XXIX

Vienas iš tikslų, kurių Ana turėjo grįždama į Rusiją, buvo pasimatyti su sūnumi. Nuo tos dienos, kai išvažiavo iš Italijos, Karenina visą laiką jaudinosi, galvodama apie tą pasimatymą. Juo labiau artėjo prie Peterburgo, juo džiaugsmingesnis ir reikšmingesnis moteriai atrodė tas pasimatymas. Kaip pavyks pasimatyti, ji savęs nė neklausinėjo. Jai atrodė taip natūralu ir paprasta pasimatyti su sūnumi, kai jie gyvens viename mieste, tačiau, atvykus į Peterburgą, Anai staiga pasidarė aiški dabartinė jos padėtis visuomenėje, ir ši suprato, kad pasimatyti bus nelengva.

Jau dvi dienas gyveno Peterburge. Be perstojo galvojo apie sūnų, bet vaiko dar nematė. Vykti tiesiog į namus, kur galėjai susitikti su Aleksejumi Aleksandrovičiumi, jautėsi neturinti teisės. Jos galėjo neįleisti, ją galėjo įžeisti. Rašyti ir bendrauti su vyru – apie tai buvo skaudu net pagalvoti: Karenina galėjo būti rami tik tada, kai negalvodavo apie vyrą. Pamatyti sūnų per pasivaikščiojimą, sužinojus, kur ir kuomet šis iš namų išeina, motinai buvo per maža: ji labai ruošėsi šiam pasimatymui, turėjo daug papasakoti sūnui, jai taip norėjosi glamonėti, bučiuoti vaiką. Senoji Seriožos auklė galėjo padėti jai ir pamokyti. Auklės jau nebuvo Aleksejaus Aleksandrovičiaus namuose. Taip besvyruojant ir beieškant auklės, praėjo dvi dienos.

Sužinojusi, kad Aleksejus Aleksandrovičius artimai susibičiuliavęs su grafiene Lidija Ivanovna, Ana trečią dieną ryžosi parašyti jai laišką, kurį buvo labai sunku rašyti ir kuriame tyčia pabrėžė, kad leidimas pasimatyti su sūnumi turįs pareiti nuo vyro kilnumo. Moteris žinojo, kad jeigu laiškas bus parodytas vyrui, tai šis, ir toliau atlikdamas kilnaus žmogaus vaidmenį, leis pasimatyti.

Pasiuntinys, nunešęs laišką, pranešė jai be galo žiaurią ir nelauktą žinią, kad atsakymo nebus. Ji niekuomet nesijautė tokia pažeminta kaip tą valandėlę, kai pasišaukė pasiuntinį ir tas smulkiai papasakojo, kaip laukęs ir kaip jam paskui buvo pasakyta: „Jokio atsakymo nebus.“ Karenina jautėsi pažeminta, įžeista, bet matė, kad savo požiūriu grafienė Lidija Ivanovna teisingai padarė. Jos sielvartas buvo didesnis, nes viena turėjo pakelti. Moteris negalėjo ir nenorėjo pasidalyti juo su Vronskiu. Ana žinojo, kad jam, nors šis ir buvo svarbiausia jos nelaimės priežastis, jos pasimatymas su sūnumi atrodys visai nesvarbus dalykas. Ji žinojo, kad vyras niekuomet nemokės suprasti, kaip giliai ji kenčia, žinojo, kad ims nekęsti Vronskio už jo šaltą toną, kurį šis parodys, apie tai užsiminus. Karenina bijojo to labiausiai už viską pasaulyje ir todėl slėpė nuo Vronskio visa, kas susiję su sūnumi.

Ištisą dieną moteris išbuvo namie, svarstydama, kaip pasimatyti su vaiku, ir pagaliau nusprendė parašyti vyrui. Berašant tą laišką, jai atnešė Lidijos Ivanovnos laišką. Grafienės tylėjimas buvo nužeminęs ir prislėgęs Aną, tačiau laiškas, visa, ką ji perskaitė tarp eilučių, taip suerzino moterį, ji pasipiktino ta pagieža, lygindama ją su savo teisėta karšta meile sūnui, jog ėmė piktintis kitais žmonėmis ir jau nekaltino savęs.

„Tasai šaltumas – grynas apsimetimas, – kalbėjo sau moteris. – Jie nori tik įžeisti mane ir iškankinti berniuką, o aš imsiu ir jiems pasiduosiu! Nieku gyvu! Ji blogesnė už mane. Aš bent nemeluoju.“ Tučtuojau nutarė rytoj, Seriožos gimimo dieną, nuvykti tiesiog į vyro namus, papirkti tarnus, apgauti, bet žūtbūt pasimatyti su sūnumi ir sugriauti tą šlykščią apgaulę, kuria jie apsupo vargšą berniuką.

Karenina nuvažiavo į žaislų krautuvę, pripirko žaislų ir apgalvojo veikimo planą. Nuvažiuos anksti rytą, aštuoniomis, kai Aleksejus Aleksandrovičius dar tikriausiai nebus atsikėlęs. Turės rankose pinigus, skirtus durininkui ir liokajui, kad šie ją įleistų, ir, nepakeldama šydo, pasakys, kad Seriožos krikštatėvis ją atsiuntęs pasveikinti ir kad jai liepta padėti žaislus prie sūnaus lovos. Ana tik nebuvo iš anksto paruošusi žodžių, kuriuos pasakys berniukui. Kad ir kiek mąstė apie tai, nieko negalėjo sugalvoti.

Kitą dieną, aštuoniomis ryto, Karenina viena išlipo iš vežiko karietos prie savo buvusiųjų namų didžiojo prieangio ir paskambino.

– Eik, pažiūrėk, ko reikia. Kažkokia ponia, – tarė Kapitonyčius, dar neapsivilkęs, su paltu ir kaliošais, žvilgtelėjęs pro langą į damą, kuri, apsigaubusi šydu, stovėjo prie pat durų.

Vos tik durininko padėjėjas, nepažįstamas Anai jaunas vyrukas, spėjo atidaryti duris, ši tuoj įėjo pro jas ir, išsiėmusi iš rankų šildyklės popierinę trirublę, skubiai įbruko šiam į ranką.

– Serioža... Sergejus Aleksejevičius, – ištarė ir buvo beeinanti toliau. Apžiūrėjęs pinigą, durininko padėjėjas sustabdė ją prie antrų stiklinių durų.

– Jums ko reikia? – paklausė.

Ana negirdėjo vyruko žodžių ir nieko neatsakė.

Pastebėjęs, kad nepažįstama ponia sumišo, patsai Kapitonyčius priėjo prie jos, įleido pro duris ir paklausė, ko ši norėtų.

– Nuo kunigaikščio Skorodumovo Sergejui Aleksejevičiui, – ištarė Karenina.

– Ponaitis dar neatsikėlęs, – atidžiai įsižiūrėdamas, pasakė durininkas.

Ana jokiu būdu nesitikėjo, kad ją labai smarkiai paveiktų tie nė kiek nepasikeitę namai, kuriuose išgyveno devynerius metus. Atsiminimai, džiaugsmingi ir skaudūs, kilo vienas po kito sieloje, ir ji akimirką užmiršo, ko atvykusi.

– Teiksitės palaukti? – pasiteiravo Kapitonyčius, nuvilkdamas jai kailinukus.

Nuvilkęs kailinukus, Kapitonyčius pažvelgė jai į veidą, pažino ir tylėdamas žemai nusilenkė.

– Prašom, jūsų prakilnybe, – tarė.

Ji norėjo kažką pasakyti, bet balsas nepajėgė ištarti nė vieno garso, lyg kuo nusikaltusi, maldaujamai pažvelgusi į senuką, greitai ir lengvai ėmė kilti laiptais. Visas palinkęs į priekį ir kliūdamas kaliošais už pakopų, Kapitonyčius bėgo paskui, stengdamasis pralenkti.

– Tenai mokytojas, gal neapsirengęs. Aš pranešiu.

Ana tebekopė pažįstamais laiptais aukštyn, nesuprasdama, ką sako senukas.

– Čia, į kairę teikitės. Atleiskite, kad nešvaru. Ponaitis dabar buvusiame sofų kambaryje, – gaudydamas kvapą, kalbėjo durininkas. – Leiskite, luktelėkite, jūsų prakilnybe, dirstelėsiu, – sakė jis, pralenkęs moterį, pravėrė aukštas duris ir dingo už jų. Ana sustojo ir laukė. – Ponaitis ką tik pabudo, – tarė durininkas, išėjęs pro duris.

Ir, tarnui taip kalbant, Karenina išgirdo, kaip žiovauja vaikas. Iš vieno to žiovulio motina pažino sūnų, ir tas kaip gyvas stojosi jos akyse.

– Leisk, leisk mane, eik! – prabilo Ana ir įėjo pro aukštas duris. Dešinėje nuo durų stovėjo lova, o lovoje sėdėjo pakilęs berniukas vienais atsegtais marškinėliais ir persisvėręs kūneliu, raivydamasis baigė žiovauti. Tą valandėlę, kai jo lūpos susičiaupė, jose pasirodė laiminga miegūsta šypsena, ir šis šypsodamasis, pasimėgaudamas palengva virto aukštielninkas.

– Serioža! – sušnibždėjo Ana, tyliai eidama prie sūnaus.

Gyvendama toli nuo vaiko, kai jos širdį užplūsdavo meilės banga, pastaruoju metu motina vaizdavosi berniuką tokį, koks tasai buvo ketverių metų, kai labiausiai jį mylėjo. Dabar šis buvo jau nė ne toks, kokį Ana buvo palikusi: dar mažiau panėšėjo į tą ketverių metų berniuką, buvo dar labiau išaugęs ir sulysęs. Kas čia?! Koks liesas jo veidas, kokie trumpi jo plaukai! Kokios ilgos rankos! Kaip pasikeitęs nuo to laiko, kai paliko jį! Čia jis, jo galvos forma, lūpos, minkštas kakliukas ir platūs peteliai.

– Serioža! – pakartojo prie pat vaiko ausies.

Vaikas pasirėmė alkūne, pakraipė susivėlusią galvą į abi puses, tarytum ko ieškodamas, ir atsimerkė. Tyliai ir klausiamai žiūrėjo keletą sekundžių į motiną, kuri nejudėdama stovėjo priešais, paskui staiga laimingai nusišypsojo ir, užmerkęs limpančias akis, griuvo, bet ne atgal, o į ją, ant rankų.

– Serioža! Vaikeli mano mielas! – tarė motina dusdama ir apkabindama rankomis jo putnų kūną.

– Mama! – šaukė berniukas, judėdamas tarp jos rankų, stengdamasis įvairiomis kūno vietomis paliesti moters rankas.

Miegūstai šypsodamasis, vis dar užsimerkęs, Serioža nuėmė putnias rankutes nuo lovos krašto ir uždėjo ant motinos pečių, prisiglaudė prie jos, skleisdamas tą mielą miegūstą kvapą ir šilumą, kurie sklinda tik nuo vaikų, ir ėmė trinti veidą į jos pečius ir kaklą.

– Aš žinojau, – atsimerkęs tarė. – Šiandien mano gimimo diena. Žinojau, kad ateisi. Aš tuojau atsikelsiu.

Taip kalbėdamas berniukas užmigo.

Ana godžiai žiūrėjo į jį, matė, kaip šis išaugo ir pasikeitė per tą laiką. Jai atrodė pažįstamos ir drauge nepažįstamos jo nuogos, tokios didelės kojos, išlindusios iš po apkloto, Ana pažino sulysusius skruostus, pakirptas trumpas plaukų garbanėles pakaušyje, kur labai dažnai bučiuodavo. Moteris čiupinėjo visa tai ir negalėjo nieko kalbėti: ašaros smaugė ją.

– Ko tu verki, mama? – paklausė Serioža, visiškai pabudęs. – Mama, ko tu verki?! – sušuko verkšlenančiu balsu.

– Aš? Neverksiu... Verkiu iš džiaugsmo. Labai seniai mačiau tave. Neverksiu, neverksiu, – patikino rydama ašaras ir nusigręždama. – Na, tau rengtis dabar metas, – pridūrė patylėjusi ir atsipeikėjusi, neišleisdama jo rankos, atsisėdo prie vaiko lovos ant kėdės, kur buvo padėti drabužėliai.

– Kaip rengiesi be manęs? Kaip... – norėjo kalbėti paprastai ir linksmai, bet nepajėgė ir nusigręžė.

– Aš nesiprausiu šaltu vandeniu, tėtė neleidžia. Vasilijaus Lukičiaus tu nematei? Jis ateis. Tu atsisėdai ant mano drabužių! – Serioža ėmė kvatoti.

Ana pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

– Mama, širdele, brangioji! – sušuko, puldamas prie motinos ir apkabindamas. Tarytum tik dabar, pamatęs ją šypsantis, aiškiai suprato, kas įvyko. – Šito nereikia, – kalbėjo Serioža, nuimdamas jai skrybėlaitę. Tarytum iš naujo pamatęs mamą be skrybėlaitės, šoko bučiuoti.

– Ką tu galvojai apie mane? Nemanei, kad aš miriau?

– Niekuomet netikėjau.

– Netikėjai, mano mielas?

– Aš žinojau, žinojau! – kartojo vaikas mėgstamą sakinį ir, pagriebęs jos ranką, kuri glostė plaukus, spaudė ją delnu prie lūpų ir bučiavo.