VII

Levinas sugrįžo namo tik tada, kai jį pašaukė vakarienės. Laiptuose stovėjo Kiti su Agafja Michailovna ir tarėsi dėl vyno vakarienei.

– Bet ką jūs čia tokį fuss22 keliate? Duokite kaip paprastai.

– Ne, Stiva negeria... Kostia, palauk, kas tau? – kalbino jį Kiti, skubėdama paskui, bet Levinas negailestingai, nelaukdamas jos, dideliais žingsniais nuėjo į valgomąjį ir tuojau įsileido į bendrą gyvą kalbą, kurią palaikė tenai Vasenka Veslovskis ir Stepanas Arkadjičius.

– Tai ką, važiuojame rytoj medžioti? – tarė Stepanas Arkadjičius.

– Prašau, važiuokime, – kalbėjo Veslovskis, sėsdamasis skersas ant kitos kėdės ir pariesdamas po savimi riebią koją.

– Aš labai džiaugiuosi, važiuokime. O jūs šįmet jau medžiojote? – paklausė Levinas Veslovskį, atidžiai žiūrėdamas į jo koją, tačiau rodydamas jam nenatūralų meilumą, kuris buvo pažįstamas Kiti ir jam netiko. – Tilvikų kažin ar rasime, bet perkūno oželių – daug. Tik reikia važiuoti anksti. Jūs nepavargsite? Tu nepavargai, Stiva?

– Aš? Niekuomet dar nebuvau pavargęs. Imkime ir nemiegokime visą naktį! Eime pasivaikščioti!

– Iš tikrųjų nemiegokime! Puiku! – pritarė Veslovskis.

– O, mes esame tikri, kad tu gali nemiegoti ir kitiems neduoti, – kalbėjo Doli savo vyrui su ta vos pastebima ironija, kurią dabar beveik visuomet rodydavo, kalbėdamasi su vyru. – O mano nuomone, jau dabar metas... Aš eisiu, nevalgau vakarienės.

– Ne, pabūk, Dolenka, – prašė Stepanas Arkadjičius, eidamas į jos pusę prie didelio stalo, prie kurio vakarieniavo. – Aš tau dar daug visko pripasakosiu.

– Turbūt nieko.

– O tu žinai, Veslovskis buvo pas Aną. Ir vėl pas juos važiuoja. Juk jie tik už septyniasdešimt varstų nuo jūsų. Aš būtinai nuvažiuosiu. Veslovski, eik šen!

Vasenka nuėjo prie damų ir atsisėdo šalia Kiti.

– Ak, papasakokite, meldžiamasis, jūs buvote pas ją? Kaip ji jaučiasi? – kreipėsi į jį Darja Aleksandrovna.

Levinas liko kitame stalo gale ir, tebesikalbėdamas su kunigaikštiene ir Varenka, matė, kad Stepanas Arkadjičius, Doli, Kiti ir Veslovskis kažką tarp savęs gyvai ir paslaptingai kalbasi. Negana to, kad jie paslaptingai kalbėjosi, – savo žmonos veide jis matė rimtą jausmą, kai ji, nenuleisdama akių, žiūrėjo į gražų Vasenkos veidą, šiam kažką gyvai pasakojant.

– Labai pas juos gera, – pasakojo Vasenka apie Vronskį ir Aną. – Aš, suprantama, nesiimu spręsti, bet jų namuose jautiesi kaip šeimoje.

– Ką jie ketina daryti?

– Rodos, žiemai nori važiuoti į Maskvą.

– Kaip būtų gera, kad visi pas juos suvažiuotume! Tu kada važiuosi? – paklausė Stepanas Arkadjičius Vasenką.

– Aš pas juos išbūsiu liepos mėnesį.

– O tu važiuosi? – kreipėsi Stepanas Arkadjičius į žmoną.

– Aš seniai noriu ir būtinai nuvažiuosiu, – atsakė Doli. – Man jos gaila, ir aš ją pažįstu. Ana puiki moteris. Aš vyksiu viena, kai tu išvažiuosi, todėl nieko nevaržysiu. Net geriau be tavęs.

– Ir puiku, – sutiko Stepanas Arkadjičius. – O tu, Kiti?

– Aš? O ko aš važiuosiu? – visa nukaitusi tarė Kiti ir pažvelgė į savo vyrą.

– O jūs pažįstama su Ana Arkadjevna? – paklausė ją Veslovskis. – Ji labai patraukli moteris.

– Taip, – dar labiau rausdama atsakė ji Veslovskiui, atsistojo ir priėjo prie vyro. – Tai tu rytoj važiuoji medžioti? – paklausė.

Jo pavydas per šias keletą minučių, ypač pamačius, kaip nuraudo Kiti skruostai, kai ši kalbėjosi su Veslovskiu, jau toli buvo pažengęs. Dabar, klausydamasis jos žodžių, Levinas juos suprato jau savaip. Kad ir kaip jam buvo keista paskui atsiminti tai, dabar jam atrodė aišku, kad žmona tik dėl to jį klausia, ar važiuoja medžioti, kad nori žinoti, ar padarys šitą malonumą Vasenkai Veslovskiui, kurį ji, vyro supratimu, jau buvo įsimylėjusi.

– Taip, važiuosiu, – nenatūraliai, sau pačiam bjauriu balsu atsakė jis Kiti.

– Ne, geriau pabūkite rytoj per dieną, nes Doli nebus kaip reikiant nė pasikalbėjusi su vyru, o važiuokite poryt, – tarė ji.

Kiti žodžių prasmę dabar jau Levinas vertė taip: „Neatskirk manęs nuo jo. Kad tu išvažiuosi – man vis tiek, bet leisk man pasidžiaugti šio žavaus jaunuolio draugija.“

– Ak, jeigu nori, tai rytoj dar pabūsime, – ypač meiliai atsakė Levinas.

Vasenka, nė kiek neįtardamas, kokį skausmą sukėlė, atsistojo tuojau po Kiti nuo stalo ir, sekdamas ją šypsančiu meiliu žvilgsniu, nuėjo paskui.

Levinas matė šitą žvilgsnį. Jis išblyško ir valandėlę negalėjo atgauti kvapo. „Kaip galima sau leisti taip žiūrėti į mano žmoną!“ – virte virė jame.

– Tai rytoj? Važiuokime, – tarė Vasenka, sėsdamas ant kėdės ir savo įpročiu pariesdamas koją.

Levino pavydas dar labiau padidėjo. Jis įsivaizdavo lyg būtų apgautas vyras, kuris žmonai ir meilužiui reikalingas tik tam, kad teiktų gyvenimo patogumus ir malonumus... Vis dėlto draugiškai ir meiliai klausinėjo Vasenką apie jo medžiokles, šautuvą, batus ir sutiko važiuoti rytoj.

Laimė, senoji kunigaikštienė nutraukė Levino kančias, pati atsistojusi ir patarusi Kiti, kad eitų gulti. Neapsieita be naujos Levino kančios. Atsisveikindamas su šeimininke, Vasenka norėjo pabučiuoti jai ranką, tačiau Kiti, paraudusi ir atitraukdama ją, naiviai ir šiurkščiai (už tą šiurkštumą paskui ją barė motina) pasakė:

– Taip pas mus neįprasta.

Levino manymu, ji buvo kalta, kad leido taip elgtis su ja, ir dar labiau kalta, kad nevykusiai parodė, jog tas elgesys jai nepatinka.

– Na, koks malonumas dabar miegoti! – sušuko Stepanas Arkadjičius, kuris, per vakarienę išgėręs kelis stiklus vyno, buvo labai meiliai ir poetiškai nusiteikęs. – Žiūrėk, Kiti, – kalbėjo rodydamas į mėnulį, tekantį iš anapus liepų, – kaip gražu! Veslovski, štai kada reikia serenados! Tu žinai, jis turi puikų balsą, susidainavome su juo pakeliui. Jis atsivežė puikių romansų, du naujus. Kad taip su Varvara Andrejevna mums padainavus!

Visiems išsiskirsčius, Stepanas Arkadjičius dar ilgai vaikščiojo alėja su Veslovskiu, ir buvo girdėti, kaip juodu repetuoja naują romansą.

Klausydamas tų balsų, Levinas paniuręs sėdėjo krėsle žmonos miegamajame ir atkakliai tylėjo klausiamas, kas jam; bet kai pagaliau ji pati, nedrąsiai šypsodamasi, paklausė: „Gal kuo nors nepatiko tau Veslovskis?“, Levinas neišlaikė ir išliejo viską; tai, ką sakė, jį žeidė ir todėl dar labiau erzino.

Jis stovėjo priešais ją baisiai žibančiomis iš po surauktų antakių akimis ir spaudė prie krūtinės stiprias rankas, tarytum įtempdamas visas jėgas, kad susilaikytų. Jo veidas būtų buvęs rūstus ir net žiaurus, jeigu kartu nebūtų reiškęs kančios, kuri graudino Kiti. Vyro žandikauliai drebėjo, balsas trūkčiojo.

– Suprask, kad aš nepavyduliauju: tai šlykštus žodis. Negaliu pavyduliauti ir manyti, kad... Negaliu pasakyti, ką jaučiu, bet tai baisu... Aš nepavyduliauju, bet mane žeidžia, žemina tai, jog kas nors drįsta manyti, drįsta žiūrėti į tave tokiomis akimis...

– Kokiomis akimis? – paklausė Kiti, stengdamasi kuo sąžiningiausiai atsiminti visas šio vakaro kalbas, mostus ir visus jų atšešėlius.

Sielos gilumoje jai atrodė, kad kažkas įvyko kaip tik tą valandėlę, kai anas nuėjo paskui į kitą stalo galą, bet moteris nedrįso to prisipažinti net sau pačiai, juo labiau nedrįso pasakyti to savo vyrui ir padidinti jo kančias.

– Negi galiu būti nors kiek patraukli, kokia dabar esu?..

– Ak! – sušuko jis, susiėmęs už galvos. – Geriau nekalbėtum!.. Vadinasi, jeigu būtum patraukli...

– Bet ne, Kostia, tu tik palauk, paklausyk! – kalbėjo ji, kenčiančiu ir užjaučiančiu veidu žiūrėdama į vyrą. – Na, bet ką tu gali manyti? Juk man nėra kitų žmonių, ne, ne!.. Na, tai nori, kad su niekuo nesusitikčiau?

Pirmą akimirką ją įžeidė vyro pavydas; pasidarė pikta, kad jai buvo uždrausta pati mažiausia ir pati nekalčiausia pramoga; tačiau dabar Kiti mielai paaukotų ir ne tokius niekniekius, bet viską, kad tik jis būtų ramus, kad tik nekentėtų, kaip dabar kenčia.

– Suprask, kokia siaubinga ir komiška mano padėtis, – kalbėjo jis toliau pašnibždomis, nevilties pagautas, – kad jis mano namuose, kad nieko nepadoraus, atvirai sakant, ir nepadarė, gal tik tiek, kad taip nesivaržė ir laikė parietęs kojas. Jam tai atrodo pats geriausias tonas, ir todėl aš turiu būti jam mandagus.

– Bet, Kostia, tu perdedi, – aiškino Kiti, širdies gilumoje džiaugdamasi, kad jis labai stipriai ją myli ir parodo dabar tą savo meilę šiuo pavydu.

– Visų baisiausia tai, kad tu esi tokia pat, kaip visuomet buvai, ir dabar, kai esi tokia šventenybė man, kai mes tokie laimingi, tokie itin laimingi, ir staiga toks pašlemėkas... Ne pašlemėkas, kam aš jį plūstu? Man jis nerūpi. Kodėl turi mano, tavo laimė?..

– Žinai, suprantu, kodėl taip atsitiko, – pradėjo Kiti.

– Kodėl? Kodėl?

– Mačiau, kaip žiūrėjai, kai kalbėjomės per vakarienę.

– Taigi, taigi, – išsigandęs tarė Levinas.

Kiti papasakojo jam, apie ką jie kalbėjosi. Pasakodama šitai, duso iš susijaudinimo. Levinas patylėjo, paskui įsižiūrėjo į jos blyškų, išsigandusį veidą ir staiga susiėmė už galvos.

– Katia, aš iškankinau tave! Širdele, atleisk man! Tai pamišimas! Katia, aš kaltas. Ir kam reikėjo dėl tokių niekų taip kankintis?

– Ne, man tavęs gaila.

– Manęs? Manęs? Kas aš? Pamišėlis!.. O tave už ką? Juk baisu pagalvoti, kad kiekvienas svetimas žmogus gali suardyti mūsų laimę.

– Suprantama, kaip tik tai ir žeidžia...

– Ne, tai aš, priešingai, tyčia pasiliksiu jį pas mus visą vasarą ir būsiu jam kuo maloniausias, – kalbėjo Levinas, bučiuodamas jai rankas. – Tu pamatysi. Rytoj... Taip, tiesa, rytoj mes važiuojame.

_______________