XV

Juodu ką tik buvo parvažiavę ir džiaugėsi savo vienatve. Levinas sėdėjo kabinete prie rašomojo stalo ir rašė. Kiti su tąja tamsiai violetine suknele, kuria vilkėjo pirmąsias dienas po vestuvių ir dabar vėl apsivilko ir kuri buvo jam itin atmintina ir brangi, sėdėjo ant sofos, ant tos pačios senoviškos odinės sofos, kuri visuomet stovėdavo Levino senelio ir tėvo kabinete, ir siuvinėjo broderie anglaise5. Vyras galvojo ir rašė, visą laiką džiaugsmingai jusdamas, kad žmona yra čia pat. Jis nemetė nei ūkio darbų, nei knygos, kurioje turėjo būti išdėstyti nauji ūkininkavimo pagrindai, tačiau jeigu seniau šie darbai ir mintys jam atrodė tokie maži ir menki, palyginti su tamsa, apgaubusia visą gyvenimą, tai dabar atrodė visai nesvarbūs ir maži, palyginti su būsimuoju gyvenimu, nutviekstu ryškių laimės šviesos spindulių. Levinas toliau dirbo savo darbus, bet jautė, kad jo dėmesio svorio centras perėjo kitur ir kad dėl to dabar visiškai kitaip ir aiškiau žiūri į darbą. Pirma šia veikla jis gelbėjosi nuo gyvenimo, jautė, kad be šio darbo jo gyvenimas būtų pernelyg niūrus. O dabar būtinai reikėjo dirbti dėl to, kad gyvenimas nebūtų pernelyg vienodai šviesus. Sugrįžęs prie savo raštų ir perskaitęs tai, kas buvo anksčiau parašyta, patenkintas įsitikino, kad buvo verta tuo dalyku domėtis. Dalykas buvo naujas ir naudingas. Daug jo buvusių minčių atrodė pačiam nereikšmingos ir kraštutinės, tačiau daug spragų, atgaivinus atmintyje visą dalyką, jam pasidarė aiškios. Levinas rašė naują skyrių – apie priežastis, dėl kurių žemės ūkio padėtis Rusijoje tokia sunki. Jis įrodinėjo, kad Rusijos skurdo priežastis esanti ne tik neteisingas žemės nuosavybės paskirstymas ir klaidinga ūkininkavimo kryptis, bet kad tą skurdą pastaruoju metu didino nenormaliai įskiepyta išorinė civilizacija, ypač susisiekimas, geležinkeliai, sukėlę centralizacijos procesą miestuose, prabangos didėjimas ir fabrikinės pramonės, kredito ir jo palydovo – biržos spekuliacijos augimas, toks žalingas žemės ūkiui. Jam atrodė, kad, normaliai augant valstybės turtui, visi šie reiškiniai tik tuomet atsiranda, kai į žemės ūkį jau įdėta gana daug darbo, kai šis nukreiptas į teisingas, bent jau aiškias sąlygas; kad šalies turtingumas turi didėti tolygiai, ir taip, kad kitos ūkio šakos nepralenktų žemės ūkio; kad tam tikrą žemės ūkio lygį turi atitikti ir susisiekimas ir kad dėl mūsų netikslaus žemės naudojimo geležinkeliai, nutiesti ne ekonominiais, bet politiniais sumetimais, yra per ankstyvi ir, užuot padėję žemės ūkiui, kaip buvo laukiama, jį pralenkė ir sukėlė pramonės bei kredito augimą, sustabdė žemės ūkį, ir kad dėl to, lygiai kaip vienašališkas ir per ankstyvas vieno organo išsivystymas organizme kliudytų bendrai veiklai, taip ir bendram turtingumo didėjimui Rusijoje kreditas, susisiekimas, fabrikinės pramonės plėtimasis, neabejotinai būtini Europoje, kur visa tai atsirado tinkamu laiku, pas mus tik pridarė žalos, nustumdami į šalį svarbiausią ir neatidėliotiną žemės ūkio sutvarkymo klausimą.

Kai vyras rašė savo veikalą, Kiti galvojo apie tai, koks nenatūraliai mandagus buvo jos vyras su jaunuoju kunigaikščiu Čiarskiu, kuris labai netaktiškai meilinosi jai, prieš jiems išvykstant į sodžių. „Juk jis pavydi, – galvojo Kiti. – Dieve mano, koks mielas ir kvailas! Jis pavydi! Jeigu žinotų, kad visi jie man – vis tiek kaip virėjas Piotras, – galvojo, žiūrėdama į jo pakaušį ir raudoną sprandą su nuosavybės jausmu, kuris pačiai atrodė keistas. – Nors ir gaila atitraukti jį nuo darbo (bet suspės!), reikia pažiūrėti į jo veidą; ar pajus, kad žiūriu į jį? Noriu, kad atsigręžtų... Noriu, na!“ – ir moteris plačiai atvėrė akis, norėdama, kad žvilgsnis stipriau paveiktų.

– Taip, jie suima visas sultis ir suteikia netikrą blizgesį, – sumurmėjo šis, nustojęs rašyti, ir, jusdamas, kad Kiti žiūri į jį ir šypsosi, atsigręžė.

– Ką? – paklausė šypsodamasis ir atsistodamas.

„Atsigręžė“, – pagalvojo žmona.

– Nieko, norėjau, kad atsigręžtum, – tarė Kiti, žiūrėdama į vyrą ir norėdama įspėti, ar šis nepyksta už tai, kad atitraukė jį nuo darbo.

– Na, bet kaip mums gera vieniems! Tai yra man, – džiaugėsi Levinas, priėjęs prie žmonos ir spindėdamas laimės šypsena.

– Man taip gera! Niekur nevažiuosiu, ypač į Maskvą.

– O ką tu galvojai?

– Aš? Aš galvojau... Ne, ne, eik, rašyk, nesiblaškyk, – tarė raukdama lūpas, – ir aš dabar turiu iškarpyti štai šias skylutes, matai?

Kiti paėmė žirkles ir ėmė karpyti.

– Ne, bet tu pasakyk, ką? – prašė Levinas, sėsdamas šalia ir sekdamas, kaip juda ratu mažytės žirklutes.

– Ak, aš ką galvojau? Galvojau apie Maskvą, apie tavo pakaušį.

– Už ką būtent man tokia laimė? Nenatūralu. Pernelyg gera, – pasakė šis, bučiuodamas jai ranką.

– Man, priešingai, geriau kuo natūraliau.

– O tau čia kaselė, – tarė atsargiai pasukdamas žmonos galvą. – Kaselė. Matai, štai čia. Ne, ne, dirbkime savo darbą.

Darbo jie nedirbo ir tarytum nusikaltę atšoko vienas nuo antro, kai Kuzma įėjo pranešti, kad arbata padėta.

– O iš miesto pasiuntinys parvažiavo? – paklausė Levinas Kuzmą.

– Ką tik parvažiavo, tvarkosi.

– Tai ateik greičiau, – tarė Kiti vyrui, išeidama iš kabineto, – arba be tavęs perskaitysiu laiškus. Ir paskambinsime keturiomis rankomis.

Likęs vienas ir susidėjęs sąsiuvinius į naują, jos nupirktą portfelį, šis ėmė mazgotis rankas naujoje praustuvėje su naujais, taip pat kartu su ja atsiradusiais, elegantiškais reikmenimis. Levinas šypsojosi savo mintims ir nepritardamas kratė galvą; jausmas, panašus į atgailą, kankino vyrą. Jis pradėjo dabar gėdingai lepintis, gyventi „kapujietiškai“, kaip širdyje vadino. „Taip gyventi nedera, – galvojo. – Štai netrukus trys mėnesiai, o aš beveik nieko neveikiu. Šiandien kone pirmą kartą rimtai ėmiausi dirbti, ir ką gi? Tik pradėjau ir mečiau. Net kasdienius darbus, ir tuos beveik mečiau. Net nenueinu ir nenujoju pažiūrėti, kaip tvarkomi ūkio reikalai. Tai man gaila ją palikti, tai matau, kad jai nuobodu. O juk maniau, kad iki vedybų gyvenimas – tik šiaip sau, toks, apie kurį nėra ko nė kalbėti, ir tik po vedybų prasidės tikrasis. Štai jau greitai trys mėnesiai, o aš niekuomet taip nedykinėjau ir tuščiai neleidau laiko. Ne, taip negalima, reikia pradėti. Žinoma, ji nekalta. Jai nieko negalima prikišti. Aš pats turėjau būti tvirtesnis, geriau apsaugoti savo nepriklausomybę, nes juk esu vyras. Taip galima pačiam įprasti ir ją įpratinti... Žinoma, ji nekalta“, – kalbėjo sau.

Kai esi nepatenkintas, sunku susilaikyti neprikaišiojus dėl to nepasitenkinimo kitam žmogui, kaip tik pačiam artimiausiam. Levinui neaiškiai ateidavo į galvą, kad nors ir negali sakyti, jog ji pati būtų kalta (kalta niekuo negalėjo būti), bet kaltas jos išauklėjimas, pernelyg paviršutiniškas ir lengvabūdiškas („tas kvailys Čiarskis: žinau, ji norėjo sudrausti jį, bet nemokėjo“). „Taip, jai rūpi namai (tai tikra tiesa), tualetai, siuviniai, bet rimtesnių interesų trūksta. Žmona nesidomi nei mano darbu, nei ūkiu, nei kaimiečiais, nei muzika, kuriai gana gabi, nei knygomis. Moteris nieko neveikia ir visiškai patenkinta.“ Levinas širdyje smerkė tai ir nesuprato dar, kad ji ruošiasi tam didelio darbo laikotarpiui, kai bus kartu vyro žmona, namų šeimininkė, nešios, maitins ir auklės vaikus. Jis nesuprato, kad Kiti tai juste junta ir, ruošdamasi tam baisiam darbui, neprikaišioja sau už tas nerūpestingas laimingos meilės akimirkas, kuriomis naudojasi dabar, linksmai sukdama būsimą gūžtą.

_______________