II

Vos spėjo Sergejus Ivanovičius su Katavasovu privažiuoti prie Kursko geležinkelio stoties, kur šiandien ypač buvo didelis žmonių judėjimas, ir, išlipę iš karietos, pamatyti liokajų, važiuojantį su daiktais paskui juos, privažiavo ir savanoriai keturiais vežikais. Damos su puokštėmis sutiko juos ir, lydimos minios, kuri paplūdo iš paskos, įėjo į stotį.

Viena iš tų damų, kurios sutiko savanorius, eidama iš salės, kreipėsi į Sergejų Ivanovičių:

– Jūs irgi atvykote palydėti? – paklausė prancūziškai.

– Ne, aš pats važiuoju, kunigaikštiene. Pailsėti pas brolį. O jūs visuomet lydite? – vos pastebimai šyptelėjęs, pasiteiravo Sergejus Ivanovičius.

– O kaipgi! – atsakė kunigaikštienė. – Ar tiesa, kad iš jūsų jau išsiųsti aštuoni šimtai? Manimi netikėjo Malvinskis.

– Daugiau kaip aštuoni šimtai. Jeigu skaitysime tuos, kurie išsiųsti ne tiesiog iš Maskvos, bus jau daugiau kaip tūkstantis, – tarė Sergejus Ivanyčius.

– Na mat. Aš ir sakiau! – džiaugsmingai sušuko dama. – O juk tiesa, kad paaukota dabar apie milijoną?

– Daugiau, kunigaikštiene.

– O kaip jums patinka šios dienos telegrama? Vėl sumušti turkai.

– Taip, skaičiau, – atsakė Sergejus Ivanyčius. Jie kalbėjo apie paskutinę telegramą, patvirtinusią, kad tris dienas iš eilės turkai buvo visiškai sumušti ir bėgo ir kad kitą dieną buvo laukiama lemiamų kautynių.

– Ak, tiesa, žinote, vienas puikus jaunuolis prašė. Nežinau, kodėl jam daromos kliūtys. Norėjau prašyti jūsų, aš jį pažįstu, parašykite laiškelį. Jį atsiuntė grafienė Lidija Ivanovna.

Išklausinėjęs smulkmenų, kurias kunigaikštienė žinojo apie protekcijos prašantį jaunuolį, Sergejus Ivanovičius, įėjęs į pirmą klasę, parašė laiškelį tam, nuo kurio tai priklausė, ir padavė kunigaikštienei.

– Beje, grafas Vronskis, žinomas... važiuoja šituo traukiniu, – tarė kunigaikštienė, džiūgaudama ir reikšmingai šypsodamasi, kai Sergejus Ivanovičius vėl susirado ją ir padavė laiškelį.

– Girdėjau, kad jis važiuoja, bet nežinojau kada. Ar šituo traukiniu?

– Aš jį mačiau. Jis čia, viena motina jį telydi. Vis dėlto tai geriausia, ką jis galėjo padaryti.

– O taip, žinoma.

Tuo metu, kai jie kalbėjosi, minia ėmė veržte veržtis pro juos prie pietų stalo. Jie taip pat prasistūmė ir išgirdo garsų balsą: kažkoks ponas su taure rankoje sakė savanoriams kalbą. „Tarnauti dėl tikėjimo, dėl žmonijos, dėl mūsų brolių, – vis keldamas balsą, kalbėjo ponas. – Didžiam žygiui laimina jus motulė Maskva. Živio!“ – garsiai ir verksmingai baigė jis.

Visi sušuko živio! ir minia ėmė veržtis į salę ir vos nepartrenkė kunigaikštienės.

– A! Kunigaikštiene, kaip jums patinka? – spindėdamas džiaugsminga šypsena, tarė Stepanas Arkadjičius, staiga atsiradęs minios viduryje. – Ar netiesa, puikiai, šiltai pasakė? Bravo! Ir Sergejus Ivanyčius! Kad taip jūs tartumėte nuo savęs – keletą žodžių, žinote, padrąsinti; jūs tą taip gerai, – pridūrė jis, švelniai, pagarbiai ir atsargiai šypsodamasis, lengvai už rankos pastūmėdamas Sergejų Ivanovičių.

– Ne, aš tuojau važiuoju.

– Kur?

– Į sodžių, pas brolį, – atsakė Sergejus Ivanovičius.

– Tai jūs mano žmoną pamatysite. Rašiau jai, bet jūs pirma pamatysite; būkite malonus, pasakykite, kad mane matėte ir kad all right121. Jinai supras. O pagaliau pasakykite jai, būkite geras, kad aš paskirtas pietinių sričių geležinkelių... Na, ji supras! Žinote, les petites misères de la vie humaine122, – tarytum teisindamasis, kreipėsi į kunigaikštienę, – O Miachkaja, ne Liza, o Bibiš, siunčia vis dėlto tūkstantį šautuvų ir dvylika seserų. Aš jums sakiau?

– Taip, girdėjau, – nenorom atsakė Koznyševas.

– O gaila, kad išvažiuojate, – prašneko Stepanas Arkadjičius. – Rytoj keliame pietus dviem išvykstantiems – Dimer-Bartnianskis iš Peterburgo ir mūsų Veselovskis, Griša. Abudu važiuoja. Veselovskis neseniai vedė. Tai vyras! Ar netiesa, kunigaikštiene? – kreipėsi į damą.

Kunigaikštienė neatsakydama pažiūrėjo į Koznyševą. Bet tai, kad Sergejus Ivanovičius ir kunigaikštienė tarytum norėjo jo nusikratyti, nė kiek nejaudino Stepano Arkadjičiaus. Jis šypsodamasis žiūrėjo čia į kunigaikštienės skrybėlės plunksną, čia į šalis, tarytum kažką prisimindamas. Pamatęs einančią damą su skardine, pasišaukė ją ir įdėjo popierinę penkrublę.

– Negaliu ramiai matyti šitų skardinių, kol turiu pinigų, – tarė. – O kaip jums patinka šios dienos telegrama? Šaunūs vyrai juodkalniečiai!

– Ką sakote! – sušuko, kai kunigaikštienė pranešė jam, kad Vronskis važiuoja šituo traukiniu. Akimirką Stepano Arkadjičiaus veidas reiškė liūdesį, bet po valandėlės, kai jis, truputį pasisvaruodamas ant kiekvienos kojos ir glostydamasis žandenas, įėjo į kambarį, kur buvo Vronskis, Stepanas Arkadjičius jau visiškai buvo užmiršęs, kaip baisiai raudojo prie sesers lavono, ir dabar žiūrėjo į Vronskį tiktai kaip į karžygį ir seną bičiulį.

– Kad ir kiek jis turi ydų, negalima jam nepripažinti ir gerų savybių, – tarė kunigaikštienė Sergejui Ivanovičiui, kai tik Oblonskis nuėjo nuo jų. – Tai jau grynai rusiška, slaviška prigimtis! Tik bijau, kad Vronskiui nemalonu bus jį matyti. Šiaip ar taip sakykite, mane jaudina to žmogaus likimas. Pasikalbėkite su juo kelyje, – kalbėjo kunigaikštienė.

– Taip, galbūt, jeigu teks.

– Man niekada nepatiko. Šis žygis daug atperka. Jis ne tiktai vyksta pats, bet veda eskadroną savo lėšomis.

– Taip, girdėjau.

Pasigirdo skambutis. Visi ėmė grūstis prie durų.

– Štai jis! – pratarė kunigaikštienė, rodydama į Vronskį, kuris su ilgu apsiaustu ir juoda plačiais kraštais skrybėle vedė už parankės motiną. Oblonskis ėjo šalia, kažką gyvai kalbėdamas.

Vronskis niūriai žiūrėjo priešais, tarytum negirdėdamas, ką sako Stepanas Arkadjičius.

Turbūt Oblonskio nurodomas, jis atsigręžė į tą pusę, kur stovėjo kunigaikštienė ir Sergejus Ivanovičius, ir tylėdamas kilstelėjo skrybėlę. Pasenęs ir skausmingas jo veidas atrodė suakmenėjęs.

Išėjęs į peroną, Vronskis tylėdamas, praleidęs pirma savęs motiną, dingo vagone.

Perone buvo girdėti „Dieve, mūs carą gink“, paskui šauksmai: Ura! ir Živio! Vienas savanoris, aukštas labai jaunas vyras įdubusia krūtine, ypač pastebimai linkčiojo, mosuodamas viršum galvos veltine skrybėle ir gėlių puokšte. Užpakalyje jo išsikišo, taip pat linkčiodami, du karininkai ir pagyvenęs vyras ilga barzda ir palaikė kepure.

_______________