XII

Pabudęs vos brėkštant, Levinas pabandė žadinti draugus. Vasenka, gulėdamas kniūbsčias ir ištiesęs kojine apautą vieną koją, miegojo taip kietai, jog negalima buvo iš jo išgauti jokio atsakymo. Oblonskis per miegus atsisakė taip anksti eiti. Net ir Laska, kuri susirangiusi miegojo pakraštyje ant šieno, nenoromis atsistojo ir tingiai, vieną po kitos, tampė ir tiesė užpakalines kojas. Apsiavęs, pasiėmęs šautuvą ir atsargiai atidaręs girgždančias daržinės duris, Levinas išėjo į lauką. Vežėjai miegojo prie vežimų, arkliai snaudė. Tiktai vienas tingiai ėdė avižas, snukiu žarstydamas jas po lovį. Kieme dar buvo pilka.

– Ko taip anksti pakilai, balandėli? – maloniai, lyg į seną gerą pažįstamą, kreipėsi senutė šeimininkė, išėjusi iš pirkios.

– Ogi medžioti, tetule. Ar išeisiu čia į pelkę?

– Tiesiog galukiemiais, mūsų pakluone, mielasai, ir palei kanapes, takelis tenai.

Atsargiai žengdama basomis nudegusiomis kojomis, senutė palydėjo Leviną ir atkėlė prie klojimo užtvarą.

– Tiesiog taip ir išeisi prie pelkės. Mūsų vyrai ten vakar arklius išjojo.

Laska linksmai bėgo priešakyje takeliu; Levinas ėjo paskui, greitai ir lengvai žengdamas, be paliovos žvilgčiodamas į dangų. Jam norėjosi, kad saulė nepatekėtų, kol dar nebus priėjęs pelkės. Saulė negaišo. Mėnuo, kuris dar švietė jam išeinant, dabar tik žibėjo it gyvojo sidabro gabalėlis; rytinių gaisų, kurių pirma negalėjai nematyti, reikėjo dabar ieškoti; pirma neaiškūs lopai tolimame lauke dabar jau ryškiai matėsi. Tai buvo rugių gubos. Kol saulė dar nebuvo patekėjusi, rasos nesimatė kvapiose aukštose kanapėse, iš kurių jau buvo išrautos pleiskanės, bet nuo jos drėko Levinui kojos ir palaidinė aukščiau juostos. Skaidrioje ryto tyloje buvo girdėti mažiausi garsai. Bitelė it kulka prazvimbė Levinui pro ausį. Jis įsižiūrėjo ir pamatė dar antrą ir trečią. Visos jos skrido iš anapus bityno pinučių, dingdamos viršum kanapių pelkės link. Takelis išvedė tiesiog į pelkę, kurią galėjai pažinti iš garų, kylančių iš jos kur tirščiau, kur skysčiau, todėl viksvos ir žilvičių krūmai lyg salelės siūbavo tuose garuose. Pelkės ir kelio pakraštyje gulėjo vaikigaliai ir vyrai, išjoję naktigonės, ir prieš švintant visi miegojo, apsikloję rudinėmis. Netoli nuo jų braidžiojo trys supančioti arkliai. Vienas iš jų žvangino geležinius pančius. Laska ėjo greta šeimininko, prašydamasi pirmyn ir gręžiodamasi. Praėjęs pro miegančius kaimiečius ir priėjęs pirmą lygią pelkutę, Levinas apžiūrėjo šovinius ir paleido šunį. Vienas arklys, mitęs timsras treigys, pamatęs šunį, šastelėjo į šalį ir, iškėlęs uodegą, suprunkštė. Kiti arkliai taip pat išsigando ir šokuodami leidosi iš pelkės, o jų supančiotos kojos šlepsėjo vandenyje, ir traukiamos iš tiršto molio kanopos kėlė garsą, panašų į plekšėjimą. Laska sustojo, pašaipiai dirstelėjo į arklius ir klausiamai – į Leviną. Šis paglostė šunį ir švilptelėjo, duodamas ženklą, kad galima pradėti.

Kalė linksma ir susirūpinusi leidosi liūnu, kuris po ja suposi.

Įbėgusi į pelkę, tarp pažįstamo jai šaknų, pelkinių žolių, rūdžių ir svetimo arklių mėšlo kvapo tučtuojau užuodė paukščio kvapą, kuris buvo pasklidęs po visą šią vietą – to paties kvapaus paukščio, kuris labiausiai už visus kitus jaudino ją. Vienur kitur, prie samanų ir pelkinių vandens lelijų, šis kvapas buvo labai smarkus, bet negalėjai nuspręsti, į kurią pusę stiprėja ir į kurią silpnėja. Krypčiai rasti reikėjo pasitraukti toliau pavėjui. Nejusdama judant kojų, Laska atsargiais šuoliais, taip, kad prireikus visuomet galėtų sustoti, leidosi į dešinę nuo priešaušrio vėjelio, kuris pūtė iš rytų, ir pasisuko į vėją. Išplėstomis šnervėmis įtraukusi į save oro, tučtuojau pajuto, kad ne tik pėdsakai, bet jie patys yra čia, priešais ją, ir ne vienas, o daug. Laska ėmė bėgti lėčiau. Jie buvo čia, bet kur būtent, negalėjo dar nustatyti. Norėdama rasti kaip tik tą vietą, kalė jau pradėjo ratą, kai netikėtai šeimininko balsas sutrikdė ją. „Laska! Čia!“ – šūktelėjo jis, rodydamas į kitą pusę. Ji pastovėjo, klausdama, ar ne geriau būtų daryti, kaip pradėjo. Šeimininkas pakartojo įsakymą piktu balsu, rodydamas vandeniu užlietą kemsyną, kur nieko negalėjo būti. Laska pakluso, dėdamasi ieškanti, norėdama padaryti žmogui malonumą, išlandžiojo kemsyną, grįžo į senąją vietą ir tuojau užuodė juos. Dabar, kai šeimininkas nekliudė jai, Laska žinojo, ką reikia daryti, nežiūrėdama po kojomis ir apmaudžiai kliūdama už aukštų kemsų ir patekdama į vandenį, bet lanksčiomis stipriomis kojomis įveikdama kliūtį po kliūties, ėmė sukti ratą, kuris viską turėjo jai išaiškinti. Kalė vis smarkiau ir ryškiau užuodė paukščių kvapą, ir staiga jau visiškai pasidarė aišku, kad vienas jų čia, už šio kemso, penki žingsniai prieš ją, tad Laska sustojo ir stingte sustingo. Žemos kojos neleido jai nieko matyti prieš save, bet iš kvapo kalė žinojo, kad jis tupi ne toliau kaip už penkių žingsnių. Ji stovėjo, vis labiau jusdama ir mėgaudamasi laukimu. Įtempta uodega buvo ištiesta, ir krūpčiojo tik pats galiukas. Laskos snukis buvo truputį pražiotas, ausys kiek pastatytos. Viena ausis užlinko dar bėgant, ir ji sunkiai, bet atsargiai alsavo, tada dar atsargiau atsigręžė, daugiau akimis negu galva, į šeimininką. Šis įprastu veidu ir akimis, kurios visuomet jai atrodė baisios, ėjo klupdamas į kemsus ir be galo lėtai, kaip atrodė Laskai. Jai rodėsi, kad šeimininkas eina lėtai, o šis bėgte bėgo.

Pastebėjęs tą ypatingą šuns būdą ieškoti, kai visas priglunda prie žemės, tarytum graibsto dideliais užpakalinių kojų žingsniais ir truputį išsižioja, Levinas suprato, kad rado tilvikų, ir, širdyje pasimeldęs, kad pasisektų, ypač su pirmuoju paukščiu, pribėgo artyn. Priėjęs prie pat Laskos, ėmė iš aukštumo žiūrėti prieš save ir akimis pamatė tai, ką kalė buvo užuodusi. Tarpelyje tarp kemsų matėsi tilvikas. Pakreipęs galvą, jis klausėsi. Paskui, truputį ištiesęs ir vėl suglaudęs sparnus, nevikriai vikstelėjęs užpakaliu, dingo už kampo.

– Imk! imk! – sušuko Levinas, stumdamas Laską iš užpakalio.

„Negaliu eiti, – galvojo Laska. – Kur eisiu? Iš čia užuodžiu juos, o jeigu leisiuosi į priekį, nieko nesuvoksiu, kur jie ir kas.“ Šeimininkas vis tiek pastūmė ją keliu ir susijaudinęs pašnibždomis tarė: „Imk, Lasočka, imk!“

„Na, jeigu jau to nori, aš padarysiu, bet neatsakau dabar už save“, – pagalvojo Laska ir kiek įkabindama leidosi į priekį tarp kemsų. Kalė nieko nejautė dabar ir tiktai matė bei girdėjo, nieko nesuprasdama.

Dešimt žingsnių nuo senosios vietos, sodriai parpdamas, sparnais keldamas ypatingą duslų, tilvikams būdingą garsą, pakilo vienas paukštis. Ir tuojau po šūvio sunkiai žlegtelėjo balta krūtine į šlapią liūną. Kitas tuojau, nelaukdamas šuns, pakilo užpakalyje Levino.

Kai vyras atsigręžė, tasai jau buvo toli. Šūvis pasiekė jį. Nuskridęs kokius dvidešimt žingsnių, antrasis tilvikas pakilo stačiai aukštyn ir kūliais, tarytum išmestas sviedinys, sunkiai nukrito į sausą vietą.

„Na, dabar tai bus gerai! – galvojo Levinas, kišdamas į jagtašą šiltus ir riebius tilvikus. – A, Lasočka, bus gerai?“

Kai Levinas, užsitaisęs šautuvą, patraukė toliau, saulė, nors dar ir nematoma per debesėlius, jau buvo patekėjusi. Mėnulis, visas nublukęs it debesiukas, bolavo danguje; žvaigždžių nebuvo matyti nė vienos. Samanų lopai pelkėje, pirma žvilgėję sidabrine rasa, dabar žėrėjo auksu. Rūdynas buvo gintarinis. Žolių mėlis pasidarė gelsvai žalias. Pelkių paukšteliai knibždėjo paupio krūmeliuose, kurie žvilgėjo rasa ir klojo ilgus šešėlius. Vanagas pabudo ir tupėjo ant gubos, iš vieno šono į kitą kraipydamas galvą, nepatenkintai žiūrėdamas į pelkę. Kuosos skrido į lauką, ir basas vaikiščias jau varė arklius prie senio, kuris kasėsi, išlindęs iš po rudinės. Šūvių dūmai it pienas baltavo žolės žalume.

Vienas vaikiščias pribėgo prie Levino.

– Dėdule, ančių vakar šičia buvo! – sušuko Levinui ir sekė paskui iš tolo.

Vyrui, matant šitą berniuką, kuris rodė pritarimą, buvo dvigubai malonu čia pat dar nušauti vieną paskui kitą tris perkūno oželius.