XXX

Vasilijus Lukičius, kuris iš pradžių nesuprato, kas toji dama, nes, įstojęs tarnauti, kai Ana jau buvo išvažiavusi, nepažino jos, ir, iš kalbų suvokęs, kad tai yra ta pati motina, kuri pametė vyrą, nežinojo, eiti į kambarį ar ne, ar gal pranešti Aleksejui Aleksandrovičiui. Sumetęs pagaliau, kad jo pareiga yra tam tikrą valandą prikelti Seriožą ir kad todėl jam nėra ko paisyti, kas tenai sėdi, motina ar kas kitas, o reikia atlikti savo pareigą, jis apsirengė, priėjo prie durų ir atidarė jas.

Pamatęs, kaip myluojasi motina ir sūnus, išgirdęs jų balsus ir tai, ką kalba, pakeitė savo ketinimą. Guverneris palingavo galvą ir atsidusęs uždarė duris. „Palauksiu dar dešimt minučių“, – tarė sau, kosčiodamas ir šluostydamasis ašaras.

Namų tarnai buvo labai susijaudinę. Visi sužinojo, kad atvyko ponia ir Kapitonyčius įleido ją ir kad ji dabar vaikų kambaryje, o kadangi ponas devyniomis visada pats užeina į vaikų kambarį, tai visi suprato, kad vyrui su žmona susitikti negalima ir kad reikia tai sutrukdyti. Kornejus, kamerdineris, nulipęs į durininko kambarėlį, klausinėjo, kas ir kaip ją įleido, ir, sužinojęs, kad moterį sutiko ir palydėjo Kapitonyčius, barė senuką. Durininkas atkakliai tylėjo, bet kai Kornejus pasakė jam, kad už tai jį reikia išvaryti, Kapitonyčius prišoko prie Kornejaus ir, mostaguodamas rankomis prieš jo veidą, ėmė kalbėti:

– Taigi mat, tu būtum neįleidęs! Dešimt metų tarnavau, daug malonių iš jos patyriau, o tu nueitum dabar ir pasakytum: girdi, nešdinkitės, meldžiamoji! Mat koks gudruolis! Taigi! Tu savęs geriau žiūrėtum, o dabar tau tik rūpi, kaip apkraustyti poną ir valkioti meškėnų kailinius!

– Kareivis! – niekinamai burbtelėjo Kornejus ir, pamatęs ateinančią auklę, kreipėsi: – Jūs pagalvokite, Marja Jefimovna: įleido, niekam nepasakė, – kalbėjo jai Kornejus. – Aleksejus Aleksandrovičius tuojau pasirodys, nueis į vaikų kambarį.

– Bėdos, bėdos! – kalbėjo auklė. – Jūs, Kornejau Vasiljevičiau, kaip nors sulaikykite poną, o aš nubėgsiu, kaip nors ją išvesiu. Bėdos, bėdos!

Auklei įeinant į vaikų kambarį, Serioža pasakojo motinai, kaip jie su Nadenka, leisdamiesi nuo kalno, pargriuvo ir tris kartus persivertė. Ana klausėsi jo balso, matė vaiko veidą ir išraiškos niuansus, juto jo ranką, bet nesuprato, ką šis kalba. Reikėjo eiti, reikėjo palikti sūnų, – tik apie tai galvojo ir nieko daugiau nejautė. Motina girdėjo, kaip Vasilijus Lukičius buvo priėjęs prie durų ir kosėjo, girdėjo ir prieinančios auklės žingsnius, tačiau sėdėjo tarytum suakmenėjusi, nepajėgdama nei pradėti kalbos, nei atsistoti.

– Ponia, brangioji! – prašneko auklė, priėjusi prie Anos ir bučiuodama jai rankas ir pečius. – Tai Dievas suteikė džiaugsmą mūsų vaikeliui gimimo dieną. Juk nė truputėlio jūs nepasikeitusi.

– Ak, aukle, mieloji, nežinojau, kad jūs namuose, – valandžiukę atsigodusi, tarė Ana.

– Aš nebegyvenu, aš su dukra gyvenu, pasveikinti atėjau, Ana Arkadjevna, brangioji!

Auklė staiga pravirko ir ėmė bučiuoti jai ranką.

Serioža spindinčiomis akimis, šypsodamasis, viena ranka įsikibęs į motiną, antra – į auklę, trypčiojo ant kilimo riebiomis nuogomis kojelėmis. Jis buvo sužavėtas, kad mylima auklė tokia švelni motinai.

– Mama! Ji dažnai pas mane ateina, o kai ateina... – buvo bepradedąs, bet sustojo, pastebėjęs, kad auklė kažką pašnibždom pasakė motinai ir kad jos veide pasirodė išgąstis ir kažkas panašaus į gėdą – tai labai netiko motinai.

Ji priėjo prie sūnaus.

– Mielasis mano! – tarė mama.

Ana negalėjo pasakyti „sudie“, tačiau jos veidas pasakė tai, ir Serioža suprato. – Mielas, mielas Kutikai! – ištarė ji vardą, kuriuo vadindavo mažą. – Tu neužmirši manęs? Tu... – daugiau negalėjo kalbėti.

Kiek paskui sugalvojo žodžių, kuriuos būtų galėjusi pasakyti jam! Dabar nieko nemokėjo ir negalėjo pasakyti. Serioža suprato visa, ką motina norėjo pasakyti. Suprato, kad ši nelaiminga ir myli jį. Suprato net tai, ką pašnibždom kalbėjo auklė. Jis girdėjo žodžius „visuomet devyniomis“ ir suprato, kad buvo kalbama apie tėvą ir kad motinai nevalia susitikti su tėvu. Tą suprato, bet vieno negalėjo suvokti: kodėl jos veide pasirodė išgąstis ir gėda?.. Ji nekalta, o bijosi jo ir gėdijasi kažko. Serioža norėjo paklausti, norėjo, kad motina išsklaidytų abejones, bet nedrįso to padaryti: matė, kad ši kenčia, ir jam buvo gaila mamos. Vaikas tylėdamas prisiglaudė prie jos ir pašnibždomis tarė:

– Dar neik! Jis negreitai ateis.

Motina pastūmėjo jį nuo savęs, norėdama suprasti, ar šis galvoja tai, ką sako, ir iš nusigandusio Seriožos veido pamatė, kad jis ne tiktai kalba apie tėvą, bet dar tarytum klausia ją, ką šis turi apie tėvą manyti.

– Serioža, mano mielas, – tarė Ana, – mylėk jį, jis daug už mane geresnis, ir aš jam kalta. Kai užaugsi, pats nuspręsi.

– Tu už visus geriausia!.. – beviltiškai suriko sūnus pro ašaras ir, pagriebęs jai už pečių, kiek pajėgdamas drebančiomis nuo įtempimo rankomis, glaudė prie savęs.

– Širdele, mažyti mano! – ištarė Karenina ir pravirko tokiu pat silpnu, vaikišku balsu, kaip verkė jis.

Tuo metu durys atsidarė, ir įėjo Vasilijus Lukičius. Prie kitų durų pasigirdo žingsniai, ir auklė išgąstingai sušnibždėjo:

– Ateina, – ir padavė Anai skrybėlę.

Serioža krito į lovelę ir ėmė raudoti, susiėmęs rankomis veidą. Ana atitraukė jo rankas, dar kartą pabučiavo ašarotą veidą ir greitais žingsniais išėjo pro duris. Aleksejus Aleksandrovičius ėjo jai priešais. Pamatęs ją, sustojo ir nulenkė galvą.

Nors Ana ką tik buvo sakiusi, kad vyras geresnis ir kilnesnis už ją, bet vos tik paskubomis apžvelgė visą jo figūrą su visomis smulkmenomis, moterį apėmė pasišlykštėjimas ir pagieža, ir Ana ėmė pavydėti jam sūnaus. Ji staigiai nuleido šydą ir, pagreitinusi žingsnį, beveik bėgte išbėgo iš kambario.

Nespėjo nė išimti tų žaislelių, kuriuos su tokia meile ir ilgesiu rinkosi vakar krautuvėje, ir parsivežė juos namo.