XV
Vyras nežinojo, ar vėlu, ar anksti. Žvakės jau visos baigė degti. Doli ką tik buvo kabinete ir pasiūlė daktarui prigulti. Levinas sėdėjo, klausydamasis, kaip medikas pasakoja apie šarlataną magnetizuotoją, ir žiūrėjo į jo papiroso pelenus. Buvo poilsio metas, jis užsimiršo. Visiškai pamiršo, kas čia dedasi dabar. Klausėsi gydytojo pasakojimo ir suprato jį. Staiga pasigirdo nei šioks, nei toks riksmas. Riksmas buvo toks kraupus, jog Levinas net nepašoko, bet nekvėpuodamas, išsigandęs klausiamai pažiūrėjo į mediką. Daktaras klausydamasis palenkė galvą į šoną ir patenkintas nusišypsojo. Viskas buvo taip nepaprasta, jog jau niekas nestebino Levino. „Matyti, taip reikia“, – pagalvojo ir sėdėjo kaip sėdėjęs. Kas čia taip suriko? Levinas pašoko, pirštų galais įbėgo į miegamąjį, pro Lizavetą Petrovną, pro kunigaikštienę nuėjo į savo vietą galvūgalyje ir atsistojo. Riksmas nutilo, bet kažkas pasikeitė dabar. Kas – jis nematė ir nesuprato, ir nenorėjo matyti bei suprasti. Regėjo tai iš Lizavetos Petrovnos veido: Lizavetos Petrovnos veidas buvo griežtas ir išblyškęs ir toks pat ryžtingas, nors jos žandai truputį virpčiojo ir akys buvo smeigte įsmeigtos į Kiti. Karščiuojantis, iškankintas Kiti veidas su plaukų kuokštu, prilipusiu prie prakaituoto veido, buvo nukreiptas į vyrą ir ieškojo jo žvilgsnio. Pakeltos rankos prašėsi jo rankų. Prakaituotomis rankomis pagriebusi jo šaltas rankas, Kiti ėmė spaustis prie veido.
– Neišeik, neišeik! Aš nebijau, nebijau! – greitai kalbėjo. – Mama, paimkite auskarus. Jie man kliudo. Tu nebijai? Greit, greit, Lizaveta Petrovna...
Kiti kalbėjo greitai ir norėjo nusišypsoti. Bet ūmai jos veidas persikreipė, žmona atstūmė vyrą nuo savęs.
– Ne, tai baisu! Aš mirsiu, mirsiu! Eik, eik! – sušuko ir vėl pasigirdo tas pats nei šioks, nei toks riksmas.
Levinas susiėmė galvą ir išbėgo iš kambario.
– Nieko, nieko, viskas gerai! – ištarė jo įkandin Doli.
Jos galėjo sakyti, ką norėjo, Levinas žinojo, kad dabar viskas žuvę. Prispaudęs galvą prie durų staktos, vyras stovėjo gretimame kambaryje ir girdėjo kažkieno spiegimą, kauksmą, niekuomet jo negirdėtą, ir žinojo, kad čia rėkia būtybė, kuri anksčiau buvo Kiti. Kūdikio jau seniai jis nenorėjo. Levinas dabar neapkentė šio kūdikio. Net netroško dabar, kad žmona liktų gyva, tik troško, kad pasibaigtų tos baisios kančios.
– Daktare! Kas čia? Kas čia? Dieve mano! – šaukė jis, griebdamas įėjusiam gydytojui už rankos.
– Baigiasi, – atsakė medikas. Daktaro veidas buvo toks rimtas, kai taip sakė, jog Levinas „baigiasi“ suprato ta prasme, kad Kiti miršta.
Nesižinodamas, ką daro, įbėgo į miegamąjį. Pirmas dalykas, kurį pamatė, buvo Lizavetos Petrovnos veidas. Tas veidas buvo dar niūresnis ir griežtesnis. Kiti veido nebebuvo. Toje vietoje, kur seniau būta, buvo kažkas baisaus, – tokia įtempta išraiška ir toks klaikus garsas sklido iš jo. Levinas prigludo galva prie medinio lovos krašto, jusdamas, kad jam plyšta širdis. Klaikus rėkimas nenutilo, pasidarė dar klaikesnis ir, tarytum pasiekęs paskutinę siaubo ribą, staiga nuščiuvo. Levinas netikėjo ausimis, tačiau negalima buvo abejoti: rėkimas nutilo, ir buvo girdėti tyliai plušant, šnarant ir skubiai kvėpuojant, ir jos trūkčiojantis, gyvas ir švelnus, laimingas balsas tyliai ištarė „baigta“.
Jis pakėlė galvą. Bejėgiškai nuleidusi rankas ant apkloto, nepaprastai žavi ir rami, moteris tylėdama žiūrėjo į jį ir norėjo, bet nepajėgė nusišypsoti.
Staiga iš to paslaptingo ir baisaus, nečionykščio pasaulio, kuriame vyras gyveno šias dvidešimt dvi valandas, Levinas beregint pasijuto perkeltas į buvusį, paprastą pasaulį, tik spindintį dabar tokia nauja laimės šviesa, jog negalėjo tos laimės pakelti. Įtemptos stygos visos nutrūko. Džiaugsmo raudos ir ašaros, kurių visai nebuvo numatęs, taip smarkiai jį suėmė, purtydamos visą kūną, jog ilgai kliudė kalbėti.
Parkritęs ant kelių prie lovos, jis laikė prie lūpų žmonos ranką ir bučiavo, ir ši ranka silpnu pirštų judesiu atsakė į pabučiavimus. Tuo metu ten, lovos kojūgalyje, vikriose Lizavetos Petrovnos rankose, tartum ugnelė viršum žibinto, virpėjo žmogiškos būtybės gyvastis – būtybės, kurios anksčiau niekuomet nebuvo ir kuri taip pat, ta pačia teise, tokiu pačiu savo vertės pajutimu gyvens ir gimdys tokias pat būtybes.
– Gyvas! Gyvas! Dar berniukas! Nebijokite! – išgirdo Levinas Lizavetos Petrovnos balsą. Moteris virpančia ranka plekšnojo kūdikiui per nugarėlę.
– Mama, tiesa? – tarė Kiti balsas.
Tik kunigaikštienės kūkčiojimai jai atsakė.
Šioje tyloje, lyg neabejotinai atsakydamas į motinos klausimą, pasigirdo balsas, visai ne toks kaip visi santūriai kalbantys balsai kambaryje. Tai buvo drąsus, įžūlus, nieko nenorintis paisyti, nežinia iš kur atsiradusios, naujos būtybės riksmas.
Anksčiau, jeigu Levinui kas būtų pasakęs, kad Kiti mirė, ir kad jis mirė drauge, ir kad jų vaikai angelai, ir kad Dievas čia pat prieš juos, – vyras niekuo nebūtų stebėjęsis; bet dabar, sugrįžęs į tikrovės pasaulį, įtempė visas proto jėgas, norėdamas suprasti, kad ji gyva, sveika ir kad toji, taip padūkusiai spiegianti būtybė yra jo sūnus. Kiti buvo gyva, kančios baigėsi. Levinas buvo neapsakomai laimingas. Šitai suprato ir dėl to buvo visiškai laimingas. O kūdikis? Iš kur, kam, kas jis?.. Levinas niekaip negalėjo priprasti prie šios minties. Tai atrodė jam kažkokia nereikšminga prabanga, prie kurios ilgai negalėjo priprasti.