XI

Kai Levinas su Stepanu Arkadjičiumi nuėjo pas kaimietį, kur visuomet sustodavo Levinas, Veslovskis jau buvo pirkioje. Jis sėdėjo jos viduryje ir, abiem rankom įsikibęs į suolą, nuo kurio už aplipusių maurais batų jį traukė kareivis, šeimininkės brolis, juokėsi užkrečiamu linksmu juoku.

– Aš ką tik atėjau. Ils ont ete charmants.27 Įsivaizduokite, man davė išgerti, pavalgydino. Kokia duona, stebuklas! Delicieux!28 O degtinė – gardesnės niekuomet nesu gėręs! Ir nieku gyvu nenorėjo imti pinigų. Vis sakė „nepaniekink“.

– Kam pinigus imti? Jie, vadinasi, jus vaišino. Negi jie degtinę parduoda? – tarė kareivis, nutraukęs pagaliau permirkusį batą drauge su pajuodusia kojine.

Nors pirkia buvo nešvari (ją priteršė medžiotojai batais ir dumblini besilaižantys šunys), pilna pelkių ir parako kvapo, ir nors nebuvo nei peilių, nei šakučių, medžiotojai atsigėrė arbatos ir pavakarieniavo taip skaniai, kaip valgoma tiktai medžioklėje. Nusiprausę ir švarūs, jie nuėjo į švariai iššluotą daržinę, kurioje vežėjai pataisė ponams guolius.

Nors jau temo, nė vienam medžiotojui nesinorėjo miego.

Prisiminus šį bei tą iš praeities, pašnekėjus apie šaudymą, apie šunis, apie buvusias medžiokles, kalba nukrypo į temą, kuri visus sudomino. Kai Vasenka kelis kartus išreiškė susižavėjimą tokia nuostabia nakvyne ir puikiu šieno kvapu, kai pasigėrėjo sulūžusiu vežimu (jam vežimas atrodė sulūžęs, nes buvo nukeltas nuo pirmagalio), geraširdžiais kaimiečiais, kurie pavaišino jį degtine, šunimis, kurie gulėjo kiekvienas prie šeimininko kojų, Oblonskis papasakojo, kokia puiki buvo pernai vasarą medžioklė pas Maltusą, kurioje pats dalyvavo. Maltusas buvo žinomas turtuolis, pralobęs iš geležinkelių. Stepanas Arkadjičius pasakojo, kokias pelkes turi išsinuomojęs tasai Maltusas Tverės gubernijoje ir kaip jos saugomos, ir apie tai, kokiais vežimais, dogkartais, buvo atvežti medžiotojai, ir kokia palapinė pusryčiams buvo ištiesta palei pelkę.

– Nesuprantu tavęs, – stebėjosi Levinas, atsisėdęs šiene, – kaip tau nešlykštūs tokie žmonės. Aš suprantu, kad pusryčiai su lafetu labai malonus dalykas, bet argi tau ne šlykšti kaip tik ši prabanga? Visi tie žmonės, kaip anksčiau mūsų mokesčių nuomotojai, susikrauna pinigus tokiu būdu, kuris užtraukia žmonių panieką, bet jie tos paniekos nepaiso ir tais nedorai įgytais turtais paskui išsiperka iš buvusios paniekos.

– Tikra teisybė! – atsiliepė Vasenka Veslovskis. – Tikriausia! Žinoma, Oblonskis daro tai iš bonhomie29, o kiti sako: „Juk lankosi Oblonskis...“

– Nė kiek, – Levinas jautė, kad Oblonskis šypsosi, tai sakydamas, – tik nelaikau jo nedoresniu už bet kurį turtingą pirklį ar bajorą. Ir vieni, ir kiti vienodai prasikūrė darbu ir protu.

– Taip, bet kokiu darbu? Argi tai darbas įsigyti koncesiją ir ją kitam parduoti?

– Žinoma, darbas. Darbas ta prasme, kad jeigu nebūtų jo arba kitų tokių kaip jis, tai ir geležinkelių nebūtų.

– Tas darbas ne toks kaip kaimiečio arba mokslininko.

– Tegu ir taip, bet darbas ta prasme, kad jo veikla duoda rezultatą – geležinkelį. Juk tau atrodo, kad geležinkeliai nereikalingi.

– Ne, tai kitas klausimas; sutinku pripažinti, kad jie naudingi. Kiekvienas turtas, kuris neatitinka įdėto darbo, yra nedorai įgytas.

– O kas nustatys, ar atitinka?

– Nedoromis priemonėmis, gudrybe įgytas turtas, – dėstė Levinas, jusdamas, kad nemoka aiškiai nustatyti ribos tarp to, kas dora ir kas nedora, – panašiai kaip bankinių kontorų pelnas, – kalbėjo toliau. – Šis blogis, įsigijimas didžiulių turtų nieko nedirbant, kaip tatai buvo mokesčių nuomojimo laikais, tik pakeitė formą. Le roi est mort, vive le roi!30 Vos spėta panaikinti tokie nuomojimai, atsirado geležinkeliai, bankai: taip pat pelnas be darbo.

– Taip, visa tai galbūt teisinga ir sąmojinga... Gulėk, Krakai! – ramiai ir neskubėdamas, matyt, įsitikinęs, kad jo pažiūra teisinga, riktelėjo Stepanas Arkadjičius ant šuns, kuris kasėsi ir draikė visą šieną. – Bet nenustatei ribos tarp doro ir nedoro darbo. Ar tai, kad gaunu daugiau algos negu mano raštinės viršininkas, nors geriau už mane išmano darbą, – ar tai nedora?

– Nežinau.

– Na, tai aš tau pasakysiu: kad už savo darbą ūkyje gauni, sakysim, penkis tūkstančius viršaus, o mūsų šeimininkas kaimietis, nors kažkaip dirbtų, negaus daugiau kaip penkiasdešimt rublių, yra lygiai taip pat nedora kaip ir tai, kad gaunu daugiau už raštinės viršininką ir kad Maltusas gauna daugiau už kelio meistrą. Priešingai, matau, kad visuomenė be jokio pagrindo kažkaip neprielankiai traktuoja tuos žmones, ir man atrodo, kad čia pavydas...

– Ne, tai neteisinga, – aiškino Veslovskis, – pavydo negali būti, bet kažkas nešvaru čia yra.

– Ne, atleisk, – kalbėjo toliau Levinas. – Tu sakai, kad neteisinga, jei gausiu penkis tūkstančius, o kaimietis penkiasdešimt rublių: tai tiesa. Tai neteisinga, jaučiu tai, bet...

– Iš tikrųjų. Kodėl valgome, geriame, medžiojame, nieko neveikiame, o jie, nuolatos pluša? – stebėjosi Vasenka Veslovskis, matyti, pirmą kartą gyvenime aiškiai apie tai pagalvojęs ir todėl visiškai nuoširdžiai.

– Taip, tu jauti, bet neatiduosi savo dvaro, – tarė Stepanas Arkadjičius, tarsi tyčia kibdamas į Leviną.

Pastaruoju metu tarp dviejų svainių buvo susidarę lyg ir slapti priešiški santykiai; tarytum nuo to laiko, kai buvo vedę seseris, tarp jų kilo varžybos, katras geriau susitvarkys gyvenimą, ir dabar tasai priešiškumas reiškėsi pokalbyje, kuriame jau buvo šiek tiek asmeniškumo.

– Aš dėl to neatiduodu, kad niekas to iš manęs nereikalauja, o jeigu ir norėčiau, tai negaliu atiduoti, – atsakė Levinas, – ir neturiu kam.

– Atiduok šitam valstiečiui; jis neatsisakys.

– Taip, bet kaipgi atiduosiu jam? Nuvažiuosiu su juo ir sudarysiu pirkimo–pardavimo aktą?

– Nežinau, bet jeigu tu įsitikinęs, kad neturi teisės...

– Aš visai nesu įsitikinęs. Priešingai, jaučiu, kad neturiu teisės atiduoti, kad turiu tam tikrų pareigų ir žemei, ir šeimai.

– Ne, atleisk, bet jeigu tau atrodo, kad toji nelygybė yra neteisinga, tai kodėl tu neveiki taip...

– Aš veikiu, tik neigiamai, ta prasme, kad nesistengiu didinti to skirtumo, kuris yra tarp mano padėties ir jo.

– Ne, jau atleisk man, čia paradoksas.

– Taip, čia kažkoks sofistiškas aiškinimas, – patvirtino Veslovskis. – A, šeimininke! – tarė kaimiečiui, kuris, girgždindamas duris, įėjo į daržinę. – Nemiegi dar?

– Ne, koks dabar miegas! Maniau, kad mūsų ponai miega, bet girdžiu – šneka. Dalgį man reikia pasiimti iš čia. Ar neįkąs? – pridūrė atsargiai žengdamas basomis kojomis.

– O kurgi tu miegosi?

– Mes į naktigonę.

– Ak, kokia naktis! – stebėjosi Veslovskis, žiūrėdamas į pirkios kraštą ir nukinkytus ratus, kurie buvo matyti pro didelius dabar atidarytų durų rėmus vakaro prieblandoje. – Paklausykite, juk ten moteriški balsai dainuoja ir iš tikrųjų neblogai. Kas čia dainuoja, šeimininke?

– Tai dvaro mergos, čia, greta.

– Eime, pasivaikščiosime. Juk neužmigsime. Oblonski, eime!

– Kad taip galima būtų ir gulėti, ir eiti, – raivydamasis atsakė Oblonskis. – Gulėti puiku.

– Na, tai aš vienas eisiu, – greitai pakilęs ir audamasis, pasakė Veslovskis. – Iki pasimatymo, ponai. Jeigu linksma, aš jus pašauksiu. Jūs mane į medžioklę pakvietėte, ir aš jūsų neužmiršiu.

– Ar netiesa, puikus vyrukas? – sukluso Oblonskis, kai Veslovskis išėjo ir kaimietis paskui jį uždarė duris.

– Taip, puikus, – atsakė Levinas, tebegalvodamas apie tai, kas buvo pirma kalbėta. Jam atrodė, kad jis, kiek mokėdamas, aiškiai išreiškė mintis ir jausmus, o anuodu, žmonės nekvaili ir nuoširdūs, abu kaip vienas tvirtino, kad jis guodžiasi sofizmais. Tai drumstė jo nuotaiką.

– Taigi, mano mielas. Reikia viena iš dviejų: arba pripažinti, kad dabartinė visuomenės santvarka teisinga, ir tuomet ginti savo teises; arba prisipažinti, kad naudojiesi neteisingomis privilegijomis, kaip aš ir darau, ir su malonumu jomis naudotis.

– Ne, jeigu tai būtų neteisinga, negalėtum su malonumu naudotis tomis gėrybėmis, bent aš negalėčiau. Aš, svarbiausia, turiu justi, kad esu nekaltas.

– O ką, ar iš tikrųjų nenuėjus? – tarė Stepanas Arkadjičius, kuris, matyti, buvo pavargęs nuo įtempto mąstymo. – Juk neužmigsime. Tikrai eime!

Levinas nieko neatsakė. Jo pasakytas besikalbant žodis, kad teisingai elgiasi tik neigiama prasme, neišėjo jam iš galvos. „Argi tik neigiamai galima būti teisingam?“ – klausė savęs.

– Kaip smarkiai kvepia šviežias šienas! – sušuko Stepanas Arkadjičius pakildamas. – Neužmigsiu, Vasenka prasimanė ten kažką. Girdi merginų kvatojimą ir jo balsą? Ar nenuėjus? Eime!

– Ne, aš neisiu, – atsakė Levinas.

– Nejaugi taip pat iš principo? – šypsodamasis paklausė Stepanas Arkadjičius, ieškodamas tamsoje kepurės.

– Ne iš principo, bet ko aš eisiu?

– O ar žinai, prisidarysi bėdų, – patikino Stepanas Arkadjičius, susiradęs kepurę ir atsistodamas.

– Kodėl?

– Argi nematau, kokie tavo santykiai su žmona? Girdėjau, koks svarbus jums klausimas – ar važiuosi dviem dienoms į medžioklę, ar ne. Visa tai gražu, kaip idilė, bet visam gyvenimui to nepakaks. Vyriškis turi būti nepriklausomas, jis turi savo vyriškų interesų. Turi būti vyriškas, – tarė Oblonskis, atidarydamas duris.

– Tai ką gi, vadinasi, eiti ir rėžti sparną aplink dvaro mergas? – paklausė Levinas.

– Kodėl nenueiti, jeigu linksma? Ca ne tire pas a consequence.31 Mano žmonai nuo to nebus blogiau, o man bus linksma. Svarbiausia – saugok namų šventovę. Namuose kad nieko nebūtų. O rankų nesusirišk.

– Galbūt, – šaltai tarė Levinas ir apsivertė ant šono. – Rytoj anksti reikia eiti, ir aš nieko nežadinsiu, išeisiu švintant.

– Messieurs, venez vite!32, – pasigirdo grįžusio Veslovskio balsas. – Charmante!33 Tai mano atradimas. Charmante, tikra Grečen, ir mes jau su ja susipažinome. Iš tikrųjų labai graži mergina! – pasakojo tokiu patenkintu tonu, lyg ji tyčia jam būtų sutverta tokia daili ir girtų tą, kuris taip viską sutvarkė jo malonumui.

Levinas apsimetė miegąs, o Oblonskis, apsiavęs šlepetėmis ir užsirūkęs cigarą, išėjo iš daržinės, ir veikiai jų balsai nutilo.

Levinas ilgai negalėjo miegoti. Girdėjo, kaip jo arkliai kramtė šieną, kaip paskui šeimininkas su vyresniuoju vaikinu ruošėsi ir išvyko naktigonėn; paskui girdėjo, kaip kitoje daržinės pusėje taisėsi gulti kareivis su sūnėnu, mažu šeimininko sūnumi; girdėjo, kaip berniukas laibutėliu balseliu pasakojo dėdei, kokį įspūdį padarė šunys, kurie atrodė baisūs ir labai dideli; paskui, kaip berniukas klausinėjo, ką gaudys tie šunys, o kareivis kimiu miegūstu balsu kalbėjo jam, kad rytoj medžiotojai eis į pelkę ir pyškins iš šautuvų, ir kaip paskui, norėdamas atsikratyti berniuko klausinėjimais, kareivis tarė: „Miegok, Vaska, miegok, nes gausi“, ir netrukus ėmė pats knarkti, ir viskas nutilo; tiktai buvo girdėti, kaip žvengia arkliai ir kurksi perkūno oželis. „Nejaugi tik neigiamai? – pakartojo Levinas sau. – Na tai kas? Aš nekaltas.“ Jis ėmė galvoti apie rytojaus dieną.

„Rytoj išeisiu anksti ir stengsiuosi nesikarščiuoti. Perkūno oželių aibės. Ir tilvikų yra. Pareisiu namo ir rasiu Kiti laiškelį. Taip, Stiva galbūt sako tiesą: aš nevyriškas su ja, subobėjau... Bet ką darysi! Vėl neigiama!“

Per miegus išgirdo, kaip juokiasi ir linksmai klega Veslovskis ir Stepanas Arkadjičius. Levinas valandėlę atmerkė akis: mėnulis buvo patekėjęs, ir pravirose duryse, ryškiai apšviesti mėnesienos, juodu stovėjo ir kalbėjosi. Stepanas Arkadjičius kažką šnekėjo apie merginos skaistumą, lygindamas ją su ką tik išgliaudytu šviežiu riešutėliu, ir Veslovskis, juokdamasis užkrečiamu juoku, kartojo kažką, matyt, valstiečio jam pasakytus žodžius: „Tu savąją įsitaisyti kiek galėdamas stenkis!“ Levinas per miegus ištarė:

– Ponai, rytoj švintant! – ir užmigo.

_______________