XXI

– Ne, manau, kad kunigaikštienė pavargo ir arkliai jai neįdomu, – tarė Vronskis Anai, pasiūliusiai nueiti į žirgyną, kur Svijažskis norėjo pamatyti naują eržilą. – Jūs eikite, o aš palydėsiu kunigaikštienę namo, ir mes pasikalbėsime, – kalbėjo vyras, – jeigu jums malonu? – kreipėsi į Darją Aleksandrovną.

– Apie arklius nieko neišmanau ir labai džiaugiuosi, – tarė kiek nustebusi Darja Aleksandrovna.

Iš Vronskio veido matė, kad jam reikia kažko iš jos. Darja Aleksandrovna neklydo. Kai tik jie pro vartelius vėl įėjo į sodą, vyras pažiūrėjo į tą pusę, kur nuėjo Ana, ir, įsitikinęs, kad toji negali nei girdėti, nei matyti jų, pradėjo:

– Jūs įspėjote, kad noriu pasikalbėti su jumis? – paklausė Vronskis, besijuokiančiomis akimis žvelgdamas į ją. – Aš neklystu, kad jūs Anos draugė. – Jis nusiėmė skrybėlę ir, išsitraukęs nosinę, nusišluostė plinkančią galvą.

Darja Aleksandrovna nieko neatsakė ir tik išsigandusi pažvelgė į jį. Kai juodu paliko vieni, jai staiga pasidarė baisu: besijuokiančios Vronskio akys ir rūstus veidas baugino moterį.

Įvairių įvairiausi spėliojimai, apie ką jis ruošiasi kalbėtis, šmėsčiojo Darjos Aleksandrovuos galvoje: „Jis ims prašyti mane, kad atvažiuočiau su vaikais pas juos svečiuotis, ir turėsiu atsisakyti; arba kad Maskvoje sudaryčiau ratelį Anai... O gal apie Vasenką Veslovskį ir jo elgesį su Ana? O galbūt apie Kiti, apie tai, kad jis jaučiasi kaltas?“ Moteris numatė vien tik nemalonius dalykus, bet neįspėjo to, apie ką Vronskis nori su ja kalbėti.

– Turite didelę įtaką Anai, ji labai myli jus, – tarė jis, – padėkite man.

Darja Aleksandrovna klausiamai ir nedrąsiai žiūrėjo į energingą pašnekovo veidą, kurį čia visą, čia tik vietomis nušviesdavo saulės prošvaistė liepų šešėlyje, čia vėl aptraukdavo šešėlis, ir laukė, ką tas pasakys toliau; bet Vronskis, lazdele braukdamas per žvirgždus, tylėdamas ėjo šalia.

– Jeigu atvažiavote pas mus, jūs, vienintelė moteris iš buvusių Anos draugių, – nekalbu apie kunigaikštytę Varvarą, – tai suprantu, kad padarėte tai ne dėl to, kad mūsų padėtis jums atrodo normali, bet dėl to, kad suprasdama, kokia ši padėtis sunki, vis taip pat mylite Aną ir norite padėti jai. Ar taip jus supratau? – paklausė Vronskis atsigręžęs.

– O taip, – suglausdama skėtį, atsakė Darja Aleksandrovna, – bet...

– Ne, – pertraukė Vronskis ir nejučiom, užsimiršęs, kad tuo stato pašnekovę į nesmagią padėtį, sustojo, todėl ir ši turėjo sustoti. – Niekas labiau ir skaudžiau už mane nejaučia, kokia sunki Anos padėtis. Tai suprantama, jeigu darote man garbę ir laikote mane žmogumi, kuris turi širdį. Aš esu šios padėties priežastis ir todėl jaučiu ją.

– Suprantu, – patikino Darja Aleksandrovna, nejučiom gėrėdamasi juo, kad taip nuoširdžiai ir tvirtai šitai pasakė. – Kaip tik dėl to, kad laikote save priežastimi, bijau, kad perdedate, – tęsė. – Jos padėtis aukštuomenėje sunki, aš suprantu.

– Aukštuomenėje tai pragaras! – niūriai susiraukęs, greitai ištarė jis. – Negalima įsivaizduoti baisesnių moralinių kančių už tas, kurias ji pakėlė Peterburge per dvi savaites... prašau patikėti.

– Taip, bet šičia, iki to laiko, kol nei Ana... nei jūs nepasigendate aukštuomenės...

– Aukštuomenė! – sušuko vyras niekinamai. – Kodėl turėčiau pasigesti aukštuomenės?

– Iki to laiko – o taip gali būti visuomet – jūs laimingi ir ramūs. Matau iš Anos, kad ji laiminga, visiškai laiminga, ji suspėjo jau pasisakyti man, – pasakojo Darja Aleksandrovna šypsodamasi; ir nejučiom, sakydama šitai, dabar suabejojo, ar iš tikrųjų Ana laiminga.

Vronskis, atrodo, tuo neabejojo.

– Taip, taip, – tarė jis. – Žinau, kad ji atgijo po visų savo kančių; ji laiminga. Laiminga dabartimi. Bet aš?.. Bijau to, kas laukia mūsų... Atleiskite, norite eiti?

– Ne, vis tiek.

– Tai sėskime čia.

Darja Aleksandrovna atsisėdo ant suoliuko alėjos kampe. Vronskis atsistojo priešais.

– Matau, kad ji laiminga, – pakartojo vyras, ir Darja Aleksandrovna dar smarkiau suabejojo, ar tikrai Ana laiminga. – Ar gali tas ilgai trukti? Ar blogai, ar gerai mes pasielgėme – kitas klausimas; tačiau burtai mesti, – kalbėjo jis, pereidamas iš rusų į prancūzų kalbą, – mes surišti visam gyvenimui. Sujungti mums švenčiausiais meilės ryšiais. Turime kūdikį, galime dar turėti vaikų. Įstatymas ir visos mūsų padėties sąlygos yra tokios, jog iškyla tūkstančiai komplikacijų, kurių ji dabar, kai jos siela ilsisi po visų kentėjimų ir bandymų, nemato ir nenori matyti. Tai suprantama. Vis dėlto negaliu nematyti. Mano duktė pagal įstatymą – ne mano duktė, bet Karenina. Nenoriu šios apgaulės! – tarė jis, energingai numodamas ranka, niūriai ir klausiamai pažvelgdamas į Darją Aleksandrovną.

Moteris nieko neatsakė ir tik žiūrėjo į jį. Vronskis kalbėjo toliau.

– O rytoj gims sūnus, mano sūnus, o pagal įstatymą – Kareninas, jis nepaveldės nei mano vardo, nei mano turto, ir, kad ir kokie būtume laimingi šeimoje, kad ir kiek turėtume vaikų, tarp manęs ir jų ryšio nebus. Jie Kareninai. Supraskite, kokia sunki ir siaubinga ši padėtis! Mėginau kalbėti apie tai su Ana. Tas erzina ją. Ji nesupranta, negaliu jai visko pasakyti. Dabar pažiūrėkite iš kitos pusės. Aš laimingas, kad ji mane myli, bet turiu ką nors veikti. Radau veiklą ir didžiuojuosi ta veikla, ir laikau ją kilnesne už mano buvusių draugų veiklą rūmuose ar tarnyboje. Be abejonės, nekeisčiau savo darbo į jų darbą. Dirbu čia, sėdėdamas vietoje, ir esu laimingas, patenkintas, ir mūsų laimei nieko nereikia. Man patinka ši veikla. Cela n’est pas un pis-aller61, priešingai...

Darja Aleksandrovna pastebėjo, kad šioje savo kalbos vietoje Vronskis painiojasi, ir nesuprato kaip reikiant, kodėl jis nukrypo į šalį, bet jautė, kad, kartą pradėjęs kalbėti apie savo slapčiausias mintis, apie kurias negali pasisakyti Anai, Vronskis dabar pasisakė viską ir kad jo veiklos sodžiuje klausimas yra tame pat slapčiausių minčių skyriuje kaip ir santykių su Ana klausimas.

– Taigi kalbu toliau, – tęsė atsipeikėjęs. – Svarbiausia yra tai, kad, norint dirbti, reikia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tai, ką darau, nemirs drauge su manimi, jog aš turėsiu įpėdinių, – o šito įsitikinimo neturiu. Įsivaizduokite, į kokią padėtį pakliūva žmogus, kuris iš anksto žino, kad jo ir jo mylimos moters vaikai bus ne jo, bet kažkieno kito, žmogaus, kuris jų nekenčia ir nieko apie juos nenori žinoti. Juk tai šiurpu!

Jis nutilo, matyti, smarkiai susijaudinęs.

– Taip, žinoma, aš tą suprantu. Bet ką gali padaryti Ana? – paklausė Darja Aleksandrovna.

– Taip, dabar priėjau prie savo kalbos tikslo, – tarė jis, stengdamasis nurimti. – Ana gali, šitai priklauso nuo jos... Net norint prašyti monarchą, kad leistų įsūnyti, būtina ištuoka. Tai pareina nuo Anos. Jos vyras buvo sutikęs duoti ištuoką – tuomet jūsų vyras visai buvo besutvarkąs šitą reikalą. Dabar, žinau, neatsisakytų. Reikėtų tik parašyti jam. Jis tiesiog atsakė tuomet, kad jeigu ji pareikš norą, jis neatsisakys. Žinoma, – tęsė niūriai, – tai viena iš tų fariziejiškų žiaurybių, kokias tik gali sugalvoti šitokie beširdžiai žmonės. Jis žino, kokia moteriai kančia vien jį atsiminti, ir, pažindamas jos būdą, reikalauja, kad ši parašytų laišką. Suprantu, kad jai skaudu. Vis dėlto priežastys tokios svarbios, jog reikia passer par-dessus toutes ces finesses de sentiment. Il y va du bonheur et de l’existence d’Anne et de ses enfants.62 Aš apie save nekalbu, nors man sunku, labai sunku, – tarė jis tokiu tonu, lyg grasintų kažkam už tai, kad jam yra sunku. – Tai štai, kunigaikštiene, aš begėdiškai į jus kabinuosi kaip į išsigelbėjimo inkarą. Padėkite man įkalbėti Aną, kad parašytų jam ir pareikalautų ištuokos!

– Taip, žinoma, – susimąsčiusi atsakė Darja Aleksandrovna, aiškiai atsiminusi savo pasimatymą su Aleksejumi Aleksandrovičiumi. – Taip, žinoma, – pakartojo ryžtingai, atsiminusi Aną.

– Panaudokite savo įtaka jai, padarykite, kad ji parašytų. Aš nenoriu ir beveik negaliu kalbėti su ja apie tai.

– Gerai, pasikalbėsiu. Kodėl ji pati nepagalvoja? – pasiteiravo Darja Aleksandrovna, staiga kažkodėl prisiminusi naują, keistą Anos įprotį prisimerkti. Ir ji prisiminė, kad Ana prisimerkdavo kaip tik tada, kai būdavo paliečiamos intymiausios gyvenimo pusės. „Tarytum prieš savo gyvenimą prisimerkia, kad ne viską matytų“, – pagalvojo Doli. – Būtinai, dėl savęs ir dėl jos pasikalbėsiu su Ana, – atsakė Darja Aleksandrovna į jo padėkos žodžius.

Juodu atsistojo ir nuėjo namų link.

_______________