IV

Kol traukinys stovėjo gubernijos mieste, Sergejus Ivanovičius nėjo į bufetą, o ėmė vaikščioti po peroną.

Eidamas pirmą kartą pro Vronskio kupė, pastebėjo, kad langas užtrauktas. Bet eidamas antrą kartą, pamatė prie lango senąją grafienę. Ši pasišaukė Koznyševą.

– Matote, važiuoju, lydžiu jį iki Kursko, – tarė ji.

– Taip, girdėjau, – patikino Sergejus Ivanovičius, sustojęs prie jos lango ir žvelgdamas pro jį. – Koks puikus, kilnus žygis! – pridūrė pastebėjęs, kad Vronskio nėra kupė.

– Taip, po tokios nelaimės kas jam liko daryti?

– Koks baisus įvykis! – stebėjosi Sergejus Ivanovičius.

– Ak, ką aš išgyvenau! Bet užeikite... Ak, ką aš išgyvenau! – pakartojo ji, kai Sergejus Ivanovičius įėjo ir atsisėdo šalia ant minkšto suolo. – Šito negalima įsivaizduoti! Šešias savaites jis su niekuo nekalbėjo ir valgydavo tiktai tuomet, kai jį maldaudavau. Ir nė valandėlės nebuvo galima palikti jo vieno. Atėmėme viską, kuo jis būtų galėjęs nusižudyti; gyvenome apatiniame aukšte, bet ką gali žinoti! Juk girdėjote, jis jau kartą vos nenusišovė dėl jos, – tarė ji, ir senutės antakiai susiraukė, tai atsiminus. – Taip, ji baigė taip, kaip ir turėjo baigti tokia moteris. Net mirtį pasirinko niekšišką, bjaurią.

– Ne mums teisti, grafiene, – atsidusęs prašneko Sergejus Ivanovičius, – bet suprantu, kaip jums buvo sunku.

– Ak, nekalbėkite! Aš gyvenau savo dvare, ir jis buvo pas mane. Atneša laiškelį. Jis parašė atsakymą ir išsiuntė. Mes nieko nežinojome, kad ji buvo čia pat stotyje. Vakare, vos tik aš nuėjau į savo kambarius, mano Meri sako man, kad stotyje kažkokia dama šokusi po traukiniu. Man lyg kas būtų smogęs! Aš supratau, kad tai ji. Mano pirmas žodis buvo, kad niekas nieko jam nesakytų. Bet jie jau buvo pasakę. Jo vežėjas buvo ten ir viską matė. Kai aš įbėgau į jo kambarį, jis jau buvo kaip nesavas – baisu buvo žiūrėti. Jis nė žodžio nepasakė ir nulėkė ten. Aš jau nežinau, kas tenai buvo, bet jį parvežė kaip negyvą. Nebūčiau jo pažinusi. Prostration complète123, pasakė daktaras. Paskui prasidėjo beveik pasiutimas.

– Ak, ką čia kalbėti! – tarė grafienė, numojusi ranka. – Baisus laikas! Ne, kaip sau norite, netikusi moteris. Na, kam čia tokios pašėlusios aistros! Tai vis noras kažką ypatingo įrodyti. Na ir įrodė. Pati žuvo ir pražudė du puikius žmones – savo vyrą ir mano nelaimingą sūnų.

– O kaip jos vyras? – paklausė Sergejus Ivanovičius.

– Jis pasiėmė jos dukterį. Alioša iš pradžių su viskuo sutiko. Bet dabar baisiai kankinasi, kad svetimam žmogui atidavė dukterį. Bet atsiimti duoto žodžio negali. Kareninas buvo atvažiavęs į laidotuves. Bet mes stengėmės, kad nesusitiktų su Alioša. Jam, vyrui, vis dėlto lengviau. Ji atpalaidavo jį. Bet mano vargšas sūnus buvo visas jai atsidavęs. Metė viską: karjerą, mane, o jinai jo ne tik nepasigailėjo, bet dar tyčia visiškai pražudė. Ne, ar šiaip sakysi, ar taip, pati jos mirtis – bjaurios, be religijos moters mirtis. Atleisk man, Viešpatie, bet negaliu kitaip: turiu neapkęsti jos atminimo, žiūrėdama, kaip žūsta sūnus.

– O dabar kaip jis?

– Tai tikrai Dievas mums padėjo – tas serbų karas. Aš senas žmogus, nieko čia nesuprantu, bet jam Dievas tai siuntė. Man, kaip motinai, žinoma, baisu, ir, svarbiausia, sako, ce n’est pas très bien vu a Petersbourg.124 Bet ką darysi?! Tik šitaip jis gali vėl pakilti. Jašvinas – jo bičiulis – visiškai prasilošė ir važiuoja į Serbiją. Jis užvažiavo pas jį ir įkalbėjo. Dabar sūnus susidomėjo šitais įvykiais. Jūs, meldžiamasis, pasikalbėkite su juo, aš norėčiau, kad jis išsiblaškytų. Jis toks nuliūdęs. Ir, lyg tyčia, jam dar dantis gelia. O su jumis susitikti jam bus labai malonu. Prašau, pasikalbėkite su juo, jis vaikščioja šitoje pusėje.

Sergejus Ivanovičius atsakė, kad labai malonu, ir perėjo į kitą traukinio pusę.

_______________