XVIII

– Dabar turiu dar vieną reikalą, ir tu žinai kokį. Dėl Anos, – kalbėjo Stepanas Arkadjičius, truputį patylėjęs ir nusikratęs to nemalonaus įspūdžio.

Kai tik Oblonskis ištarė Anos vardą, Aleksejaus Aleksandrovičiaus veidas visiškai pasikeitė: visas pagyvėjimas dingo, dabar atrodė išvargęs ir išblyškęs it negyvėlis.

– Ko iš manęs norite? – paklausė pasisukęs krėsle ir brakštelėjęs pince-nez dėklą.

– Sprendimo, kokio nors sprendimo, Aleksejau Aleksandrovičiau. Kreipiuosi į tave dabar („ne kaip į įžeistą vyrą“, – norėjo pasakyti Stepanas Arkadjičius, bet, bijodamas, kad šitaip gali sugadinti reikalą, pasakė kitus žodžius) ne kaip į valstybės vyrą (dabar išėjo nei šis, nei tas), bet kaip į žmogų, gerą žmogų ir krikščionį. Turi pasigailėti jos – dėstė Stepanas Arkadjičius.

– Kaipgi pasigailėti? Dėl ko? – tyliai pasiteiravo Kareninas.

– Taip, pasigailėti jos. Jeigu ją būtum matęs, kaip aš, – visą žiemą išbuvau su ja, – pasigailėtum. Jos padėtis baisi, iš tikrųjų baisi.

– Man atrodė, – pradėjo Aleksejus Aleksandrovičius plonesniu, beveik spiegiamu balsu, – kad Ana Arkadjevna turi visa tai, ko pati norėjo.

– Ak, Aleksejau Aleksandrovičiau, dėl Dievo, nedarykime rekriminacijų! Kas praėjo, tai praėjo, ir žinai, ko ji trokšta ir laukia, – ištuokos.

– Bet maniau, kad Ana Arkadjevna atsisako nuo ištuokos tuo atveju, jeigu reikalauju palikti sūnų man. Taip ir atsakiau ir maniau, kad šis reikalas baigtas. Laikau jį baigtu! – suspiegė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Dėl Dievo, nesikarščiuok, – ramino Stepanas Arkadjičius, paliesdamas svainio kelį. – Reikalas nebaigtas.

Jeigu man leisi rekapituliuoti, tai atsitiko šitaip: jums išsiskiriant, tu pasirodei toks kilnus, toks taurus, kaip tik galima; davei jai viską – laisvę, net ištuoką. Ji įvertino šitai. Ne, tu nemanyk. Tikrai įvertino. Taip įvertino, jog tą pirmąją akimirką, jausdamasi kalta prieš tave, neapgalvojo ir negalėjo visko apgalvoti. Nuo visko atsisakė. Vis dėlto tikrovė, laikas parodė, kad jos padėtis skaudi ir neįmanoma.

– Anos Arkadjevnos gyvenimas negali manęs dominti, – pertraukė Aleksejus Aleksandrovičius, pakeldamas antakius.

– Leisk man netikėti, – švelniai pasipriešino Stepanas Arkadjičius. – Jos padėtis didžiai skaudi jai, ir niekam kitam iš to nėra jokios naudos. Ji nusipelnė, tu pasakysi. Ji žino šitai ir neprašo tavęs; tiesiog sako, kad nieko nedrįsta tavęs prašyti. Aš, mes, visi artimieji, visi, kurie mylime ją, prašome, maldaujame tavęs. Už ką ji kenčia? Kam dėl to geriau?

– Atleiskite, rodos, statote mane į kaltinamojo padėtį, – kalbėjo Aleksejus Aleksandrovičius.

– Ne, ne, anaiptol, suprask mane, – paliesdamas jo ranką, aiškino Stepanas Arkadjičius, lyg būdamas tikras, kad šis prisilietimas suminkština svainio širdį. – Tik viena sakau: jos padėtis skaudi, gali ją palengvinti ir nieko nenustosi. Aš taip tau viską sutvarkysiu, jog nė nepastebėsi. Juk prižadėjai.

– Pažadas buvo duotas anksčiau. Ir maniau, kad klausimas dėl sūnaus nulėmė visą dalyką. Be to, tikėjausi, kad Ana Arkadjevna bus tokia kilni... – sunkiai virpančiomis lūpomis ištarė išblyškęs Aleksejus Aleksandrovičius.

– Ji kaip tik ir pasitiki tavo kilnumu. Prašo, maldauja vieno – išgelbėti ją iš tos neįmanomos padėties, kurioje atsidūrė. Nebeprašo sūnaus. Aleksejau Aleksandrovičiau, tu esi geras žmogus. Suprask truputį ir jos padėtį. Ištuokos klausimas jai – gyvybės ir mirties klausimas. Jeigu nebūtumei prižadėjęs anksčiau, ji būtų su padėtimi susitaikinusi, gyventų sodžiuje. Tu prižadėjai, ji parašė tau ir atsikėlė į Maskvą. Ir štai Maskvoje, kur kiekvienas susitikimas jai peilis į širdį, Ana gyvena šešis mėnesius, kiekvieną dieną laukdama sprendimo. Juk tai vis tiek, kaip pasmerktą mirti žmogų ištisus mėnesius laikyti su kilpa ant kaklo ir sakyti jam, kad gal bus nužudytas, o gal susilauks malonės. Pasigailėk jos, paskui apsiimu viską taip sutvarkyti... Vos scrupules...98

– Nekalbu apie tą, apie tą... – šlykštėdamasis pertraukė jį Aleksejus Aleksandrovičius. – Bet gal prižadėjau tai, ko neturėjau teisės prižadėti.

– Tai atsisakai nuo to, ką esi prižadėjęs?

– Aš niekuomet neatsisakiau padaryti to, kas yra galima, bet noriu turėti laiko apsvarstyti, kiek pažadėtasis dalykas yra įmanomas.

– Ne, Aleksejau Aleksandrovičiau, – pašokęs ėmė kalbėti Oblonskis, – aš nenoriu šituo tikėti! Ji tokia nelaiminga, kokia tik gali būti nelaiminga moteris, negali atsisakyti...

– Kiek žadėtasis dalykas yra įmanomas. Vous professez d’être libre penseur.99 Bet aš, būdamas žmogus tikintis, negaliu tokiu svarbiu atveju elgtis prieš krikščionybės nuostatus.

– Tačiau krikščioniškose bendruomenėse ir pas mus, kiek žinau, ištuoka leidžiama, – dėstė Stepanas Arkadjičius. – Ištuoką pripažįsta ir mūsų Bažnyčia. Ir mes matome...

– Pripažįsta, bet ne šia prasme.

– Aleksejau Aleksandrovičiau, nepažįstu tavęs, – nusistebėjo Oblonskis patylėjęs. – Ar ne tu (ir argi mes to neįvertinome?) viską atleidai ir, kaip tik krikščioniškojo jausmo paskatintas, buvai pasiryžęs viską paaukoti? Pats pasakei: atiduoti apsiaustą, kai atimami marškiniai, o dabar...

– Aš jūsų prašau, – staiga atsistojęs, išblyškęs ir drebančiu žandikauliu, cypiamu balsu prabilo Aleksejus Aleksandrovičius, – prašau nutraukti, nutraukti... šitą kalbą.

– Ak, ne! Na, atleisk, atleisk man, jeigu sukėliau širdgėlą, – droviai šypsodamasis, kalbėjo Stepanas Arkadjičius, duodamas ranką, – bet vis dėlto kaip tarpininkas tik pasakiau, kas man buvo pavesta.

Aleksejus Aleksandrovičius padavė ranką, susimąstė ir prakalbo:

– Turiu apsvarstyti ir paieškoti nurodymų. Poryt duosiu galutinį atsakymą, – sumetęs kažką tarė.

_______________