XXXI

Nors ir labai troško Ana pasimatyti su sūnumi, nors ir seniai galvojo apie tą pasimatymą ir ruošėsi jam, jokiu būdu nelaukė, kad šis pasimatymas taip smarkiai paveiktų ją. Grįžusi į savo vienišą butą viešbutyje, moteris ilgai negalėjo suprasti, kodėl yra čia. „Taip, visa tai baigta, ir aš vėl viena“, – tarė sau ir, nenusiimdama skrybėlės, atsisėdo krėsle prie židinio. Įbedusi nejudamas akis į žalvarinį laikrodį, stovintį ant stalo tarp langų, Karenina ėmė galvoti.

Kambarinė prancūzė, atsivežta iš užsienio, įėjo ir pasiūlė rengtis. Ana nustebusi pažvelgė į ją ir tarė:

– Paskui.

Liokajus pasiūlė kavos.

– Paskui, – atsakė ši.

Žindyvė italė, aptaisiusi mergaitę, įėjo su kūdikiu ir padavė ją Anai. Putni, nutukusi mergytė, kaip visuomet, pamačiusi motiną, pasuko nuogas, tartum siūlelis persmaugtas rankutes delnais į apačią ir, šypsodamasi bedante burnele, it žuvis pelekais ėmė irtis rankutėmis, čiužindama jomis krakmolytas išsiuvinėto sijonėlio klostes. Negalėjai nenusišypsoti, nepabučiuoti mergytės, negalėjai nepakišti jai piršto, į kurį ši įsikibo, spygaudama ir pašokdama visu kūnu; negalėjai nepakišti jai lūpos, kurią ji bučiuodama įsitraukė į burnelę. Ir visa tai padarė Ana: ir pasiėmė vaiką ant rankų, ir pašokino, ir pabučiavo jos raudoną skruostelį ir nuogas alkūnėles; tačiau, žiūrint į šį kūdikį, jai dar pasidarė aiškiau, kad jos jausmas mergytei yra net ne meilė, palyginti su tuo jausmu, kurį juto Seriožai. Viskas šios mergytės buvo miela, tačiau visa tai kažkodėl negriebė už širdies. Pirmajam kūdikiui, nors ir nuo nemylimo žmogaus, Ana buvo atidavusi visas nepatenkintos meilės jėgas; mergytė buvo pagimdyta sunkiausiomis sąlygomis, ir jai nebuvo skirta nė šimtosios dalies tų rūpesčių, kurie buvo skirti pirmagimiui. Be to, mergytė visa dar buvo tiktai ateityje, o Serioža buvo jau beveik žmogus, ir mylimas žmogus; jame jau kovojo mintys, jausmai; berniukas jau suprato, mylėjo, sprendė apie ją, galvojo Ana, prisimindama vaiko žodžius ir žvilgsnius. Motina amžinai, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, atskirta nuo jo, ir atitaisyti to negalima.

Ji atidavė mergytę žindyvei, atleido ją ir atvožė medalioną su Seriožos portretu, kai šis buvo beveik tokio pat amžiaus kaip dabar mergytė. Ana atsistojo ir, nusiėmusi skrybėlę, pasiėmė nuo staliuko albumą, kuriame buvo kitokio amžiaus sūnaus fotografijų. Ji norėjo palyginti nuotraukas ir pradėjo imti iš albumo. Išėmė visas. Liko viena, paskutinė, geriausioji nuotrauka. Serioža sėdėjo baltais marškinėliais, apsižergęs kėdę, niūriu žvilgsniu ir šypsančia burna. Toji išraiška buvo itin savotiška ir geriausiai jam tiko. Mažomis vikriomis rankomis, kurių balti ploni pirštai dabar ypač įtemptai judėjo, Ana keletą kartų buvo paėmusi už fotografijos kampučio, bet ši vis išsprūsdavo, ir ji negalėjo išimti jos. Ant stalo nebuvo popieriui pjaustyti skirto peiliuko, ir Ana, išsiėmusi kitą šalia įdėtą nuotrauką (tai buvo Vronskio fotografija, daryta Romoje, apvalia skrybėle ir ilgais plaukais), išstūmė su ja sūnaus fotografiją. „Taip, štai jis!“ – tarė Karenina, pažvelgusi į Vronskio nuotrauką, ir staiga atsiminė, kas yra jos dabartinio sielvarto priežastis. Ji nė karto nebuvo pagalvojusi apie Vronskį visą šį rytą. Dabar staiga, pamačius šį drąsų, taurų, tokį pažįstamą ir mielą veidą, netikėtai pajuto, kad ją visą užplūsta meilė jam.

„Kur jis? Kaipgi jis palieka mane vieną kentėti?“ – staiga pagalvojo priekaištingai, užmiršusi, jog pati slėpė nuo jo visa, kas susiję su sūnumi. Ji nusiuntė pasiuntinį pas jį paprašyti, kad tuojau ateitų; alpstančia širdimi, ieškodama žodžių, kuriais pasakys jam viską, ir galvodama, kokiais meilės žodžiais vyras turės ją paguosti, Ana laukė jo. Pasiuntinys sugrįžo ir pranešė, kad pas jį svečias, bet kad tuojau ateis ir liepia ją paklausti, ar ši galės priimti jį drauge su kunigaikščiu Jašvinu, atvažiavusiu į Peterburgą. „Ne vienas ateis, o nuo vakar pietų nematė manęs, – pagalvojo Ana, – ne taip ateis, kad galėčiau viską pasakyti jam, o ateis su Jašvinu.“ Staiga moteriai dingtelėjo keista mintis: o kas, jeigu vyras nebemyli jos?

Prisiminus pastarųjų dienų įvykius, jai pasirodė, kad viskas patvirtina šią baisią mintį: ir tai, jog vakar šis pietavo ne namie, ir tai, jog prisispyręs prašė, kad jie Peterburge apsistotų atskirai, ir tai, jog net dabar ateina pas ją ne vienas, tarytum vengdamas susitikti akis į akį.

„Jis turi man pasakyti. Turiu žinoti. Jeigu žinosiu, tai žinau, ką padarysiu“, – kalbėjo Ana sau, nepajėgdama įsivaizduoti, kokioje padėtyje atsidurtų, įsitikinusi, kad šis jai abejingas. Karenina galvojo, kad Vronskis jos nebemyli, buvo bemaž nusiminusi ir dėl to pasijuto itin sudirgusi. Paskambino tarnaitei ir nuėjo į tualeto kambarį. Rengdamasi daugiau nei visas šias dienas kreipė dėmesio į savo tualetą, lyg Vronskis, nustojęs mylėti ją, galėtų pamilti už tai, kad vilkės ta suknele ir bus taip susišukavusi, kaip jai labiausiai tinka.

Ana išgirdo skambutį dar nebaigusi rengtis.

Įeinant į svetainę ją sutiko ne jo, bet Jašvino žvilgsnis. Vronskis žiūrinėjo jos sūnaus fotografijas, kurias ši buvo užmiršusi ant stalo, ir nesiskubino pažvelgti į moterį.

– Mes pažįstami, – tarė Ana, dėdama mažytę ranką į didžiulę susidrovėjusio Jašvino ranką (drovumas keistai nesiderino su jo milžinišku ūgiu ir grubiu veidu). – Pažįstami nuo pernai metų, lenktynėse. Duokite, – tarė, greitai atimdama iš Vronskio sūnaus fotografijas, kurias šis žiūrinėjo, ir reikšmingai blizgančiomis akimis pažvelgdama į jį. – Ar šiais metais įdomios buvo lenktynės? Jų vietoje žiūrėjau lenktynes Korse, Romoje. Jūs, beje, nemėgstate užsienio, – tarė, meiliai šypsodamasi. – Aš jus pažįstu ir žinau visus jūsų polinkius, nors mažai teko su jumis susitikti.

– Man dėl to labai gaila, nes mano polinkiai dažniausiai būna netikę, – patikino Jašvinas, prikąsdamas kairįjį ūsą.

Pasikalbėjęs kiek laiko ir pastebėjęs, kad Vronskis žvilgtelėjo į laikrodį, Jašvinas paklausė Aną, ar ilgai dar bus Peterburge, ir, ištiesęs didžiulį liemenį, pasiėmė kepurę.

– Rodos, neilgai, – atsakė sumišusi, pažvelgdama į Vronskį.

– Nė nepasimatysime daugiau? – atsistojęs tarė Jašvinas, kreipdamasis į Vronskį. – Kur tu pietauji?

– Atvažiuokite pietauti pas mane! – ryžtingai pasiūlė Ana, tarytum supykusi ant savęs dėl sumišimo, bet rausdama, kaip visuomet, kai naujam žmogui turėdavo parodyti savo padėtį. – Pietūs čia prasti, tačiau bent pasimatysite su juo. Aleksejus iš visų pulko draugų nė vieno taip nemyli, kaip jus.

– Labai džiaugiuosi, – patikino Jašvinas šypsodamasis, ir iš jo šypsenos Vronskis matė, kad Ana jam labai patiko.

Jašvinas atsisveikino ir išėjo, Vronskis kiek atsiliko nuo jo.

– Tu taip pat vyksi? – paklausė jį Ana.

– Aš jau pavėlavau! – atsakė šis. – Eik! Aš tuojau tave pasivysiu, – sušuko Jašvinui.

Ana paėmė jam už rankos ir, nenuleisdama akių, žiūrėjo norėdama sugalvoti, ką čia jam pasakius, kad sulaikytų.

– Palauk, turiu tau šį tą pasakyti, – paėmusi jo trumpą ranką, prispaudė prie savo kaklo. – Beje, ar nieko, kad pasikviečiau jį pietų?

– Puikiai padarei, – ramiai šypsodamasis atsakė vyras, rodydamas tankius dantis, ir pabučiavo jai ranką.

– Aleksejau, tu nepasikeitei? – pasidomėjo Karenina, abiem rankomis spausdama jo ranką. – Aš labai nusikamavau čia. Kada išvažiuojame?

– Greitai, greitai. Tu netikėsi, kaip ir man sunku čia gyventi, – kalbėjo šis ir trūktelėjo ranką.

– Na, eik, eik! – tarė Ana įsižeidusi ir greitai nuėjo.