XI

Ta diena, kai Sergejus Ivanovičius atvažiavo į Pokrovskojė, Levinui buvo viena iš tokių dienų, kuriomis labiausiai kankinosi.

Buvo pats karščiausias darbymetis, kai visi žmonės taip įtemptai dirba ir rodo tokį nepaprastą pasiaukojimą darbe, kokio neparodo jokiomis kitomis gyvenimo aplinkybėmis ir kuris būtų didžiai vertinamas, jeigu žmonės, kurie šias dorybes parodo, patys jas vertintų, jeigu jis nesikartotų kiekvienais metais ir jeigu šio įtempto darbo padariniai nebūtų tokie paprasti.

Nukirsti ir nupjauti rugius bei avižas ir suvežti, baigti šienauti lankas, sukartoti pūdymą, prasikulti sėklas ir pasėti žiemkenčius – visa tai atrodo nesudėtinga ir paprasta; o norint suspėti visa padaryti, reikia, kad visi sodžiaus žmonės, dideli ir maži, tas tris ar keturias savaites dirbtų be atokvėpio trissyk daugiau negu paprastai, misdami gira, svogūnais ir juoda duona, kuldami ir veždami pėdus naktimis ir palikdami miegui ne daugiau kaip dvi ar tris valandas per dieną. Kiekvienais metais taip būna visoje Rusijoje.

Išgyvenęs didžiąją dalį gyvenimo sodžiuje ir turėdamas artimų santykių su liaudimi, darbymetyje Levinas visuomet jausdavo, kad užsikrečia šiuo visuotiniu liaudies pakilimu.

Iš ryto buvo nujojęs pažiūrėti pirmos rugių sėjos, avižų, kurios buvo vežamos į kūgius, grįžęs namo, kai kėlėsi žmona ir svainė, išgėrė su jomis kavos ir pėsčias išėjo į palivarką, kur turėjo būti paleista naujai įtaisyta kuliamoji sėklai kulti.

Visą šią dieną, kalbėdamasis su ūkvedžiu ir kaimiečiais ir namie su žmona, su Doli, su jos vaikais, su uošviu, Levinas galvojo apie tą vienintelį dalyką, kuris tuo metu, be jo ūkinių rūpesčių, jam rūpėjo, ir visur ieškojo ryšio su tuo savo klausimu: „Kas aš esu? Kur aš? Kam aš čia?“

Stovėdamas vėsiame naujai dengtame kluone su dar nenukritusiais, tebekvepiančiais lapais lazdyninių šatrelių, prispaustų prie šviežių, ką tik nuluptų drebulinių šiaudinio stogo grebėstų, Levinas žiūrėjo čia pro atviras duris, kur sūkuriavo ir mirgėjo sausos ir aitrios kūlimo dulkės, čia į klojimo žolę, kaitrios saulės apšviestą, ir šviežius šiaudus, ką tik išneštus iš daržinės, čia į dryžagalves, baltakakles kregždes, kurios švilpdamos įskrisdavo po stogu ir, plakdamos sparnais, sustodavo durų angoje, čia į žmones, knibždančius tamsiame ir dulkėtame klojime, ir keistos mintys sukosi jo galvoje.

„Kam visa tai daroma? – galvojo jis. – Ko čia stoviu, kam verčiu juos dirbti? Ko visi pluša ir stengiasi mano akyse parodyti savo stropumą? Ko taip plūkiasi ši senutė Matriona, mano pažįstama? (Aš gydžiau ją, kai per gaisrą ant jos užkrito sija), – galvojo jis, žiūrėdamas į liesą bobą, kuri, stumdama grėbliu grūdus, žengė juodai įdegusiomis basomis kojomis nelygiu gruoblėtu grendymu. – Tuomet ji pasveiko; bet jei ne šiandien ar rytoj, tai po dešimties metų bus užkasta, ir nieko neliks nei iš jos, nei iš šios dabišės raudona prikyšte, kuri labai vikriai ir atsargiai skiria nuo pelų varpas. Ji bus užkasta, ir šis margas ašvienis labai greitai, – galvojo Levinas, žiūrėdamas į pilvotą arklį, kuris sunkiai kilnojo šonus ir tankiai alsavo išplėstomis šnervėmis, mindžikuodamas judančiu po juo nuožulniu ratu. Ir jis bus užkastas, ir leidikas Fiodoras garbanota, pelų prisižardžiusia barzda ir perplyšusiais ant balto peties marškiniais. O jis plėšia pėdus ir kažką komanduoja, ir rėkia ant bobų, ir greitai taiso smagračio diržą. Svarbiausia – ne tik jie, bet ir aš būsiu užkastas, ir nieko neliks. Kam?“

Taip jis galvojo ir kartu žiūrėjo į laikrodį, skaičiuodamas, kiek bus iškulta per valandą. Jam reikėjo tą žinoti, nes pagal tai turėjo skirti visai dienai uždavinį.

„Veikiai jau valanda, o tik pradėta trečia guba“, – pagalvojo Levinas, priėjo prie leidiko ir, perrėkdamas ūžiančią mašiną, pasakė, kad rečiau leistų.

– Per daug užkiši, Fiodorai! Matai – springsta, dėl to ir nespartu. Išlygink!

Pajuodęs nuo limpančių prie prakaituoto veido dulkių, Fiodoras kažką sušuko, bet vis darė ne taip, kaip norėjo Levinas.

Levinas, priėjęs prie mašinos būgno, pašalino Fiodorą ir pats ėmė leisti.

Padirbęs iki kaimiečių pietų, iki kurių jau buvo likę nedaug, drauge su leidiku išėjo iš kluono, ir jie įsikalbėjo, sustoję prie geltonos, sėklinės, pjautuvu nupjautų rugių stirtos, gražiai sukrautos ant grendymo.

Leidikas buvo iš tolimo kaimo, iš to, kuriame Levinas anksčiau buvo atidavęs žemę artelės pagrindu. Dabar ji buvo išnuomota smuklininkui.

Levinas įsikalbėjo su leidiku Fiodoru apie tą žemę ir paklausė, ar kitais metais nepaimtų tos žemės Platonas, turtingas ir geras to paties kaimo gyventojas.

– Per brangu, Platonas neišsivers, Konstantinai Dmitričiau, – atsakė kaimietis, rankiodamas varpas iš prakaituoto ančio.

– O kaipgi Kirilovas išsiverčia?

– Mitiucha (taip niekinamai kaimietis pavadino smuklininką), Konstantinai Dmitričiau, kaip neišsivers! Šitas paspaus ir savo atsiims. Jis krikščionio nepagailės, o dėdė Fokanyčius (taip jis vadino senį Platoną) negi ims lupti nuo žmogaus kailį? Kur skolon, kur ir nuleis. Tai, žiūrėk, ir neišrinks. Geras žmogus.

– O kodėl jis nuleis?

– Ogi taip, vadinasi, – žmogus žmogui nelygu; vienas žmogus tik sau gyvena, kad ir Mitiucha, tik pilvą kemša, o Fokanyčius – teisingas senis. Jis dėl sielos gyvena. Dievo neužmiršta.

– Kaip tai Dievo neužmiršta? Kaip dėl sielos gyvena?! – beveik suriko Levinas.

– Žinai kaip: pagal teisybę, kaip Dievas prisakė. Juk žmogus žmogui nelygu. Va kad ir jus paimkime, taip pat nenuskriausite žmogaus...

– Taip, taip, sudie! – ištarė Levinas, dusdamas iš susijaudinimo, apsisukęs pasiėmė lazdą ir greitai nuėjo namo. Sulig tais kaimiečio žodžiais, kad Fokanyčius gyvena dėl sielos, pagal teisybę, kaip Dievas prisakė, visas spiečius neaiškių, bet reikšmingų minčių tarytum ištrūko iš kažkokios užrakintos vietos ir visos, smelkdamosi į vieną tikslą, ėmė suktis jo galvoje, akindamos šviesa.