negalima buvo to taip palikti.

– Žinote ką, Levinai, aš tuo doniečiu dvailiniu nulėksiu namo. Tai bus puiku, – kalbėjo jau ruošdamasis ant jo sėsti.

– Ne, o kam? – atsakė Levinas, sumetęs, kad Vasenka turi sverti ne mažiau kaip šešis pūdus. – Aš pasiųsiu vežėją.

Vežėjas išjojo dvailiniu, o Levinas pats vadeliojo porą arklių.