XIV

Levinas buvo vedęs jau trečias mėnuo. Jis buvo laimingas, bet visai ne taip, kaip tikėjosi. Kiekviename žingsnyje jis nusivildavo senosiomis svajonėmis ir nuolat turėdavo daug kuo žavėtis, ko visai nelaukė. Jis buvo laimingas, bet, pradėjęs šeiminį gyvenimą, kiekviename žingsnyje matė, kad viskas visai ne taip, kaip vaizdavosi. Kiekviename žingsnyje jautė tai, ką justų žmogus, kuris, pasigėrėjęs, kaip lengvai, sklandžiai plaukia valtelė per ežerą, paskui pats įsiliptų į tą valtelę. Jis matė, kad negana sėdėti lygiai, nesvyruojant, reikia dar visą laiką, nė valandėlės neužsimiršti, turėti galvoje, kur plauki, kad po kojomis vanduo, kad reikia irtis ir kad neįpratusias rankas skauda, kad tik žiūrėti į tai lengva, o pačiam tą daryti, nors ir labai džiaugsminga, vis dėlto sunku.

Kol dar nebuvo vedęs, tai, žiūrėdamas į sutuoktinių gyvenimą, į smulkmeniškus rūpesčius, vaidus, pavyduliavimą, Levinas tik niekinamai šypsodavosi širdyje. Pats buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo būsimame šeiminiame gyvenime ne tiktai negalės būti nieko panašaus, bet net visos išorinės formos, kaip jam atrodė, turės būti nė kiek nepanašios į kitų gyvenimą. Staiga vyro gyvenimas su žmona ne tiktai nesusiklojo kaip nors ypatingai, bet, priešingai, jį visą sudarė tos pačios menkos smulkmenos, kurias niekino anksčiau, bet kurios dabar, prieš jo valią, pasidarė tokios nepaprastos ir neginčijamai svarbios. Levinas matė, kad tvarkyti visas tas smulkmenas toli gražu nėra taip lengva, kaip atrodė anksčiau. Nors tarėsi labai gerai suprantąs, kas yra šeiminis gyvenimas, tačiau, kaip ir visi vyrai, tai nejučiom vaizdavosi kaip džiaugsmingą meilę, kuriai niekas neturi kliudyti ir kurios neturi drumsti jokie smulkūs rūpesčiai. Jo supratimu, pats turėjo dirbti savo darbą, o po darbo ilsėtis ir gėrėtis meilės teikiama laime. O žmona turi būti mylima, ir tiek. Levinas, kaip ir visi vyrai, užmiršdavo, kad ir jai reikia dirbti. Tad stebėdavosi, kaip ši, ta poetiškoji, žavioji Kiti, gali pačioje šeiminio gyvenimo pradžioje, ne tik pirmomis jo savaitėmis, bet pirmomis dienomis galvoti apie staltieses, apie baldus, apie čiužinius svečiams, apie padėklą, apie virėją, pietus ir taip toliau – visu tuo rūpintis ir viską atsiminti. Dar būdamas jaunikis, Levinas labai nustebo, kai kiti griežtai atsisakė vykti į užsienį ir nutarė važiuoti į sodžių, tarsi būtų ką žinojusi, kas yra būtina, ir, be savo meilės, galėjo dar galvoti apie pašalinius dalykus. Tas įžeidė vyrą tuomet, bet ir dabar žmonos smulkmeniški rūpesčiai keletą kartų įžeidė jį. Levinas matė, kad visa tai jai būtina. Jis, mylėdamas Kiti, nors ir nesuprato, kam to reikia, nors ir pasišaipydavo iš tų jos rūpesčių, vis dėlto negalėjo jais nesigėrėti. Vyras pasišaipydavo iš to, kaip žmona statė atsivežtus iš Maskvos baldus, kaip naujoviškai tvarkė savo ir jo kambarį, kaip kabino užuolaidas, kaip skirstė patalpas svečiams, Doli, kaip ruošė patalpą savo naujai kambarinei, kaip užsakinėjo senukui virėjui pietus, kaip ginčijosi su Agafja Michailovna, pamažu atstumdama ją nuo šeimininkavimo. Levinas matė, kaip senukas virėjas šypsosi, gėrėdamasis ja ir klausydamasis jos neišmanių, neįvykdomų įsakymų; matė, kaip Agafja Michailovna susimąsčiusi meiliai linguoja galva, žiūrėdama į naują jaunosios ponios tvarką viralinėje; matė, kokia nepaprastai miela būdavo Kiti, kai ateidavo pas jį ir juokdamasi, ir verkdama pranešdavo, kad kambarinė Maša pripratusi laikyti ją panele ir dėl to jos niekas neklauso. Vyrui tai atrodė miela, tačiau keista, ir manė, kad geriau būtų apsieiti be to.

Levinas negalėjo suprasti, kokią permainą pajuto dabar Kiti. Būdama namie ir užsinorėjusi kartais kopūstų su gira arba saldainių, žmona nei vieno, nei kito negaudavo, o dabar gali užsisakyti ko tinkama, pirkti krūvas saldainių, išleisti kiek nori pinigų ir užsisakyti kokį tik nori pyragaitį.

Ji dabar džiaugdamasi svajojo apie tai, kaip atvyks Doli su vaikais, ypač džiaugėsi, kad užsakinės vaikams pyragaičių, kokių jie mėgsta, o Doli įvertins visą jos naują tvarką. Pati nežinojo, kodėl ir kam, bet namų ūkis ją traukte traukė. Instinktyviai jusdama artėjant pavasarį ir žinodama, kad bus ir darganų dienų, Kiti kaip mokėdama sukosi gūžtą, kartu skubėdama ir sukti ją, ir mokytis, kaip reikia tai daryti.

Šis smulkmeniškas rūpestingumas, toks priešingas tam iškilnios laimės idealui, kurį Levinas vaizdavosi pirmuoju metu, buvo vienas iš nusivylimų, tačiau šis mielas rūpestingumas, kurio prasmės vyras nesuprato, bet negalėjo nemėgti, buvo vienas iš naujų džiaugsmų.

Antras nusivylimas ir džiaugsmas buvo jųdviejų vaidai. Levinas buvo įsitikinęs, kad santykiai su žmona visada bus švelnūs, pagarbūs, meilūs, ir kitokių santykių nė įsivaizduoti negalėjo, staiga iš pat pirmųjų dienų pora taip susivaidijo, kad žmona pasakė vyrui, jog šis nemyli jos, o myli tik save, pravirko ir ėmė mojuoti rankomis.

Šis pirmas jųdviejų vaidas kilo dėl to, kad Levinas, nuvažiavęs į naująjį palivarką, išbuvo pusvalandį ilgiau, nes norėjo važiuoti artimesniu keliu ir paklydo. Važiuodamas namo, galvojo tik apie Kiti, apie jos meilę, apie savo laimę, kuo labiau artėjo prie namų, tuo labiau liepsnojo jam tas švelnus jausmas. Levinas įbėgo į kambarį, turėdamas širdyje tą patį jausmą, netgi dar stipresnį negu tada, kai buvo nuvykęs į Ščerbackius prašyti mylimosios rankos. Staiga pamatė tokį niūrų jos veidą, kokio niekuomet dar nebuvo matęs. Norėjo pabučiuoti žmoną, Kiti atstūmė.

– Kas tau?

– Tau linksma... – pradėjo norėdama atrodyti rami ir tulžinga.

Vos tiktai Kiti atvėrė burną, šiai išsiveržė priekaištingi beprasmiško pavyduliavimo žodžiai, visa tai, kas ją kankino per tą pusvalandį, kurį nejudėdama išsėdėjo prie lango. Tik dabar vyras pirmą kartą aiškiai suprato tai, ko nebuvo supratęs tada, kai po sutuoktuvių ją vedėsi iš cerkvės. Levinas suprato, kad moteris ne tik artima jam, bet kad dabar nežino, kur baigiasi ji ir prasideda pats. Suprato tai iš to skaudaus jausmo, kurį patyrė šią akimirką, pasijutęs tarsi padalytas į dvi dalis. Levinas įsižeidė pirmąją akimirką, bet tučtuojau patyrė, kad Kiti negali jo įžeisti, kad ši yra jis pats. Pirmą akimirką vyras jautėsi taip, kaip jaučiasi žmogus, netikėtai gavęs iš užpakalio smarkų smūgį, nesitverdamas apmaudu ir noru atkeršyti, atsigręžia, norėdamas rasti kaltininką, ir įsitikina, kad tai jis pats netyčia užsigavo, kad pykti nėra ant ko ir reikia tik kentėti bei malšinti skausmą.

Niekuomet jau paskui Levinas taip stipriai nejuto to, bet tą pirmąjį kartą ilgai negalėjo atsipeikėti. Natūralus jausmas reikalavo iš jo pasiteisinti, įrodyti, kad ji kalta, bet jeigu būtų įrodinėjęs, kad žmona kalta, tai dar labiau būtų suerzinęs Kiti ir dar labiau išplėtęs tą plyšį, kuris buvo visos širdgėlos priežastis. Vienas įprastinis jausmas skatino jį nusiimti nuo savęs kaltę ir uždėti jai; antras jausmas, daug stipresnis, vertė kuo greičiau užtaisyti tą pasidariusį plyšį, užlyginti jį. Pakelti tokį neteisingą kaltinimą buvo skaudu, tačiau teisintis ir suteikti moteriai skausmo buvo dar blogiau. Kaip žmogus, kurį užsnūdus kankina skausmas, norėjo nuplėšti, nusimesti skaudamą vietą, bet atsipeikėjęs pajuto, kad skaudamoji vieta – jis pats. Reikėjo tik rūpintis, kad tą vietą ne taip skaudėtų, ir jis pasistengė tai padaryti.

Juodu susitaikė. Kiti, supratusi savo kaltę, bet neprisipažinusi, paliko švelnesnė vyrui, ir juodu patyrė naują, dvigubai didesnę meilės laimę. Tai nesukliudė tokiems nesusipratimams pasikartoti, ir net labai dažnai, dėl visai netikėtų ir menkiausių priežasčių. Tokių nesusipratimų įvykdavo dažnai ir dėl to, kad pora dar nežinojo, kas vienam ir antram svarbu, ir dėl to, kad visą tą pirmąjį metą abu dažnai būdavo blogai nusiteikę. Kai vienas būdavo gerai, o antras – blogai nusiteikęs, taika nesutrikdavo, bet kai abiem pasitaikydavo būti blogai nusiteikusiems, juodu susipykdavo dėl tokių nesuprantamų ir menkų priežasčių, kad paskui jokiu būdu negalėdavo atsiminti, dėl ko vaidijosi. Tiesa, kai abu gerai būdavo nusiteikę, gyvenimo džiaugsmas būdavo dvigubai didesnis. Vis dėlto šis pirmasis metas abiem buvo sunkus.

Visą tą pirmąjį metą aiškiai jautė, kad grandinė, kuri juos jungia, yra įtempta, kad ją lyg kas timpčioja tai į vieną, tai į kitą pusę. Apskritai tas medaus mėnuo, tai yra povestuvinis mėnuo, iš kurio Levinas, kaip ir visi panašiais atvejais, labai daug laukė, buvo ne tik ne saldus, bet jųdviejų atsiminime liko kaip pats sunkiausias ir labiausiai juos žeminantis bendro gyvenimo laikotarpis. Abu vienodai stengėsi vėliau iš savo atminties išbraukti visas šlykščias, gėdingas to nesveiko meto aplinkybes, kai retai kada buvo normaliai nusiteikę, retai kada atrodė tokie, kokie yra iš tikrųjų.

Tik trečią santuokos mėnesį, sugrįžus iš Maskvos, kur buvo išvykę vienam mėnesiui, jų gyvenimas pasidarė ramesnis.