XVII

Gubernijos miesto viešbutis, kuriame gulėjo Nikolajus Levinas, buvo vienas iš tų gubernijos miestų viešbučių, kurie steigiami pagal naujus patobulintus pavyzdžius, turint pačius geriausius švaros, komforto ir net elegancijos norus, tačiau tuos viešbučius lanko tokia publika, jog jie nepaprastai greitai pavirsta nešvariomis smuklėmis, turinčiomis pretenzijų į šių dienų patobulinimus, ir dėl tų pačių pretenzijų pasidaro dar blogesni už senovinius, šiaip jau nešvarius viešbučius. Tasai viešbutis jau ir buvo toks; ir kareivis nešvariu munduru, rūkantis ties prieangiu papirosą, turintis vaizduoti durininką, ir geležiniai, niūrūs ir nejaukūs ištisiniai laiptai, ir familiarus liokajus nešvariu fraku, ir bendroji salė su dulkina vaškinių gėlių puokšte, puošiančia stalą, ir purvas, ir dulkės, ir apsileidimas visur, ir kartu kažkoks naujoviškas it geležinkelyje, savimi patenkintas sambrūzdis tame viešbutyje jaunavedžiams Levinams sukėlė be galo sunkų jausmą, ypač dėl to, kad tas apgaulingas įspūdis, kurį darė viešbutis, niekaip nesiderino su tuo, kas jų čia laukė.

Kaip visuomet, paklausus, už kokią kainą jie norėtų gauti kambarį, pasirodė, kad nė vieno gero kambario nėra: vienas geras kambarys buvo užimtas geležinkelių revizoriaus, kitas – advokato iš Maskvos, trečias – kunigaikštienės Astafjevos, atvykusios iš sodžiaus. Liko vienas nešvarus kambarys, greta kurio šį vakarą žadėjo ištuštinti kitą. Pykdamas ant žmonos už tai, kad atsitiko lygiai taip, kaip numatė (atseit, vos jiems atvykus, kai Levinas susijaudinęs, suspausta širdimi galvojo vien apie brolį, užuot tuojau bėgęs pas ligonį, turėjo rūpintis žmona), Levinas nuvedė Kiti į jiems skirtą kambarį.

– Eik, eik! – tarė ši, nedrąsiai žiūrėdama į vyrą, lyg jausdamasi kalta.

Jis tylėdamas išėjo pro duris ir čia pat susidūrė su Marja Nikolajevna, kuri jau žinojo, kad šis atvyko, bet pati nedrįso įeiti. Ji buvo lygiai tokia pat, kokią matė ją Maskvoje: ta pati vilnonė suknelė, nuogos rankos ir kaklas, ir tas pats geraširdis bei apatiškas, truputį papilnėjęs raupuotas veidas.

– Na ką? Kaip jis? Ką?

– Labai blogai. Nesikelia. Vis jūsų laukė. Jis... Jūs... su ponia.

Levinas iš pradžių nesuprato, kodėl ji tokia sutrikusi, bet moteris tučtuojau viską paaiškino.

– Aš išeisiu, į virtuvę nueisiu, – ištarė Marja Nikolajevna. – Jis apsidžiaugs. Jis girdėjo ir ponią pažįsta, atsimena, užsienyje matė.

Levinas suprato, kad ši kalba apie jo žmoną, ir nežinojo, ką atsakyti.

– Eime, eime! – pasakė vyras.

Vos tik jis žengė iš vietos, jo kambario durys atsidarė, ir Kiti iškišo galvą. Levinas išraudo ir iš gėdos, ir iš apmaudo ant žmonos, kuri pastatė jį ir save į tokią nemalonią padėtį, bet Marja Nikolajevna išraudo dar labiau. Moteris visa susigūžė ir nukaito iki ašarų ir, abiem rankomis susiėmusi skarelės galus, suko juos raudonais pirštais, nežinodama, ką sakyti ir ką daryti.

Tame žvilgsnyje, kuriuo Kiti žiūrėjo į šią jai nesuprantamą, baisią moterį, Levinas iš pradžių matė godų smalsumą, bet tai truko tik vieną akimirką.

– Na ką gi! Kaipgi jis? – kreipėsi ji į savo vyrą, o paskui į Marją.

– Juk negalima kalbėtis koridoriuje! – sušuko Levinas, su apmaudu žvalgydamasis į poną, kuris, pasisvaruodamas ant kojų, tarytum savais reikalais ėjo tuo metu koridoriumi.

– Na tai įeikite, – kreipėsi Kiti į Marją Nikolajevną, kuri jau buvo atsipeikėjusi, bet, pastebėjusi nusigandusį vyro veidą, pasakė: – Arba eikite, eikite ir pašaukite mane vėliau, – ir sugrįžo į kambarį. Levinas nuėjo pas brolį.

Jis jokiu būdu nelaukė to, ką pamatė ir pajuto, nuėjęs pas brolį. Levinas tikėjosi rasti jį tos savęs apgaudinėjimo būsenos, kuri, kaip girdėjo, dažnai pasitaiko džiovininkams ir kuri taip smarkiai nustebino jį rudenį, kai brolis buvo apsilankęs tėviškėje. Jis tikėjosi, kad pamatys aiškesnius fizinius artėjančios mirties ženklus, pamatys brolį labiau nusilpusį, sulysusį, bet beveik nepasikeitusį. Tikėjosi, kad jį patį suims tas pats gailesys, netenkant mylimo brolio, pagaus artėjančios mirties siaubas, kurį buvo patyręs anuomet, tiktai didesnis. Tam ruošėsi, bet pamatė visai ką kita.

Mažame, nešvariame kambaryje, kurio dažytas sienų pano buvo apspjaudytas ir už kurio plonos pertvaros kažkas šnekėjosi, troškinamo nešvarumų tvaiko prisigėrusiame ore, atitrauktoje nuo sienos lovoje tysojo antklode apklotas kūnas. Viena šio kūno ranka gulėjo ant apkloto, ir didžiulė it grėblys rankos plaštaka nesuprantamai buvo pridurta prie ilgos, plonos ir nuo pradžios iki pusės lygios šeivos. Galva gulėjo šonu ant priegalvio.

Levinas matė retus, prakaituotus plaukus ant smilkinių ir aptemptą, lyg permatomą kaktą.

„Negali būti, kad šis baisus kūnas būtų brolis Nikolajus“, – pagalvojo. Priėjo arčiau, pamatė veidą, ir abejoti jau nebuvo galima. Kad ir baisiai buvo pasikeitęs veidas, Levinui užteko tik pažvelgti į tas gyvas, pakeltas į jį akis, pamatyti, kaip krustelėjo po sulipusiais ūsais lūpos, ir vyras suprato tą baisią tiesą, kad šis negyvas kūnas yra jo gyvas brolis.

Blizgančios akys griežtai ir priekaištingai pažvelgė į einantįjį. Tuoj šiuo žvilgsniu buvo nustatyti gyvi santykiai tarp gyvų žmonių. Įbestame į jį žvilgsnyje Levinas tučtuojau pajuto priekaištą, ir jam pasidarė nesmagu, kad jis pats toks laimingas.

Kai Konstantinas paėmė jam už rankos, Nikolajus nusišypsojo. Šypsena buvo silpna, vos pastebima, ir ta šypsena nepakeitė griežtos akių išraiškos.

– Tu nemanei, kad rasi mane tokį, – sunkiai ištarė Nikolajus.

– Taip... ne, – kalbėjo Levinas, painiodamasis žodžius. – Kodėl anksčiau man nedavei žinios, tai yra, kai vedžiau? Aš visur teiravausi.

Reikėjo kalbėti, nes tylėti nebuvo galima, o Levinas nežinojo, ką kalbėti, juolab kad brolis nieko neatsakinėjo, tik nenuleisdamas akių žiūrėjo į jį ir, matyt, gilinosi į kiekvieno žodžio prasmę. Levinas pranešė broliui, kad jo žmona atvažiavo drauge su juo, Nikolajus nudžiugo, tačiau pasakė bijąs, kad ji neišsigąstų jo, pamačiusi tokį. Abudu kurį laiką patylėjo. Staiga Nikolajus sukruto ir ėmė kažką kalbėti. Ligonio veidas buvo toks, kad Levinas laukė kažko labai reikšmingo ir svarbaus, bet Nikolajus ėmė kalbėti apie savo sveikatą. Šis kaltino daktarą, gailėjosi, kad nėra garsiojo Maskvos gydytojo, ir Levinas suprato, kad brolis vis dar turi vilties.

Kai tik Nikolajus nutilo, Levinas atsistojo, norėdamas nors valandėlę nusikratyti skausmingo jausmo, ir pasakė einąs atsivesti žmonos.

– Na, gerai, o aš liepsiu čia truputį apvalyti. Man rodos, čia nešvaru ir dvokia. Maša, aptvarkyk čia! – sunkiai ištarė ligonis. – O kai sutvarkysi, pati išeik, – pridūrė klausiamai žiūrėdamas į brolį.

Levinas nieko neatsakė. Išėjęs į koridorių, sustojo. Jis buvo pasakęs, kad atsives Kiti, bet dabar, atsipeikėjęs ir susivokęs, ką jaučia, nutarė, kad, priešingai, pasistengs įkalbėti žmoną, kad neitų pas ligonį. „Kam jai taip kankintis kaip man?“ – pagalvojo.

– Na ką? Kaip? – išsigandusiu veidu paklausė Kiti.

– Ak, baisu, baisu! Ko tu atvažiavai? – tarė Levinas.

Kiti patylėjo keletą sekundžių, nedrąsiai ir gailiai žiūrėdama į vyrą, paskui priėjo ir abiem rankomis paėmė jam už alkūnės.

– Kostia! Nuvesk mane pas jį, mums lengviau bus dviese. Tu tik nuvesk mane, nuvesk ir išeik, – ėmė kalbėti ši. – Suprask, kad matyti tave ir nematyti jo man daug sunkiau. Ten gal galiu būti naudinga tau ir jam. Prašau, leisk! – maldavo vyrą, tarytum jos gyvenimo laimė priklausytų nuo to.

Levinas turėjo sutikti, ir atsipeikėjęs, visiškai užmiršęs Marją Nikolajevną, nuėjo su Kiti pas brolį.

Lengvai žengdama ir be perstogės žvilgčiodama į vyrą bei rodydama jam drąsų ir užjaučiantį veidą, moteris įėjo į ligonio kambarį, neskubėdama atsigręžė ir atsargiai uždarė duris. Tyliais žingsniais greitai priėjo prie ligonio lovos ir, atsistojusi taip, kad šiam nereikėtų kraipyti galvos, tučtuojau paėmė į savo gyvą jauną ranką jo didžiulės rankos griaučius, paspaudė ją ir ėmė kalbėti su juo taip, kaip gali kalbėti tik moterys: švelniai ir gyvai, su tokia užuojauta, kuri negalėjo nieko užgauti.

– Mes jau buvome susitikę Sodene, tik nebuvome pažįstami, – prabilo. – Jūs nemanėte, kad būsiu jūsų sesuo.

– Jūs nebūtumėte manęs pažinusi? – pasiteiravo jis su šypsena, kuri nušvietė jo veidą, įėjus Kiti.

– Ne, būčiau pažinusi. Kaip gerai padarėte, kad davėte mums žinią! Nebuvo tos dienos, kad Kostia nebūtų jūsų atsiminęs ir dėl jūsų sielojęsis.

Ligonio pagyvėjimas truko neilgai.

Dar ji nebaigė kalbėti, kai šio veide pasirodė griežtas, priekaištingas pavydas, kurį mirštantysis jaučia gyvam.

– Bijau, kad čia jums nelabai gera, – kalbėjo Kiti, nusigręžusi nuo jo įsmeigto žvilgsnio ir peržvelgdama kambarį. – Reikės paprašyti šeimininką kito kambario, – tarė vyrui, – ir kad mes būtume arčiau.