X

Ana pasitiko jį neslėpdama džiaugsmo. Iš to, kaip ramiai ištiesė jam mažą energingą ranką, supažindino jį su Vorkujevu ir parodė į rausvaplaukę apveidžią mergaitę, čia pat sėdinčią prie darbo, pavadindama ją savo auklėtine, Levinas pajuto pažįstamas ir jam labai malonias manieras aukštosios draugijos moters, kuri visuomet laikosi ramiai ir natūraliai.

– Labai, labai džiaugiuosi, – pakartojo ji, ir šie paprasti žodžiai jos lūpose kažkodėl atrodė Levinui itin reikšmingi. – Aš jus seniai pažįstu ir myliu – ir dėl jūsų bičiulystės su Stiva, ir dėl jūsų žmonos... aš pažinau ją labai trumpai, bet ji paliko man puikios gėlės įspūdį, kaip tik gėlės. Ir ji netrukus jau bus motina!

Ana kalbėjo laisvai ir neskubėdama, retkarčiais nukreipdama žvilgsnį nuo Levino į brolį, ir Levinas jautė, kad padarė jai gerą įspūdį, ir jam beregint pasidarė lengva, jauku ir malonu, tarytum nuo vaikystės dienų būtų buvęs pažįstamas su šia moterimi.

– Mes su Ivanu Petrovičiumi kaip tik dėl to ir įsitaisėme Aleksejaus kabinete, – aiškino ji, atsakydama Stepanui Arkadjičiui, kuris paklausė, ar galima rūkyti, – kad galėtume rūkyti, – ir, pažvelgusi į Leviną, užuot paklaususi, ar rūko, prisitraukė vėžlio kaulo portsigarą ir išsiėmė pachitosą.

– Kaip tavo sveikata šiandien? – paklausė ją brolis.

– Nieko. Nervai, kaip visuomet.

– Ar netiesa, nepaprastai geras? – teiravosi Stepanas Arkadjičius, pastebėjęs, kad Levinas žvilgčioja į portretą.

– Aš nesu matęs geresnio portreto.

– Ir nepaprastai panašus, tiesa? – tarė Vorkujevas.

Levinas pažvelgė pirma į portretą, paskui į originalą. Ypatingas spindesys nušvietė Anos veidą tuo metu, kai ši pajuto į save nukreiptą jo žvilgsnį. Levinas paraudo ir, norėdamas paslėpti sumišimą, ketino paklausti, ar seniai ji matėsi su Darja Aleksandrovna, bet tuo pačiu metu Ana prašneko:

– Mes dabar su Ivanu Petrovičiumi kalbėjome apie naujausius Vaščenkovo paveikslus. Jūs matėte juos?

– Taip, mačiau, – atsakė Levinas.

– Bet atleiskite, aš jus pertraukiau, norėjote pasakyti...

Levinas paklausė, ar seniai ji mačiusi Doli.

– Vakar ji buvo pas mane, labai supykusi ant gimnazijos dėl Grišos. Lotynų kalbos mokytojas, atrodo, buvo jam neteisingas.

– Taip, mačiau paveikslus. Jie man nelabai patiko, – grįžo Levinas į jos pradėtą kalbą.

Levinas kalbėjo dabar visiškai jau be tos amatininkiškos pažiūros į dalyką, kaip buvo kalbėjęs šį rytą. Kalbantis su moterimi, kiekvienas žodis įgaudavo ypatingą reikšmę. Bendrauti su ja buvo malonu, dar maloniau buvo jos klausytis.

Ana kalbėjo ne tik natūraliai, protingai, bet protingai ir atsainiai, neteikdama jokios svarbos savo mintims, o teikdama didelę svarbą pašnekovo mintims.

Besikalbėdami jie palietė naują meno kryptį, naujas Biblijos iliustracijas, padarytas prancūzų dailininko. Vorkujevas kaltino dailininką realizmu, kuris vietomis esąs tiesiog šiurkštus. Levinas pasakė, kad niekur kitur taip nebuvo įsivyravęs sąlygiškumas mene kaip prancūzuose, ir todėl grįžimą į realizmą jie laiko ypatingu nuopelnu. Tai, kad jau nebemeluoja, jiems atrodo poezija.

Niekuomet dar nė vienas protingas žodis, Levino pasakytas, nebuvo jam padaręs tokio malonumo kaip šis. Anos veidas ūmai visas nušvito, kai staiga įvertino šią mintį. Ji nusijuokė.

– Aš juokiuosi taip, – pasakė ji, – kaip juokiasi žmogus, pamatęs labai panašų portretą. Tai, ką pasakėte, tiksliai apibūdina prancūzų meną dabar, ir tapybą, ir net literatūrą: Zola, Dodė. Gal visuomet taip esti, kad iš sugalvotų, nerealių figūrų sudaromos savos conceptions90, o paskui – visos combinaisons91 jau padarytos, išgalvotosios figūros nusibodo, ir žmonės stengiasi sugalvoti natūralesnes, teisingesnes figūras.

– Čia tai tikra teisybė! – sušuko Vorkujevas.

– Tai buvote klube? – kreipėsi ji į brolį.

„Taip, taip, čia tai moteris!“ – galvojo Levinas, užsimiršęs ir atkakliai žiūrėdamas į jos gražų, judrų veidą, kuris dabar staiga visiškai pasikeitė. Levinas negirdėjo, apie ką ji kalba, pasilenkusi į brolį, bet jį labai nustebino moters veido pasikeitimas. Jos veide, kuris ką tik buvo toks žavus savo ramumu, staiga pasireiškė keistas smalsumas, pyktis ir išdidumas. Tai truko tik vieną minutę. Ji prisimerkė, lyg prisimindama kažką.

– Na taip, beje, tas niekam neįdomu, – patikino ji ir kreipėsi į anglę: – Please order the tea in the drawing-room.92

Mergaitė pakilo ir išėjo.

– O kaip, ar ji išlaikė egzaminą? – paklausė Stepanas Arkadjičius.

– Puikiai. Labai gabi mergaitė ir malonaus būdo.

– Bus taip, kad ją pamilsi labiau negu savąją.

– Tai vyriškio kalba. Meilėje nėra nei labiau, nei mažiau. Dukterį myliu vienaip, o ją – kitaip.

– Aš sakau štai Anai Arkadjevnai, – kalbėjo Vorkujevas, – kad jeigu nors šimtąją dalį tos energijos, kurią atiduoda šitai anglei, skirtų rusų vaikams auklėti, tai padarytų didelį, naudingą darbą.

– Kaip sau norite, aš negalėjau. Grafas Aleksejus Kirilovičius labai įkalbinėjo man (tardama žodžius „grafas Aleksejus Kirilovičius“, ji nedrąsiai ir klausiamai pažvelgė į Leviną, ir šis nejučiom atsakė pagarbiu ir teigiamu žvilgsniu), įkalbinėjo man rūpintis mokykla sodžiuje. Buvau nuėjusi keletą kartų. Jie labai mieli, bet negalėjau prisirišti prie to dalyko. Jūs sakote – energija. Energija yra paremta meile. O iš kur paimsi meilę, juk neįsakysi. Štai pamilau šitą mergaitę, pati nežinau dėl ko.

Ana vėl pažvelgė į Leviną. Jos šypsena ir žvilgsnis – viskas sakyte sakė, kad moteris tiktai jam kalba, brangindama vyro nuomonę ir kartu iš anksto žinodama, kad jie supranta vienas antrą.

– Aš visiškai tą suvokiu, – atsakė Levinas. – Į mokyklą ir šiaip jau į panašias įstaigas negalima įdėti širdies, ir manau, jog kaip tik dėl to šitos filantropinės įstaigos visuomet duoda tokius menkus rezultatus.

Ji patylėjo, paskui nusišypsojo.

– Taip, taip, – patvirtino ji. – Niekuomet negalėjau. Je n’ai pas le coeur assez large93, kad pamilčiau visą bjaurių mergaičių prieglaudą. Cela ne m’a jamais réussi.94 Tiek yra moterų, kurios iš to pasidarė sau position sociale95. O dabar juo labiau, – tarė ji, liūdnu, pasitikinčiu veidu kreipdamasi tarytum į brolį, bet iš tikrųjų tiktai į Leviną. – Negaliu nė dabar, kai man taip būtinas koks nors darbas. – Ir, staiga paniurusi (Levinas suprato, kad moteris nepatenkinta pačia savimi, kad kalba apie save), ji pakeitė kalbą. – Aš žinau apie jus, – pasakė Levinui, – kad jūs blogas pilietis, ir aš jus gyniau kaip mokėdama.

– Kaipgi jūs mane gynėte?

– Žiūrint, kaip būdavote puolamas. Beje, gal teiksitės arbatos? – Ji pakilo ir pasiėmė knygą safjano apdarais.

– Duokite man, Ana Arkadjevna, – paprašė Vorkujevas, rodydamas į knygą. – Ji labai to verta.

– O ne, dar viskas taip neapdorota.

– Aš jam sakiau, – kreipėsi Stepanas Arkadjičius į seserį, rodydamas į Leviną.

– Be reikalo. Mano rašiniai – tai lyg tos kalėjimų pintinėlės, kurias man, būdavo, parduoda Liza Merkalova. Ji globojo kalėjimus, būdama toje draugijoje, – kreipėsi ji į Leviną. – Ir tie nelaimingieji darydavo kantrybės stebuklus.

Levinas pamatė, kad toji moteris, kuri jam taip nepaprastai patiko, turi dar naują bruožą. Ne tiktai protinga, elegantiška, graži, bet ir nuoširdi. Nenori slėpti nuo jo, kokia sunki jos padėtis. Tai pasakiusi, Ana atsiduso, ir jos veidas ūmai pasidarė griežtas, lyg suakmenėjo. Tokia veido išraiška ji buvo dar gražesnė negu pirma; bet toji išraiška buvo nauja; jos nebuvo tame laime spindinčiame ir laimę skleidžiančiame išraiškų komplekse, kurį dailininkas pagavo portrete. Levinas dar kartą pažiūrėjo į portretą ir į jos figūrą, kai ši, paėmusi brolio ranką, ėjo su juo pro aukštas duris, ir pajuto jai tokią simpatiją ir gailesį, jog pats nustebo.

Ji paprašė Leviną ir Vorkujevą eiti į svetainę, o pati pasiliko su broliu pasikalbėti apie kažką. „Apie ištuoką, apie Vronskį, apie tai, ką šis veikia klube, apie mane?“ – galvojo Levinas. Jam taip parūpo, ką ji kalba su Stepanu Arkadjičiumi, jog beveik nesiklausė, ką jam pasakojo Vorkujevas apie Anos Arkadjevnos parašyto vaikų romano teigiamybes.

Geriant arbatą, vyko tas pats malonus, turiningas pokalbis. Ne tik nebuvo nė vienos valandėlės, kad būtų pritrūkę kalbai temos, bet, priešingai, buvo jaučiama, kad nesuspėji pasakyti to, ką nori, ir mielai susilaikai, klausydamas, ką sako kitas. Ir visa, kas tik buvo kalbama, ne tik jos, bet Vorkujevo, Stepano Arkadjičiaus – visa tai, kaip atrodė Levinui, dėl moters dėmesio ir pastabų įgaudavo ypatingą reikšmę.

Sekdamas įdomų pokalbį, Levinas visą laiką gėrėjosi Ana – tiek jos grožiu, tiek protu, išsimokslinimu, ir kartu paprastumu bei nuoširdumu. Jis klausėsi, kalbėjo ir visą laiką galvojo apie ją, apie moters vidinį gyvenimą, stengdamasis įspėti jos jausmus. Pirma griežtai ją smerkęs, kažkokia keista minčių eiga dabar teisino ir kartu gailėjosi ir bijojo, kad Vronskis nevisiškai supranta ją. Vienuoliktą valandą, kai Stepanas Arkadjičius pakilo važiuoti (Vorkujevas jau anksčiau buvo išvažiavęs), Levinui pasirodė, kad jis ką tik atvykęs. Levinas gailėdamasis taip pat atsistojo.

– Sudie, – atsisveikino Ana, sulaikydama jį už rankos ir žiūrėdama jam į akis tokiu žvilgsniu, kuris traukte traukė į save. – Aš labai džiaugiuosi, que la glace est rompue96.

Ji paleido jo ranką ir prisimerkė.

– Pasakykite savo žmonai, kad myliu ją, kaip ir anksčiau, ir kad jeigu ji negali man atleisti už mano padėtį, tai linkiu, kad ji niekuomet neatleistų man. Norint atleisti, reikia išgyventi tai, ką aš išgyvenau, o nuo šito tesaugo ją Dievas.

– Būtinai, taip, aš pasakysiu jai... – rausdamas tarė Levinas.

_______________