XXX

„Štai jau vėl! Aš vėl suprantu viską“, – aiškino pati sau Ana, kai tik puskarietė pajudėjo iš vietos ir linguodama ėmė dardėti mažučiais akmenimis grįsta gatve, ir vėl vienas paskui kitą ėmė keistis įspūdžiai. „Beje, apie ką paskiausiai taip gražiai galvojau? – stengėsi atsiminti. – Tiutkinas, coiffeur? Ne, ne tai. Tiesa, apie tai, ką sako Jašvinas: „Tiktai kova dėl būvio ir neapykanta sieja žmones.“ Ne, jūs be reikalo važiuojate, – širdyje kreipėsi į draugiją, kuri ketvertu pakinkyta puskariete, matyti, važiavo linksmintis už miesto. – Ir šuo, kurį vežatės, nepadės jums. Nuo savęs nepabėgsite.“ Skubiai žvilgtelėjusi į tą pusę, kur gręžėsi Piotras, Ana pamatė girtą kaip pėdą fabriko darbininką maskatuojančia galva, kurį vežė kažkur policininkas. „Štai šis – veikiau, – pagalvojo ji. – Mes su grafu Vronskiu taip pat neradome šito malonumo, nors ir daug iš jo tikėjomės.“ Ana dabar pirmą kartą nukreipė tą ryškią šviesą, kurioje matė viską, į savo santykius, apie kuriuos anksčiau vengdavo galvoti. „Ko jis ieškojo manyje? Ne tiek meilės, kiek norėjo patenkinti savo tuštybę.“ Ji atsiminė Vronskio žodžius pirmuoju jų pažinties metu, jo veido išraišką, primenančią klusnų medžioklinį šunį. Viskas dabar patvirtino šitai. „Taip, jis džiūgavo dėl pasisekimo, kuris patenkino jo tuštybę. Žinoma, buvo ir meilė, bet daugiausia buvo didžiavimasis pasisekimu. Jis gyrėsi manimi. Dabar tai praėjo. Didžiuotis nebėra kuo. Ne didžiuotis reikia, o gėdytis. Jis paėmė iš manęs visa, ką galėjo, ir dabar aš jam nereikalinga. Jis bodisi manimi ir tiktai stengiasi, kad jo elgimasis su manimi nebūtų negarbingas. Jis prasitarė vakar – nori gauti ištuoką ir susituokti, kad sudegintų savo laivus. Jis myli mane – bet kaip? The zest is gone.120 Šitas nori visus nustebinti ir labai savimi patenkintas, – pagalvojo Ana, žiūrėdama į raudonskruostį krautuvės pardavėją, jojantį maniežiniu arkliu. – Taip, jis jau nebejaučia to skonio. Jeigu paliksiu jį, sielos gilumoje jis džiaugsis.“

Tai buvo ne spėjimas, – Karenina aiškiai matė šitai toje skaisčioje šviesoje, kuri dabar atskleidė jai gyvenimo ir žmonių santykių prasmę.

„Mano meilė darosi vis aistringesnė ir egoistiškesnė, o jo meilė vis gęsta ir gęsta, ir štai dėl ko nesutariame, – galvojo Ana toliau. – Ir nieko čia negali padaryti. Man viskas – jis vienas, ir aš reikalauju, kad jis visas daugiau ir daugiau atsiduotų man. O jis vis labiau ir labiau nori nutolti nuo manęs. Taigi mes vis artėjome prie vienas antro, kol susijungėme, o paskui nesulaikomai einame į priešingas puses. Ir pakeisti šito negalima. Jis man sako, jog aš beprasmiškai pavydi, ir aš pati sakiau sau, kad esu beprasmiškai pavydi; bet tai netiesa. Aš ne pavydi, o nepatenkinta. Bet... – ji išsižiojo ir atsisėdo į kitą vietą puskarietėje iš susijaudinimo, kurį sukėlė staiga dingtelėjusi mintis. – Jeigu aš galėčiau būti kas nors kita, o ne tik meilužė, aistringai mylinti vien tik jo glamonėjimus; bet negaliu ir nenoriu būti niekuo kitu. Ir šituo noru žadinu jam pasišlykštėjimą, o jis man pagiežą, ir šitai negali būti kitaip. Argi nežinau, kad neapgaudinėtų manęs, kad nieko negalvoja apie Sorokiną, kad nėra įsimylėjęs Kiti, kad bus man ištikimas? Aš visa tai žinau, bet man dėl to ne lengviau. Jeigu jis, manęs nemylėdamas, iš pareigos bus geras, švelnus man, bet nebus to, ko trokštu, – juk tai tūkstantį kartų blogiau negu pagieža! Tai pragaras! O juk taip ir yra. Jis jau seniai nebemyli manęs. O kur baigiasi meilė, ten prasideda neapykanta. Šitų gatvių visai nežinau. Kalnai kažkokie, ir vis namai, namai... Ir namuose vis žmonės, žmonės... Kiek jų, galo nėra, ir visi nekenčia kits kito. Na, tegu aš sugalvosiu tai, ko trokštu, kad būčiau laiminga. Na? Gaunu ištuoką, Aleksejus Aleksandrovičius atiduoda man Seriožą, ir aš išteku už Vronskio.“ Atsiminusi Aleksejų Aleksandrovičių, Ana tuojau nepaprastai aiškiai įsivaizdavo jį kaip gyvą, romias, negyvas, užgesusias jo akis, mėlynas gyslas ant baltų rankų, jo intonacijas ir pirštų traškėjimą ir, atsiminusi tą jausmą, kuris juos siejo ir kuris taip pat buvo vadinamas meile, krūptelėjo iš pasišlykštėjimo. „Na, gausiu ištuoką ir būsiu Vronskio žmona. Ką gi, ar Kiti nebežiūrės į mane taip, kaip žiūrėjo šiandien? Ne. O Serioža ar nebeklausinės ir nebegalvos apie mano du vyrus? O kokį aš sugalvosiu naują jausmą tarp savęs ir Vronskio? Ar įmanoma kokia nors – jau nebe laimė, o tiktai ne kančia? Ne ir ne – atsakė pati sau dabar, nė trupučio nesvyruodama. – Neįmanoma! Mūsų gyvenimas skiriasi, ir aš darau jį nelaimingą, o jis mane, ir perdirbti nei jo, nei manęs negalima. Visa, kas tik galima, padaryta, sraigtas nusisuko. Taip, elgeta su kūdikiu. Ji mano, kad jos gaila. Argi visi nesame numesti į pasaulį vien tik tam, kad neapkęstume viens kito ir dėl to kankintume save ir kitus? Gimnazistai eina, juokiasi, Serioža? – atsiminė ji. – Aš taip pat tariausi jį mylinti ir graudinausi švelniu jausmu. O juk gyvenau be jo, išmainiau jį į kitą meilę ir nesiskundžiau šiais mainais, kol tenkinausi ta meile.“ Ana pasišlykštėdama atsiminė tai, ką vadino ta meile. Džiaugėsi, taip aiškiai matydama dabar savo ir visų žmonių gyvenimą. „Taip ir aš, ir Piotras, ir vežėjas Fiodoras, ir tasai pirklys, ir visi tie žmonės, kurie gyvena ten, Pavolgyje, kur kviečia šitie skelbimai, ir visur, ir visuomet“, – galvojo ji, kai puskarietė privažiavo prie žemo Nižnij Novgorodo stoties pastato ir jos pasitikti jau bėgo nešikai.

– Liepsite į Obiralovką? – tarė Piotras.

Ji visai buvo užmiršusi, kur ir ko važiuoja, ir tik labai sunkiai įstengė suprasti, ko šis klausia.

– Taip, – atsakė Piotrui, paduodama piniginę, ir, pasiėmusi nedidelį raudoną krepšelį, išlipo iš puskarietės.

Eidama per minią į pirmosios klasės salę, po truputį prisiminė visas savo padėties smulkmenas ir planus, tarp kurių negalėjo apsispręsti. Ir jos iškankintoje, pašėlusiai plastančioje širdyje čia tvyksteldavo viltis, čia vėl įsivyraudavo neviltis, aitrindama senas opias žaizdas. Sėdėdama ant žvaigždės pavidalo sofos ir laukdama traukinio, ji šlykštėdamasi žiūrėjo į įeinančius ir išeinančius žmones (visi jie buvo jai bjaurūs) ir galvojo čia apie tai, kaip atvažiuos į stotį, parašys jam laiškelį ir ką parašys, čia apie tai, kaip jis dabar skundžiasi motinai (nesuprasdamas jos kančių) savo padėtimi, ir kaip ji įeis į kambarį, ir ką pasakys. Čia Ana vėl galvojo apie tai, kaip gyvenimas dar galėtų būti laimingas ir kaip skausmingai myli jį ir nekenčia jo, ir kaip baisiai plaka jos širdis.

_______________