XXIV

Sveikinimo iškilmės baigėsi. Išvykstantieji susitikę šnekučiavosi apie paskutinę dienos naujieną – naujai gautus ordinus ir aukštųjų valdininkų paskyrimus.

– Kad taip grafienei Marjai Borisovnai – Karo ministeriją, o štabo viršininku kunigaikštienę Vatkovskają, – kreipdamasis į aukštą gražuolę freiliną, kuri klausinėjo apie paskyrimus, tarė žilas senukas auksu išsiuvinėtu munduru.

– O mane adjutantu, – atsakė freilina šypsodamasi.

– Jūs jau kitur paskirta. Į tikybos reikalų žinybą. O jūsų padėjėju bus Kareninas.

– Sveiki, kunigaikšti! – pasakė senukas, spausdamas ranką priėjusiam didikui.

– Ką kalbėjote apie Kareniną? – paklausė kunigaikštis.

– Jis ir Putiatovas Aleksandrą Nevskį gavo.

– Maniau, kad jis jau turi.

– Ne. Tik jūs į jį pažvelkite, – paragino senukas, išsiuvinėta skrybėle rodydamas į Kareniną, kuris caro rūmų žinybos munduru su naujai gauta raudona juosta per petį stovėjo salės tarpduryje su vienu iš įtakingų valstybės tarybos narių ir šnekėjosi. – Laimingas ir patenkintas kaip naujutėlis variokas, – pridūrė jis ir sustojo, norėdamas paspausti ranką atletiško kūno sudėjimo gražuoliui kamerheriui.

– Bet jis pasenęs, – tarė kamerheris.

– Nuo rūpesčių. Dabar vis projektus rašo. Nepaleis to vargšo, kol išdėstys viską papunkčiui.

– Kaip tat paseno? Il fait des passions.8 Manau, grafienė Lidija Ivanovna dabar pavyduliauja, žinodama, kad jis myli savo žmoną.

– Ką čia! Tik jau nekalbėkite nieko blogo apie grafienę.

– Argi blogai, kad ji įsimylėjusi Kareniną?

– O ar tiesa, kad Karenina yra čia?

– Tai yra ne čia, ne rūmuose, o Peterburge. Vakar buvau sutikęs juodu su Aleksejumi Vronskiu, bras dessus, bras dessous9, Morskajos gatvėje.

– C’est un homme qui n’a pas...10 – buvo bepradedąs kamerheris, bet nutilo, duodamas kelią ir lenkdamasis einančiam pro šalį caro šeimos nariui.

Taip be paliovos žmonės kalbėjo apie Aleksejų Aleksandrovičių, smerkdami ir juokdamiesi, o jis pats, pastojęs kelią pasigautam valstybės tarybos nariui ir nė valandėlės nenutraukdamas savo dėstymo, kad tasai nenueitų nuo jo, papunkčiui aiškino jam finansinį projektą.

Beveik tuo pačiu metu, kai žmona pametė Aleksejų Aleksandrovičių, jį ištiko skaudi nelaimė, kokia tik gali ištikti tarnaujantį žmogų, – nustojo kilęs tarnyboje. Visi aiškiai matė tai, bet pats dar nejautė, kad jo karjera baigta. Ar jam pakenkė konfliktas su Stremovu, ar nelaimė su žmona, ar apskritai Aleksejus Aleksandrovičius priėjo jam skirtą ribą, bet šiemet visiems pasidarė aišku, kad jo tarnybinė karjera baigta. Jis dar turėjo užėmęs aukštą vietą, buvo daugelio komisijų ir komitetų narys, tačiau jau buvo išsisėmęs žmogus, ir niekas iš jo daugiau nieko nelaukė. Kad ir ką jis kalbėdavo, kad ir ką siūlydavo, jį kiti išklausydavo taip, tarsi jo siūlomas dalykas seniai jau yra žinomas ir kaip tik visai nereikalingas.

Aleksejus Aleksandrovičius nejautė to ir, priešingai, jau pašalintas nuo tiesioginio dalyvavimo vyriausybės darbuose, aiškiau negu pirma matė dabar trūkumus ir klaidas kitų darbe ir laikė savo pareiga nurodinėti, kaip visa tai pašalinti. Netrukus, kai išsiskyrė su žmona, pradėjo rašyti pirmą memorandumą apie naujuosius teismus, vieną iš nesuskaitomos daugybės niekam nereikalingų memorandumų, kuriuos buvo lemta jam parašyti apie visas valdymo sritis.

Aleksejus Aleksandrovičius ne tik nepastebėjo, kokia beviltiška jo padėtis tarnybiniame pasaulyje, ir ne tik nesisielojo dėl to, bet labiau negu bet kada buvo patenkintas savo veikla.

„Kas vedęs, tas rūpinasi pasaulio dalykais, kaip įtikti žmonai. Kas nevedęs, tas rūpinasi Viešpaties dalykais, kaip įtikti Dievui“, – sako apaštalas Povilas, ir Aleksejus Aleksandrovičius, kuris dabar visur kur vadovavosi Šventuoju Raštu, dažnai atsimindavo šį tekstą. Jam atrodė, kad nuo to laiko, kai liko be žmonos, tais projektais labiau tarnauja Viešpačiui negu pirma.

Buvo aiškiai matyti, kad tarybos narys neteko kantrybės ir nori nueiti nuo jo, bet Aleksejus Aleksandrovičius dėl to nesijaudino, tik tada liovėsi jam dėstęs savo sumanymą, kai tas, pasinaudodamas tuo, kad pro šalį ėjo caro šeimos narys, nuo jo paspruko.

Likęs vienas, Aleksejus Aleksandrovičius nuleido galvą, kaupdamas mintis, paskui išsiblaškiusiu žvilgsniu apsidairė ir ėjo prie durų, kur tikėjosi sutikti grafienę Lidiją Ivanovną.

„Ir kokie visi jie stiprūs ir sveiki fiziškai, – pagalvojo Aleksejus Aleksandrovičius, žiūrėdamas į galingą kamerherį sušukuotomis kvapiomis žandenomis ir į kunigaikštį standžiai aptemptu munduru ir raudonu sprandu, pro kuriuos jam reikėjo praeiti. – Teisingai pasakyta, kad pasaulį valdo blogis“, – pagalvojo dar kartą šnairomis dėbtelėjęs į kamerherio blauzdas.

Palengva žengdamas, Aleksejus Aleksandrovičius, kaip paprastai, išvargusiu oriu veidu, nusilenkė tiems ponams, kurie apie jį kalbėjo, ir, žiūrėdamas į duris, ieškojo akimis grafienės Lidijos Ivanovnos.

– A! Aleksejus Aleksandrovičius! – tarė senukas, piktai blykčiodamas akimis tuo metu, kai Kareninas, eidamas pro jį, gana šaltai linktelėjo. – Aš dar jūsų nepasveikinau, – kalbėjo jis, rodydamas į ką tik gautą juostą.

– Labai ačiū, – atsakė Aleksejus Aleksandrovičius. – Kokia šiandien puiki diena, – pridūrė savo papratimu itin pabrėždamas žodį „puiki“.

Kad visi juokėsi iš jo, Aleksejus Aleksandrovičius žinojo, bet nieko iš jų daugiau nė nelaukė, tik priešiškumo; jisai jau buvo su tuo apsipratęs.

Pamatęs tarpduryje iš korseto kyšančius geltonus grafienės Lidijos Ivanovnos pečius ir puikias, susimąsčiusias, į save kviečiančias akis, Aleksejus Aleksandrovičius nusišypsojo, parodydamas sveikutėlius baltus dantis, ir priėjo prie jos.

Tualetas suteikė Lidijai Ivanovnai daug rūpesčių, kaip ir visi jos tualetai pastaruoju metu. Jos tualeto tikslas buvo dabar visiškai priešingas tam, kurio siekė prieš trisdešimt metų. Tuomet jai norėjosi kuo nors save pagražinti, ir juo daugiau, juo geriau. Dabar, priešingai, būtinai turėjo dabintis tokiais apdarais, kurie visai netiko jos amžiui ir figūrai, ir būdavo susirūpinusi tik tuo, kad tie puošnūs drabužiai nesudarytų su jos išore pernelyg baisaus kontrasto. Ir Aleksejaus Aleksandrovičiaus atžvilgiu tas jai pavykdavo: ji atrodė jam patraukli. Jam grafienė Lidija Ivanovna buvo ne tik simpatijos, bet ir meilės sala šioje priešiškumo ir pasityčiojimo jūroje aplink jį.

Eidamas pro pašaipių žvilgsnių rikiuotę, jis nejučiomis veržėsi prie jos įsimylėjusio žvilgsnio, kaip augalas veržiasi į šviesą.

– Sveikinu, – tarė moteris akimis rodydama į juostą.

Sulaikydamas pasitenkinimo šypseną, jis gūžtelėjo, užmerkęs akis, tartum sakydamas, kad tai negali jo džiuginti. Grafienė Lidija Ivanovna gerai žinojo, kad tokie dalykai teikia jam didžiulį džiaugsmą, nors pats niekuomet to nepripažįsta.

– Kaip mūsų angelas? – paklausė grafienė Lidija Ivanovna, turėdama galvoje Seriožą.

– Negaliu pasakyti, kad būčiau visiškai juo patenkintas, – pakeldamas antakius ir atmerkdamas akis pasakė Aleksejus Aleksandrovičius. – Sitnikovas juo taip pat nepatenkintas. (Sitnikovas buvo pedagogas, kuriam buvo pavesta pasaulietinis Seriožos auklėjimas.) Kaip esu jums sakęs, jis kažkaip šaltai žiūri į tuos pačius svarbiausius klausimus, kurie turi jaudinti kiekvieno žmogaus ir kiekvieno vaiko sielą, – ėmė dėstyti Aleksejus Aleksandrovičius šiuo klausimu, kuris tik vienas, nekalbant apie tarnybą, dabar jį domino: sūnaus auklėjimo klausimu.

Kai Aleksejus Aleksandrovičius, Lidijos Ivanovnos padedamas, vėl galėjo gyventi ir dirbti, vyras pajuto, kad jo pareiga rūpintis palikusio jo globoje sūnaus auklėjimu. Aleksejus Aleksandrovičius, anksčiau niekuomet nesidomėjęs auklėjimo klausimais, dabar skyrė laiko teorinėms šio dalyko studijoms. Perskaitęs keletą antropologijos, pedagogikos ir didaktikos knygų, susidarė auklėjimo planą ir, pasikvietęs vadovu geriausią Peterburgo pedagogą, ėmėsi darbo. Ir šiuo dalyku buvo nuolat susirūpinęs.

– Taip, bet širdis? Matau, kad jis turi tėvo širdį, o su tokia širdimi vaikas negali būti blogas, – entuziastingai tarė Lidija Ivanovna.

– Taip, galbūt... Atlieku savo pareigą. Tai viskas, ką galiu padaryti.

– Jūs atvažiuosite pas mane, – kalbėjo grafienė Lidija Ivanovna patylėjusi, – mums reikia pasikalbėti apie liūdną reikalą. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau apsaugoti jus nuo kai kurių atsiminimų, bet kiti mano kitaip. Gavau iš jos laišką. Ji čia, Peterburge.

Išgirdęs apie žmoną, Aleksejus Aleksandrovičius krūptelėjo, bet tučtuojau jo veide sustingo ta negyva išraiška, kuri rodė, koks vyras čia visiškai bejėgis.

– Aš laukiau to, – patikino jis.

Grafienė Lidija Ivanovna pažiūrėjo į vyrą egzaltuotu žvilgsniu, ir iš susižavėjimo jo sielos didybe moters akyse sublizgo ašaros.

_______________