XXIV

– Ką gi, buvo linksma? – paklausė kaltu ir romiu veidu išėjusi jo pasitikti.

– Kaip paprastai, – atsakė vyras tuojau iš pirmo žvilgsnio supratęs, kad ji vėl gerai nusiteikusi. Vronskis jau buvo apsipratęs su tokiais nuotaikos pasikeitimais ir šiandien ypač tuo džiaugėsi, nes pats buvo puikiausiai nusiteikęs.

– Ką aš matau! Čia tai puiku! – džiaugėsi rodydamas į skrynias prieškambaryje.

– Taip, reikia važiuoti. Aš buvau pasivažinėti, ir taip gera, kad mane apėmė noras vykti į sodžių. Juk tavęs niekas nelaiko?

– Nieko daugiau netrokštu. Tuojau ateisiu, ir pasikalbėsime, tik persivilksiu. Liepk arbatos atnešti.

Vyras nuėjo į kabinetą.

Kažkuo užgaulūs buvo jo žodžiai: „Čia tai puiku“, – šitaip sakoma kūdikiui, kuris nustojo aikštijęsis; ir dar labiau užgaulu jai buvo matyti, koks didelis skirtumas yra tarp jos kalto tono ir jo savimi pasitikinčio tono; ir Ana akimirką pajuto savyje kylant norą kovoti, tačiau prisivertusi užgniaužė jį ir sutiko Vronskį taip pat linksmai.

Jam sugrįžus, Karenina papasakojo, iš dalies kartodama paruoštus žodžius, kaip praleido dieną, ir apie išvykimo planus.

– Žinai, man užėjo beveik įkvėpimas, – kalbėjo Ana. – Kam laukti čia ištuokos? Ar ne tas pat sodžiuje? Negaliu ilgiau laukti. Nenoriu tikėtis, nieko nenoriu girdėti apie ištuoką. Nusprendžiau, kad tai neturės daugiau reikšmės mano gyvenimui. Sutinki?

– O taip! – sušuko vyras nerimastingai pažvelgęs į jos susijaudinusį veidą.

– Ką ten veikėte, kas buvo? – paklausė patylėjusi moteris.

Vronskis pasakė svečių pavardes.

– Pietūs buvo puikūs, ir valčių lenktynės, ir visa tai buvo gana miela, tačiau Maskvoje negalima be ridicule115. Prisistatė kažkokia dama, švedų karalienės plaukimo mokytoja, ir rodė savo meną.

– Kaip? Plaukė? – paklausė Ana raukydamasi.

– Kažkokiu raudonu costume de natation116, sena, šlykšti. Tai kada važiuojame?

– Kokia kvaila fantazija! Ji kaip nors ypatingai plaukia? – neatsakydama tarė Ana.

– Visiškai nieko ypatingo. Aš ir sakau, kad baisiai kvaila. Tai kada manai važiuoti?

Ana papurtė galvą, tarytum norėdama nuvaryti nemalonią mintį.

– Kada važiuoti? Kuo anksčiau, tuo geriau. Rytoj nesuspėsime. Poryt.

– Taip... ne, palauk. Poryt – sekmadienis, man reikia būti pas maman, – pasakė Vronskis sumišęs, nes, vos tik ištaręs motinos vardą, pajuto į save nukreiptą nepasitikintį žvilgsnį. Vronskio sumišimas patvirtino Anai jos įtarimus. Moteris nukaito ir pasitraukė nuo jo. Dabar jau Ana galvojo nebe apie švedų karalienės mokytoją, o apie kunigaikštytę Sorokiną, kuri gyveno sodžiuje prie Maskvos drauge su grafiene Vronskaja.

– Tu gali nuvažiuoti rytoj? – paklausė ji.

– Bet ne! Tuo reikalu, kuriuo važiuoju – įgaliojimo ir pinigų negalima gauti rytoj, – atsakė vyras.

– Jeigu taip, nevažiuosime iš viso.

– O kodėl?

– Vėliau nevažiuosiu. Pirmadienį arba niekuomet!

– Kodėl? – tarytum nustebęs, paklausė Vronskis. – Juk tai neturi prasmės!

– Tau neturi prasmės, nes tau visiškai nerūpiu. Tu nenori suprasti, koks mano gyvenimas. Vienas dalykas, kuriuo čia domėjausi, – tai Hana. Sakai, kad čia apsimetimas. Juk kalbėjai vakar, jog nemyliu dukters, o apsimetu mylinti šią anglę, kad tai nenatūralu; norėčiau žinoti, koks gyvenimas man čia gali būti natūralus!

Akimirką Karenina atsipeikėjo ir pasibaisėjo, kad neišlaikė nusistatymo. Žinodama, kad žudo save, negalėjo susitaikyti, negalėjo neparodyti Vronskiui, kad šis neteisus, negalėjo pasiduoti jam.

– Niekuomet nesakiau to; sakiau, kad nepritariu tai staigiai meilei.

– Kodėl taip giriesi savo tiesumu, o nesakai tiesos?

– Aš niekuomet nesigiriu ir niekada nesakau netiesos, – tarė tyliai, sulaikydamas kylantį pyktį. – Labai gaila, kad negerbi...

– Pagarbą prasimano žmonės, norėdami paslėpti tuščią vietą, kurioje turi būti meilė. Jei nemyli manęs, tai geriau ir garbingiau tą pasakyti.

– Ne, tai darosi nepakenčiama! – sušuko Vronskis, pakildamas nuo kėdės. Atsistojęs prieš Kareniną, palengva ištarė: – Kam bandai mano kantrybę? – paklausė tokiu tonu, lyg būtų galėjęs pasakyti dar daug ką, bet susilaikė. – Ji turi savo ribas.

– Ką norite tuo pasakyti?! – sušuko ji, siaubo apimta, pamačiusi aiškią neapykantą vyro veide, o ypač žiauriose, rūsčiose akyse.

– Noriu pasakyti... – buvo bepradedąs, bet sustojo. – Turiu paklausti, ko iš manęs norite?

– Ko galiu norėti? Galiu norėti tik to, kad manęs nemestumėte, kaip ketinate, – prašneko Ana, supratusi visa tai, ko jis nebaigė sakyti. – Bet šito nenoriu, tai antraeilis dalykas. Noriu meilės, o jos nėra. Vadinasi, viskas baigta!

Ji buvo beišeinanti.

– Palauk! Pa... lauk! – sušuko Vronskis, neišlygindamas niūrios antakių raukšlės, bet sustabdydamas ją už rankos. – Kas atsitiko? Pasakiau, kad išvažiavimą reikia atidėti trims dienoms, tu man į tai pasakei, kad meluoju, kad esu nedoras žmogus.

– Taip, ir kartoju, kad žmogus, kuris prikaišioja man, jog viską paaukojo dėl manęs, – tarė ji, atsiminusi žodžius iš buvusio vaido, – kad tai blogiau negu nedoras žmogus, – tai žmogus be širdies.

– Ne, kantrybė turi ribas! – suriko vyras ir greitai paleido jos ranką.

„Jis nekenčia manęs, tai aišku“, – pagalvojo Ana ir tylėdama, neatsigręždama, netvirtu žingsniu išėjo iš kambario. – Jis myli kitą moterį, tai dar aiškiau, – kalbėjo pati sau, įeidama į savo kambarį. – Aš noriu meilės, o jos nėra. Vadinasi, viskas baigta, – pakartojo savo pasakytus žodžius, – ir reikia baigti. Bet kaip?“ – paklausė savęs ir atsisėdo ant krėslo prieš veidrodį.

Mintys apie tai, kur važiuos dabar, – pas tetą, kuri ją užaugino, pas Doli ar stačiai viena į užsienį, ir apie tai, ką jis dabar veikia vienas kabinete, ar jie galutinai susipyko, ar galima dar susitaikyti, ir apie tai, ką dabar kalbės apie ją visi jos buvusieji pažįstami Peterburge, kaip pažiūrės į tai Aleksejus Aleksandrovičius, ir daug kitų minčių, kas bus dabar, nutraukus santykius, atėjo Kareninai į galvą, bet ji ne visa siela atsidavė šitoms mintims. Sieloje buvo kažkokia neaiški mintis, kuri viena rūpėjo, bet negalėjo aiškiai jos suvokti. Atsiminusi dar kartą Aleksejų Aleksandrovičių, Ana atsiminė ir tą laiką, kai sirgo po gimdymo, ir tą jausmą, kurio tuomet negalėjo atsikratyti. „Kodėl aš nenumiriau?“ – atsiminė tada ištartus savo žodžius ir patirtą savo jausmą. Ana staiga suprato, kas yra jos sieloje. Taip, tai toji mintis, kuri viena gali išspręsti viską. „Taip, numirti!.. Aleksejaus Aleksandrovičiaus, ir Seriožos gėdą ir negarbę, ir mano baisią gėdą – viską išperka mirtis. Numirti – ir jis graušis, gailėsis, mylės, kentės dėl manęs.“ Ji sėdėjo krėsle, nusimaudama ir užsimaudama kairiosios rankos žiedus, aiškiai visais atžvilgiais vaizduodamasi, ką jaus, jai mirus, o Kareninos veide buvo sustingusi užuojautos sau pačiai šypsena.

Artėjantys žingsniai, jo žingsniai, nutraukė šias mintis. Ana dėjosi tvarkanti savo žiedus ir net neatsigręžė.

Vronskis priėjo ir, paėmęs jai už rankos, tyliai tarė:

– Ana, važiuokime poryt, jeigu nori. Aš su viskuo sutinku.

Ji tylėjo.

– Ką gi? – paklausė vyras.

– Tu pats žinai, – atsakė Ana, ir tą pačią akimirką, negalėdama ilgiau susilaikyti, ėmė raudoti.

– Mesk mane, mesk! – kalbėjo raudodama. – Išvažiuosiu rytoj... Daugiau padarysiu. Kas aš? Pasileidusi moteris. Akmuo tau ant kaklo. Nenoriu kankinti tavęs, nenoriu! Aš duosiu tau laisvę. Tu nemyli, tu myli kitą!

Vronskis maldavo ją nurimti ir įtikinėjo, kad šis pavydas neturi nė mažiausio pagrindo, kad niekuomet nebuvo nustojęs mylėti jos, kad myli labiau negu pirma.

– Ana, dėl ko taip kankini save ir mane? – kalbėjo bučiuodamas jos rankas. Jo veide dabar buvo matyti švelnumas, ir Karenina tarėsi girdinti ašaras vyro balse ir ant savo rankos jautė jų drėgmę. Beregint baisus Anos pavydas virto baisiu, aistringu ir švelniu jausmu; ji glamonėjo jį, bučiavo galvą, kaklą, rankas.

_______________