XVI

Kai Levinas užlipo į viršų, žmona sėdėjo už stalo šalia naujo sidabrinio virtuvo ir naujo arbatinio servizo ir, pasisodinusi prie mažo staliuko senąją Agafją Michailovną ir pripylusi jai puoduką arbatos, skaitė laišką, gautą iš Doli, su kuria nuolatos ir dažnai susirašinėjo.

– Mat pasisodino mane jūsų ponia, liepė su ja sėdėti, – tarė Agafja Michailovna, žiūrėdama į Kiti ir bičiuliškai šypsodamasi.

Iš Agafjos Michailovnos žodžių Levinas aiškiai suprato, jog drama, kuri pastaruoju metu vyko tarp šios moters ir Kiti, priėjo atomazgą. Jis matė, kad nors naujoji šeimininkė uždavė Agafjai Michailovnai širdį, atėmusi iš jos valdžios vairą, Kiti vis dėlto ją nugalėjo ir privertė save mylėti.

– Va ir perskaičiau tavo laišką, – tarė Kiti, duodama jam laišką, rašytą mažaraščio žmogaus. – Rodos, iš tos moters, tavo brolio... – tarė ji. – Aš jo neperskaičiau. O šis iš maniškių ir iš Doli. Įsivaizduok! Doli buvo nusivežusi Grišą ir Tanią pas Sarmatskius į vaikų puotą, Tania buvo markizė.

Levinas nė negirdėjo, ką ši sako, paraudęs paėmė Marjos Nikolajevnos, buvusios brolio Nikolajaus meilužės, laišką ir ėmė skaityti. Tai buvo jau antras Marjos Nikolajevnos laiškas. Pirmame laiške ji rašė, kad brolis ją pavarė be jokios kaltės, ir graudžiai, naiviai pridūrė, kad nors vėl kenčianti skurdą, bet nieko neprašanti ir nenorinti, ir ją tik kankinanti mintis, kad Nikolajus Dmitrijevičius, būdamas tokios silpnos sveikatos, be jos žūsiąs, ir prašė brolį juo pasirūpinti. Dabar rašė ką kita. Ji radusi Nikolajų Dmitrijevičių, vėl gyvenusi su juo Maskvoje, paskui su juo nuvažiavusi į gubernijos miestą, kur šis gavęs tarnybą. Vyras tenai susivaidijęs su viršininku ir grįžęs atgal į Maskvą, bet kelyje taip susirgęs, kad vargu ar beatsikelsiąs, – rašė moteris. „Vis jus minėjo, o ir pinigų nebėra.“

– Perskaityk, apie tave Doli rašo, – šypsodamasi buvo bepradedanti Kiti, bet ūmai nutilo, pastebėjusi, kaip pasikeitė vyro veidas.

– Kas tau? Kas yra?

– Ji man rašo, kad brolis Nikolajus miršta. Aš važiuosiu.

Kiti veidas staiga pasikeitė. Mintys apie markizę Tanią, apie Doli – visa tai dingo.

– Kada važiuosi? – pasiteiravo ji.

– Rytoj.

– Ir aš su tavim, sutinki? – paklausė.

– Kiti! Na kas čia? – priekaištingai tarė vyras.

– Kaip kas? – įsižeidusi dėl to, kad šis tartum nenoromis ir apmaudžiai priima jos pasiūlymą. – Kodėl negalėčiau važiuoti? Aš tau nekliudysiu. Aš...

– Važiuoju dėl to, kad mano brolis miršta, – kalbėjo Levinas. – Dėl ko tu...

– Dėl ko? Dėl to paties, kaip ir tu.

„Ir tokią man svarbią valandėlę ji galvoja tik apie tai, kad bus vienai nuobodu“, – mąstė Levinas. Šis priešginiavimas tokiu svarbiu reikalu supykdė jį.

– To negali būti, – tarė griežtai.

Agafja Michailovna, matydama, kad pora pradeda vaidytis, tyliai padėjo puoduką ir išėjo. Kiti jos net nepastebėjo. Tonas, kuriuo vyras pasakė pastaruosius žodžius, įžeidė ją ypač dėl to, kad šis, matyti, netikėjo tuo, ką žmona pasakė.

– O aš tau sakau, kad jeigu važiuosi, tai ir aš važiuosiu drauge, būtinai važiuosiu, – skubiai ir piktai prabilo. – Kodėl negali būti? Kodėl sakai, kad to negali būti?

– Todėl, kad važiuoti dievai žino kur kažkokiais keliais, nakvoti viešbučiuose... Tu varžysi mane, – kalbėjo Levinas, stengdamasis išlikti šaltakraujis.

– Anaiptol. Man nieko nereikia. Kur tu gali, ten ir aš...

– Jau vien dėl to, kad ten toji moteris, su kuria negali bendrauti.

– Aš nieko nežinau ir nenoriu žinoti, kas tenai ir kaip. Žinau, kad mano vyro brolis miršta ir mano vyras važiuoja pas jį, todėl ir aš važiuoju su vyru ir...

– Kiti! Nesupyk. Bet pagalvok, tas taip svarbu, jog man skaudu manyti, kad čia dar prisideda ir kitkas – tavo silpnumo jausmas, nenoras likti vienai. Na, jeigu tau nuobodu bus vienai, imk ir važiuok į Maskvą.

– Tu visuomet primeti man blogas, niekšiškas mintis, – ėmė kalbėti žmona su ašaromis akyse, įsižeidusi ir supykusi. – Aš nieko, nė silpnumo, nieko... Jaučiu, kad mano pareiga būti su vyru, kai šį slegia sielvartas, bet tu tyčia nori mane įskaudinti, tyčia nenori suprasti...

– Ne, tai baisu! Būti kažkokiu vergu! – sušuko Levinas atsistojęs ir negalėdamas suvaldyti apmaudo. Tą pačią akimirką pajuto, kad plaka pats save.

– Tai kam tu vedei? Būtum laisvas. Kam, jeigu dabar gailiesi? – ėmė kalbėti ji, pašoko ir išbėgo į svetainę.

Kai vyras nuėjo pas ją, Kiti kūkčiodama verkė.

Levinas ėmė kalbėti, norėdamas rasti tokių žodžių, kurie galėtų jei ir ne įtikinti, tai bent nuraminti. Bet ši nesiklausė jo ir su niekuo nesutiko. Vyras pasilenkė prie žmonos ir paėmė ranką, kurios ji nenorėjo duoti, pabučiavo ją, tada plaukus, vėl ranką, Kiti vis tylėjo. Bet kai šis abiem rankomis paėmė žmonos veidą ir tarė: „Kiti!“, ji ūmai atsipeikėjo, paverkė ir nurimo.

Buvo nutarta važiuoti rytoj drauge. Levinas pasakė žmonai, jog tiki, kad ši važiuoja drauge tik norėdama būti naudinga, sutiko, jog nieko nėra nepadoraus, kad Marja Nikolajevna sėdi prie jo brolio, tačiau sielos gilumoje važiavo nepatenkintas ja ir savimi. Levinas buvo nepatenkintas savo žmona, kad ši negalėjo sutikti leisti jo vieno, kai buvo būtina (ir kaip keista jam buvo manyti, jog dar visai neseniai nedrįso tikėti ta laime, kad ji gali pamilti jį, o dabar jaučiasi nelaimingas, kad moteris per daug jį myli!), ir nepatenkintas savimi, kad nusileido. Dar labiau sielos gilumoje nesutiko su tuo, kad jai nerūpi toji moteris, kuri yra su broliu, ir pasibaisėdamas galvojo, kokių gali įvykti nesusipratimų. Jau vien tai, kad jo žmona, jo Kiti, bus viename kambaryje su ta merga, vertė vyrą krūpčioti iš pasišlykštėjimo ir siaubo.