IX

Seni, apleisti rūmai su aukštais lipdytais plafonais ir freskomis sienose, mozaikinėmis grindimis, sunkiomis geltono štofo užuolaidomis prie aukštų langų, su vazomis ant konsolių ir židinių, su drožtinėmis durimis ir niūriomis, paveikslais nukabinėtomis salėmis – šie rūmai, kai jie atsikraustė, pačia išore palaikė malonų, bet klaidingą Vronskio įsitikinimą, kad jis yra ne tiek rusų dvarininkas, atsargos jegermeisteris, kiek apsišvietęs meno mėgėjas ir globotojas, ir pats – kuklus dailininkas, dėl mylimos moters išsižadėjęs aukštosios visuomenės, pažinčių, garbėtroškos.

Vronskio pasirinktas vaidmuo persikėlus pavyko visiškai, ir jis, Goleniščevo supažindintas su kai kuriais įdomiais asmenimis, iš pradžių buvo ramus. Tapybos profesoriaus italo vadovaujamas, piešė gamtos etiudus ir studijavo viduramžių italų gyvenimą, kuris pastaruoju metu taip žavėjo Vronskį, jog net skrybėlę ir pledą per petį ėmė nešioti kaip viduramžiais, ir tai jam labai tiko.

– O mes gyvename ir nieko nežinome, – tarė kartą Vronskis Goleniščevui, atėjusiam pas juos rytą. – Matei Michailovo paveikslą? – kalbėjo, paduodamas jam ką tik šįryt gautą rusišką laikraštį ir rodydamas straipsnį apie rusų dailininką, gyvenantį tame pat mieste ir baigusį paveikslą, apie kurį seniai buvo pasklidęs gandas ir kuris iš anksto buvo nupirktas. Straipsnyje prikaišiojama vyriausybei ir Akademijai už tai, kad nuostabusis dailininkas negauna jokios paramos ir pagalbos.

– Mačiau, – atsakė Goleniščevas. – Be abejo, gabumų jis turi, tačiau kryptis visiškai klaidinga. Vis ta pati pažiūra į Kristų ir religinę tapybą kaip Ivanovo, Štrauso, Renano.

– Ką vaizduoja paveikslas? – paklausė Ana.

– Kristus prieš Pilotą. Kristus parodytas kaip žydas ir taip realistiškai, kaip reikalauja naujoji kryptis.

Paklaustas apie paveikslo turinį, Goleniščevas nukrypo į vieną iš pačių mėgstamiausių savo temų ir ėmė dėstyti:

– Nesuprantu, kaip jie gali taip baisiai klysti. Kristus jau yra taip aiškiai įkūnytas didžiųjų senolių mene. Vadinasi, jeigu jie nori vaizduoti ne Dievą, o revoliucionierių ar išminčių, tai tegu iš istorijos ima Sokratą, Frankliną, Šarlotę Kordė, bet tik ne Kristų. Jie ima tą patį asmenį, kurio negalima naudoti menui, ir paskui...

– O ar tiesa, kad tas Michailovas labai skursta? – paklausė Vronskis, manydamas, kad jis, kaip rusas mecenatas, turėtų padėti dailininkui, nesvarbu, blogas ar geras būtų paveikslas.

– Vargu. Jis puikus portretistas. Ar matėte jo tapytą Vapilčikovos portretą? Bet jis, matyt, nenori tapyti portretų, todėl gal iš tikrųjų skursta. Sakau, kad...

– Ar negalima jį paprašyti, kad nutapytų Anos Arkadjevnos portretą? – paklausė Vronskis.

– Kodėl mano? – paklausė ši. – Po tavojo nenoriu jokio kito portreto. Geriau Ani (taip vadino savo mergytę). Štai ir ji, – pridūrė, žvilgtelėjusi pro langą į gražuolę italę žindyvę, kuri išnešė kūdikį į sodą, ir tučtuojau slapčia dirstelėjusi į Vronskį. Gražuolė žindyvė, kurios galvą Vronskis tapė savo paveikslui, buvo vienintelis slaptas Kareninos sielvartas. Vronskis, tapydamas ją, gėrėjosi šios grožiu ir viduramžiška išvaizda, ir Ana nedrįso, tiesiog bijojo pati sau prisipažinti, kad žindyvė gali jai sukelti pavydą, todėl ypač gerinosi ir lepino tiek ją, tiek jos mažytį sūnų.

Vronskis taip pat pažvelgė pro langą ir į Anos akis ir, tučtuojau atsigręžęs į Goleniščevą, tarė:

– Pažįsti tą Michailovą?

– Man yra tekę su juo susitikti. Bet jis keistuolis ir visiškai bemokslis. Žinote, vienas iš tų laukinių naujų žmonių, kurių dabar dažnai pasitaiko; žinote, iš tų laisvamanių, kurie d’emblee4 išauklėti netikėjimo, neigimo ir materializmo idėjomis. Seniau, būdavo, – kalbėjo Goleniščevas, nepastebėdamas ar nenorėdamas pastebėti, kad tiek Anai, tiek Vronskiui norėjosi kalbėti, – laisvamanis būdavo žmogus, auklėtas religijos, tvirtų principų, moralės idėjomis ir pats tapęs laisvamanis per sunkią kovą dėl naujos pasaulėžiūros, o dabar atsiranda naujas tipas natūralių laisvamanių, kurie išauga net negirdėję, kad esama moralės, religijos dėsnių, kad esama autoritetų, jie užauga tokie, veikiami visko neigimo idėjų, tai yra laukiniai. Michailovas ir yra toks. Jis, rodos, Maskvos vyresniojo liokajaus sūnus, negavęs jokio mokslo. Įstojęs į Akademiją ir įsigijęs vardą, būdamas nekvailas, panoro mokytis. Kibo į tai, ką laikė mokslo šaltiniu, – į žurnalus. Suprantate, senovėje žmogus, norėdamas apsišviesti, sakysime, prancūzas, būtų ėmęsis studijuoti visus klasikus: ir teologus, ir tragikus, ir istorikus, ir filosofus, ir, suprantate, visa tai, ką prieš jį sukūrė žmonijos protas. Pas mus dabar jis pateko į viską neigiančią literatūrą, labai greitai pasisavino visą neigiančio mokslo kultūrą – ir baigta. Ir negana to: prieš kokius dvidešimt metų toje literatūroje būtų radęs žymių, kaip žmonių kovota su autoritetais, su pažiūromis, kurios veikė ištisus amžius, iš tos kovos būtų supratęs, kad būta ir kažko kito; bet dabar jis tiesiog susiduria su tokia literatūra, kuri net nesiteikia ginčytis su senovinėmis pažiūromis, o sako: nieko nėra, evoliucija, atranka, kova dėl būvio – ir viskas. Aš savo straipsnyje...

– Žinote? – įsiterpė Ana, kuri jau seniai atsargiai žvalgėsi su Vronskiu, žinodama, kad šiam nerūpi to dailininko išsimokslinimas, svarbu tik padėti jam ir užsakyti portretą. – Žinote? – ryžtingai pertraukė ji įsikalbėjusį Goleniščevą. – Važiuokime pas jį!

Goleniščevas atsipeikėjo ir mielai sutiko. Dailininkas gyveno tolimame kvartale, todėl jie nutarė paimti puskarietę.

Po valandos puskarietė, kurioje Karenina sėdėjo šalia Goleniščevo, o Vronskis priešais juos, privažiavo prie naujo gražaus namo tolimame kvartale. Sužinoję iš kiemsargio žmonos, išėjusios jų pasitikti, kad Michailovas į studiją lankytojus įsileidžia, bet dabar yra savo bute už kelių žingsnių, jie nusiuntė ją pas dailininką su savo kortelėmis, prašydami, kad leistų pamatyti jo paveikslus.

_______________