XXXI

Pasigirdo skambutis, praėjo pro šalį kažkokie jauni vyriškiai, bjaurūs ir įžūlūs, skubėdami, bet drauge ir susirūpinę, kokį daro įspūdį; perėjo ir Piotras per salę su livrėja ir štibletais, kvailu gyvulišku veidu, ir priėjo palydėti jos į vagoną. Triukšmingi vyriškiai nutilo, kai Karenina ėjo pro juos peronu, ir vienas kažką sušnibždėjo apie ją kitam, žinoma, ką nors šlykštaus. Ji užlipo ant aukštos pakopos ir atsisėdo viena kupė ant spyruoklinio, kažkada balto, dabar suteršto suolo. Krepšelis, krūptelėjęs ant spyruoklių, gulėjo ramiai. Piotras atsisveikindamas kvaila šypsena kilstelėjo prie lango galionuotą skrybėlę, akiplėša konduktorius užtrenkė duris ir velkę. Dama, bjauri, su turniūru (Ana mintimis nurengė šitą moterį ir pasibaisėjo jos šlykštumu), ir mergaitė, nenatūraliai juokdamasi, prabėgo apačioje.

– Pas Kateriną Andrejevną, viskas pas ją, ma tante! – sušuko mergaitė.

„Mergaitė – ir ta jau sužalota, maivosi“, – pagalvojo Ana. Nenorėdama nieko matyti, ji greitai atsistojo ir atsisėdo kitoje pusėje prie lango tuščiame vagone. Susitepęs bjaurus senis su kepure, iš po kurios kyšojo susivėlę plaukai, praėjo pro šitą langą pasilenkdamas prie vagono ratų. „Kažką primena šitas bjaurus senis“, – pagalvojo Ana. Ir, atsiminusi sapną, drebėdama iš baimės, priėjo prie kitų durų. Konduktorius atidarė duris, įleisdamas vyrą su žmona.

– Jūs norėjote išeiti?

Ana nieko neatsakė. Konduktorius ir tie, kurie įėjo, pro šydą nepastebėjo siaubo jos veide. Ana grįžo į savo kertę ir atsisėdo. Pora atsisėdo iš priešingos pusės, atsidėjusi, bet slapta apžiūrinėdama jos drabužius. Tiek vyras, tiek žmona atrodė Anai šlykštūs. Vyras paklausė, ar ji leis rūkyti, turbūt ne tiek norėdamas rūkyti, kiek pakalbinti ją. Anai sutikus, jis ėmė prancūziškai pasakoti žmonai, kad dar mažiau norisi kalbėti negu rūkyti. Juodu apsimesdami kalbėjo kvailybes tik dėl to, kad ji girdėtų. Ana aiškiai matė, kaip juodu atsipykę vienas antram ir kaip nekenčia vienas antro. Negalima buvo be neapykantos žiūrėti į tokius pasigailėtinus išsigimėlius.

Pasigirdo antras skambutis ir paskui bagažo stumdymas, riksmas ir juokas. Anai buvo taip aišku, kad niekas neturi kuo džiaugtis, jog tasai juokas skaudžiai suerzino ją, ir jai norėjosi užsikimšti ausis, kad negirdėtų jo. Pagaliau nuskambėjo trečias skambutis, sušvilpė, sušniokštė garvežys, trūktelėjo grandinė, ir vyras persižegnojo. „Įdomu būtų paklausti, ką jisai mano, taip darydamas“, – piktai pažvelgusi į jį, pagalvojo Karenina. Ji žiūrėjo šalia damos pro langą, ir atrodė, kad žmonės, kurie lydėjo traukinį ir stovėjo perone, plaukia atgal. Tolygiai krūpčiodamas per bėgių sandūras, vagonas, kuriame sėdėjo Ana, riedėjo pro peroną, mūrinę sieną, skridinį, pro kitus vagonus; ratai sklandžiau ir slidžiau, lengvai žvangėdami, ėmė aidėti bėgiais, langą nutvieskė ryški vakaro saulė, ir vėjelis ėmė judinti lango užuolaidą. Ana užmiršo kaimynus ir, vagono lengvai supama, traukdama į tyrą vėsų orą, vėl ėmė galvoti:

„Beje, apie ką aš galvojau? Kad negaliu įsivaizduoti padėties, kurioje gyvenimas nebūtų kančia, kad visi mes sukurti kentėti ir visi tą žinome ir stengiamės sugalvoti, kaip čia apgavus save, O kai matai tiesą, ką daryti?“

– Žmogui tam ir duotas protas, kad galėtų išsigelbėti nuo to, kas kelia nerimą, – vaipydamasi tarė prancūziškai dama, aiškiai patenkinta savo fraze.

Šitie žodžiai tarytum atsiliepė į Anos mintį.

„Išsigelbėti nuo to, kas kelia nerimą“, – pakartojo Karenina. Pažvelgusi į raudonskruostį vyrą ir liesą žmoną, ji suprato, kad ši ligūsta žmona laiko save nesuprasta moterimi, o vyras ją apgaudinėja ir palaiko šitą jos nuomonę apie save. Ana, nukreipusi tą savo šviesą į juos, tarytum regėjo visą jų istoriją ir visus jų sielos užkampius. Nieko įdomaus čia nebuvo, ir moteris galvojo toliau.

„Taip, jaučiu didelį nerimą, o protas žmogui tam ir duotas, kad nuo jo išsigelbėtų; vadinasi, reikia gelbėtis. Kodėl neužgesinti žvakės, kai žiūrėti jau nebėra į ką ir kai šlykštu žiūrėti į visa tai? Tačiau kaip? Kam šis konduktorius nubėgo pastovu, ko jie rėkia, tie jauni vyrai aname vagone? Kam jie kalba, ko juokiasi? Viskas netiesa, viskas melas, viskas apgaulė, visur blogis!..“

Kai traukinys priėjo prie stoties, Ana išlipo kitų keleivių minioje ir, traukdamasi it nuo raupsuotųjų, sustojo perone, stengdamasi atsiminti, ko čia atvažiavo ir ką buvo ketinusi daryti. Viskas, kas jai pirma atrodė galima, dabar buvo taip sunku suvokti, ypač triukšmingoje minioje, tarp visų šių bjaurių žmonių, kurie nedavė jai ramybės. Čia nešikai pribėgdavo, siūlydamiesi patarnauti; čia jauni vyrai, kaukšėdami kulnais į perono lentas ir garsiai kalbėdamiesi, žiūrėjo į ją, čia priešais einantieji žmonės lenkė ją ne ta puse. Atsiminusi, kad norėjo važiuoti toliau, jeigu neras atsakymo, Ana sustabdė vieną nešiką ir paklausė, ar nėra čia vežėjo su laiškeliu grafui Vronskiui.

– Grafas Vronskis? Kažkas iš jų ką tik čia buvo. Sutiko kunigaikštienę Sorokiną su dukra. O vežėjas kaip atrodo?

Tuo metu, kai ji kalbėjosi su nešiku, vežėjas Michaila, raudonskruostis, linksmas, mėlynu puošniu durtiniu ir su grandinėle, aiškiai didžiuodamasis tuo, kad taip puikiai atliko, kas jam buvo pavesta, priėjo prie Anos ir padavė laiškelį. Ji atplėšė, ir širdį jai suspaudė, dar nė neperskaičius.

„Labai gaila, kad laiškelis manęs neužtiko. Aš būsiu dešimtą valandą“, – nerūpestingu braižu rašė Vronskis.

„Taip! Aš šito laukiau!“ – tarė ji sau, piktai šyptelėjusi.

– Gerai, tai važiuok namo, – tyliai pasakė Michailai. Ji kalbėjo tyliai, nes greitai plakanti širdis kliudė kvėpuoti. „Ne, neleisiu, kad tu mane kankintum“, – pagalvojo, grasindama ne jam, ne pačiai sau, o tam, kuris vertė ją kankintis, ir nuėjo peronu pro stotį.

Dvi kambarinės, vaikščiojančios peronu, atlošė galvas, žiūrėdamos į ją, kažką garsiai spręsdamos apie jos tualetą: „Tikri“, – pasakė jos apie mezginius, kuriuos Ana dėvėjo. Jauni vyrai nedavė jai ramybės. Jie vėl, žvelgdami jai į veidą ir juokdamiesi, kažką šaukdami nenatūraliu balsu, praėjo pro šalį. Stoties viršininkas praeidamas paklausė, ar ji važiuoja. Berniukas, giros pardavėjas, nenuleido nuo jos akių. „Dieve mano, kurgi man eiti?“ – vis tolyn ir tolyn eidama peronu, galvojo Ana. Prie galo sustojo. Damos ir vaikai, kurie sutiko akiniuotą poną ir garsiai juokėsi ir kalbėjo, Anai einant pro juos, nutilo, žiūrėdami į ją. Ana pagreitino žingsnį ir pasitraukė nuo jų prie perono krašto. Artėjo prekinis traukinys. Peronas sudrebėjo, ir jai pasirodė, kad ji vėl važiuoja.

Staiga, atsiminusi sutraiškytą žmogų tą dieną, kai pirmą kartą susitiko su Vronskiu, Ana suprato, ką reikia daryti. Greitu, lengvu žingsniu nusileidusi pakopomis, kurios nuo vandens bokšto ėjo prie bėgių, sustojo prie pat traukinio, kuris ėjo visai pro ją. Ana žiūrėjo į vagonų apačią, į lėtai riedančio pirmo vagono sraigtus ir grandines, į aukštus ketinius ratus ir iš akies stengėsi nustatyti vidurį tarp priešakinių ir užpakalinių ratų ir tą akimirksnį, kai tas vidurys bus ties ja.

„Ten! – tarė ji sau, žiūrėdama į vagono šešėlį, į sumišusias su anglimi smiltis, kuriomis buvo užpilti žuoliai, – tenai, į patį vidurį, ir aš nubausiu jį ir išsigelbėsiu nuo visų ir nuo savęs.“

Ji norėjo kristi po viduriu pirmo vagono, riedančio ties ja. Tačiau raudonas krepšelis, kurį norėjo nusiimti nuo rankos, sulaikė ją, ir buvo jau per vėlu: vidurys praėjo pro ją. Reikėjo laukti kito vagono. Ana pajuto kažką panašaus į tai, ką jusdavo, kai maudydamasi ruošdavosi bristi į vandenį, ir persižegnojo. Įprastinis kryžiaus ženklo judesys sukėlė sieloje atsiminimų, kai ji buvo dar mergina ir maža mergaitė, ir staiga tamsa, kuri gaubė jai viską, perplyšo, ir gyvenimas akimirką stojo prieš jos akis su visais šviesiais praeities džiaugsmais. Tačiau ji nenuleido akių nuo artėjančio antro vagono ratų. Ir lygiai tą akimirką, kai ties ja buvo vidurys tarp ratų, Ana numetė šalin raudoną krepšelį ir, įtraukusi galvą, griuvo po vagonu ant rankų ir lengvu judesiu, tarytum ruošdamasi tučtuojau atsistoti, atsiklaupė ant kelių. Tą pačią akimirką moteris pasibaisėjo tuo, ką daro. „Kur aš? Ką darau? Kam?“ Ji norėjo pakilti, atšokti, bet kažkas milžiniška, neišvengiama smogė jai į galvą ir ėmė vilkti už nugaros. „Viešpatie, atleisk man viską!“ – pratarė Ana, jusdama, kad kovoti negalima. Seniokas, kalbėdamas kažką, dirbo, pasilenkęs prie geležies. Ir žvakė, kurios šviesoje ji skaitė knygą, kupiną nerimo, apgaulės, širdgėlos ir visokio blogio, tvykstelėjo ryškesne negu bet kada šviesa, nušvietė jai visa tai, kas anksčiau glūdėjo tamsoje, ėmė spragėti, blėsti ir amžinai užgeso.