VII

Vronskis su Ana jau tris mėnesius drauge keliavo po Europą. Juodu jau buvo apsilankę Venecijoje, Romoje, Neapolyje ir ką tik atvažiavo į nedidelį Italijos miestelį, kur ketino kiek pagyventi.

Gražuolis vyresnysis liokajus tankiais, iškvepintais plaukais su sklastymu, prasidedančiu nuo sprando, su fraku ir plačia balta batistine marškinių krūtine, su karulių virtine ant apvalaus pilvuko, susibrukęs į kišenes rankas, niekinamai prisimerkęs, griežtai atsakinėjo kažką vienam sustojusiam ponui. Išgirdęs, kad kitoje prieangio pusėje kažkas lipa laiptais aukštyn, vyresnysis liokajus atsigręžė ir, pamatęs rusų grafą, kuris turėjo pas juos užėmęs gražiausius kambarius, pagarbiai išsitraukė iš kišenių rankas ir pasilenkęs paaiškino, kad kurjeris jau buvo atėjęs ir kad palaco2 nuomos reikalas sutvarkytas. Vyriausiasis valdytojas sutinkąs pasirašyti sutartį.

– Labai malonu, – tarė Vronskis. – O ponia namie?

– Ponia buvo išėjusi pasivaikščioti, bet dabar grįžo, – atsakė liokajus.

Vronskis nusiėmė nuo galvos minkštą plačiais kraštais skrybėlę ir nusišluostė nosine prakaituotą kaktą bei sušukuotus į viršų plaukus, kurie siekė iki pusės ausų ir dengė plikę. Dirstelėjęs į vis tebestovintį poną, kuris atsidėjęs žiūrėjo į jį, Vronskis norėjo eiti toliau.

– Šis ponas yra rusas ir klausinėjo apie jus, – pasakė vyresnysis liokajus.

Jusdamas apmaudą, kad niekur nepasislėpsi nuo pažįstamų, ir drauge norėdamas susirasti kokią nors pramogą nuobodžiame gyvenime, Vronskis atsigręžęs dar kartą žvilgtelėjo į poną, kuris buvo kiek paėjęs į šalį ir sustojęs. Abiem tuo pačiu metu nušvito akys.

– Goleniščevas!

– Vronskis!

Iš tikrųjų tai buvo Goleniščevas, Vronskio draugas iš Pažų korpuso. Goleniščevas korpuse priklausė liberaliajai srovei, o išeidamas gavo civilinio valdininko laipsnį ir niekur netarnavo. Baigę korpusą, draugai išsiskirstė ir buvo susitikę tik vieną kartą.

Susitikęs tada su juo, Vronskis suprato, kad Goleniščevas turi pasirinkęs kažkokią didžiai protingą liberaliąją veikimo sritį ir dėl to su panieka žiūri į jo veiklą bei profesiją. Vronskis, susitikęs su Goleniščevu, taip šaltai ir išdidžiai jam atsikirto, kaip paprastai atsikirsdavo žmonėms, duodamas jiems štai ką suprasti: „Mano gyvenimo būdas gali jums patikti ar nepatikti, bet man tai visiškai nesvarbu: turite mane gerbti, jei norite su manimi būti pažįstamas.“ Goleniščevas buvo niekinamai abejingas pirmojo tonui. Tasai susitikimas, atrodytų, dar labiau būtų turėjęs juodu išrskirti. Dabar abu nušvito ir sušuko iš džiaugsmo, pažinę vienas antrą. Vronskis nenumanė, kad taip apsidžiaugs, pamatęs Golenišcevą, ir nesuprato, kaip vėliau jam bus nuobodu. Jis užmiršo nemalonų pastarojo susitikimo įspūdį ir atviru džiaugsmingu veidu padavė buvusiam draugui ranką. Tokiu pat džiaugsmu nušvito ir bičiulio veidas, kuriame prieš tai matėsi nerimas.

– Kaip džiaugiuosi tave sutikęs! – tarė Vronskis, draugiškai šypsodamasis ir rodydamas tvirtus baltus dantis.

– O aš girdžiu: Vronskis, bet kuris – nežinojau. Labai džiaugiuosi!

– Eime į vidų. Na, ką tu veiki?

– Jau antri metai gyvenu čia. Dirbu.

– A! – susidomėjęs nutęsė Vronskis. – Eime.

Ir pagal rusų įprotį, užuot kaip tik rusiškai pasakęs tai, ką norėjo nuslėpti nuo tarnų, ėmė kalbėti prancūziškai.

– Tu pažįstamas su Karenina? Mes drauge keliaujame. Aš einu pas ją, – prancūziškai tarė, įdėmiai žiūrėdamas Goleniščevui į akis.

– A! Nė nežinojau (nors žinojo), – abejingai atsakė tas. – Tu seniai atvykai? – pridūrė.

– Aš? Ketvirta diena, – atsakė Vronskis, dar kartą įdėmiai žiūrėdamas į draugą.

„Taip, jis padorus žmogus ir į dalyką žiūri kaip reikiant, – tarė sau Vronskis, supratęs, ką reiškia Goleniščevo veidas ir kalbos pakeitimas. – Galima supažindinti jį su Ana, jis viską supranta kaip reikiant.“

Vronskis per tuos tris mėnesius, kuriuos išbuvo su Ana užsienyje, susitikdamas su naujais žmonėmis, visuomet savęs klausdavo, kaip tas naujasis asmuo pažiūrės į jo santykius su Ana, ir dažniausiai matydavo, kad vyrai supranta kaip reikiant. Vis dėlto jeigu kas būtų paklausęs jį ir tuos, kurie suprato „kaip reikiant“, kuo reiškiasi šis supratimas, tiek jam, tiek jiems būtų buvę labai sunku atsakyti.

Kitaip sakant, tie, kurie, Vronskio nuomone, suprato „kaip reikiant“, toli gražu to nesuprato, o elgėsi taip, kaip elgiasi gerai išauklėti žmonės, susidūrę su labai sudėtingais ir neišsprendžiamais klausimais, iš visų pusių supančiais gyvenimą, – elgėsi mandagiai, vengė užuominų ir nemalonių klausimų. Dėjosi visiškai suprantą padėties reikšmę ir prasmę, pripažįstą ją ir net pritarią, bet laiką nederamu ir nebūtinu dalyku visa tai aiškinti.

Vronskis tuojau suprato, kad Goleniščevas yra vienas iš tokių žmonių, todėl labai džiaugėsi su juo susitikęs. Iš tikrųjų, kai juodu nuėjo pas Kareniną, Goleniščevas elgėsi su ja taip, kaip tik Vronskis galėjo norėti. Jis, matyt, nė kiek nesistengdamas, vengė kalbų, kurios būtų vertusios jaustis nemaloniai.

Goleniščevas anksčiau nebuvo pažįstamas su Ana, ir jį labai nustebino moters grožis, o dar labiau tai, kad labai paprastai žiūri į savo padėtį. Ji paraudo, kai Vronskis įvedė Goleniščevą, ir šis vaikiškas nuoraudis, nutvieskęs jos gražų ir atvirą veidą, nepaprastai patiko vyrui. Ypač patiko jam, jog Karenina tučtuojau, tarsi norėdama, kad tasai svetimas žmogus neturėtų jokių abejonių, pavadino Vronskį tiesiog Aleksejumi ir pasakė, kad juodu persikelia į ką tik išsinuomotą namą, kuris čia vadinamas palaco. Ši tiesi ir paprasta pažiūra į savo padėtį patiko Goleniščevui. Jis pažino Aleksejų Aleksandrovičių ir Vronskį, ir dabar, matydamas, kaip geraširdiškai, linksmai, energingai elgiasi Ana, tarėsi visiškai suprantąs ją. Tarėsi suprantąs tai, ko moteris jokiu būdu nesuprato: būtent, kaip galėjo, padariusi vyrą nelaimingą, pametusi jį ir sūnų ir netekusi gero vardo, jaustis tokia energinga, linksma ir laiminga.

– Jis pažymėtas gide, – tarė Goleniščevas apie tą palaco, kurį išsinuomojo Vronskis. – Ten yra puikus Tintoretas. Iš jo paskutiniojo laikotarpio.

– Žinote, oras puikus, nueikime ten, dar kartą žvilgtelėsime, – pasiūlė Vronskis, kreipdamasis į Aną.

– Labai džiaugiuosi, tuojau einu užsidėti skrybėlės. Sakote, karšta? – tarė moteris, sustojusi prie durų ir klausiamai žiūrėdama į Vronskį. Jos veidas smarkiai nukaito.

Vronskis iš Anos žvilgsnio suprato, kad ši nežino, kokių santykių jis nori laikytis su Goleniščevu, ir nėra tikra, ar taip pati elgiasi, kaip jis norėtų.

Vronskis pažvelgė į ją ilgu, švelniu žvilgsniu.

– Ne, nelabai, – pasakė.

Ir Anai pasirodė, kad ji viską suprato, svarbiausia – tai, kad Vronskis patenkintas ja, ir, nusišypsojusi vyrui, Ana greitu žingsniu išėjo pro duris.

Bičiuliai pažvelgė vienas į antrą, ir abiejų veidai sumišo, tarytum Goleniščevas, kuris, matyti, ja grožėjosi, buvo benorįs ką nors pasakyti apie Kareniną ir nesusigriebė, o Vronskis norėjo, bet drauge ir bijojo.

– Tai mat kaip, – prabilo Vronskis, nes reikėjo ką nors pasakyti. – Tai tu apsigyvenai čia? Ir vis tebedirbi tą darbą? – kalbėjo toliau, atsiminęs, kad Goleniščevas rašo kažką, bent taip buvo girdėjęs.

– Taip, rašau „Dviejų pradų“ antrąją dalį, – tarė Goleniščevas, paraudęs iš malonumo, kad šis apie tai paklausė, – tai yra, atvirai sakant, nerašau dar, bet ruošiu, renku medžiagą. Ji bus daug platesnė ir apims beveik visus klausimus. Pas mus, Rusijoje, žmonės nenori suprasti, kad mes esame Bizantijos įpėdiniai, – pradėjo ilgai ir karštai aiškinti.

Vronskiui iš pradžių buvo nejauku, kad nežinojo nė pirmojo „Dviejų pradų“ straipsnio, apie kurį jam kalbėjo autorius kaip apie žinomą dalyką. Paskui, kai Goleniščevas ėmė dėstyti mintis ir Vronskis galėjo jį sekti, tai ir nežinodamas „Dviejų pradų“ klausėsi susidomėjęs, nes Goleniščevas kalbėjo gražiai. Vronskiui atrodė keista ir buvo nesmagu, kad bičiulis sudirgęs ir susijaudinęs kalba apie tą jam rūpimą dalyką. Juo toliau Goleniščevas kalbėjo, juo labiau žėrėjo jo akys, juo skubiau jis polemizavo su tariamais priešininkais, ir jo veidas darėsi vis labiau ir labiau nerimastingas ir įžeidus. Prisiminęs, koks Goleniščevas buvo liesutis, gyvas, geraširdis ir taurus berniukas, visuomet pirmas mokinys korpuse, Vronskis jokiu būdu negalėjo suprasti, kodėl jo bičiulis toks sudirgęs, ir šitai nepatiko jam. Ypač jam nepatiko, kad Goleniščevas, geros draugijos žmogus, stato save lygia greta su kažkokiais rašeivomis, kurie jį erzino, ir pyksta ant jų. Ar vertėjo dėl to jaudintis? Tas nepatiko Vronskiui, bet vis dėlto juto, kad Goleniščevas nelaimingas, ir šiam buvo gaila jo. Kad tai nelaimingas žmogus ir beveik pamišėlis, buvo matyti iš jo judraus ir gana gražaus veido tuo metu, kai net nepastebėjęs, kad sugrįžo Ana, skubėdamas karštai tebedėstė savo mintis.

Kai pasirodė moteris su skrybėlaite ir pelerina ir, greitu gražios rankos judesiu žaisdama skėčiu, sustojo prie jo, Vronskis, lengviau pasijutęs, liovėsi žiūrėjęs Goleniščevui į akis, nejudamai įsmeigtas į jį ir ieškančias užuojautos, ir dar meiliau pažvelgė į savo žavią, gyvybe ir džiaugsmu trykštančią draugę. Goleniščevui nelengva buvo atsikvošėti, ir pradžioje jis atrodė nuliūdęs ir paniuręs, bet Ana, meiliai visiems nusiteikusi (tokia buvo šiuo metu), veikiai atgaivino jį savo paprastu ir linksmu elgesiu. Pamėginusi kalbėti apie šį bei tą, nukreipė kalbą į tapybą, apie kurią šis kalbėjo labai gražiai, ir atsidėjusi klausėsi. Jie pėsti priėjo prie išnuomotų namų ir apžiūrėjo juos.

– Mane labai džiugina vienas dalykas, – tarė Ana Goleniščevui, kai jie grįžo atgal. – Aleksejus turės gerą atelier3. Būtinai paimk tą kambarėlį, – tarė ji Vronskiui rusiškai, sakydama jam „tu“, nes jau suprato, kad Goleniščevas jų nuošaliame gyvenime bus artimas žmogus ir prieš jį slėptis nereikia.

– Argi tu tapai? – paklausė Goleniščevas, greitai atsigręžęs į Vronskį.

– Taip, seniau tapydavau ir dabar truputį pradėjau, – tarė tas rausdamas.

– Jis turi didelį talentą, – kalbėjo Ana, džiaugsmingai šypsodamasi. – Aš, žinoma, negaliu spręsti. Nusimaną žmonės tą patį sakė.

_______________