XXII

Radusi Doli jau sugrįžusią, Ana įdėmiai pažiūrėjo jai į akis, tarytum klausdama, ką kalbėjosi su Vronskiu, bet nepaklausė žodžiais.

– Rodos, jau metas pietų, – tarė. – Mudvi dar visiškai nesimatėme. Aš, tikiuosi, kad vakare. Dabar turiu eiti rengtis. Manau, tu taip pat. Mes visi susitepėme prie statybos.

Doli nuėjo į savo kambarį, ir jai pasidarė juokinga. Persirengti neturėjo kuo, nes vilkėjo savo geriausia suknele; bet kad nors kiek būtų žymu, jog ruošėsi pietums, paprašė kambarinę išvalyti suknelę, pasikeitė rankogaliukus bei kaspinėlį ir ant galvos užsidėjo mezginius.

– Tai visa, ką galėjau padaryti, – šypsodamasi pasakė Anai, kuri atėjo pas ją su trečia, vėl nuostabiai paprasta suknele.

– Taip, mes čia labai ceremoningi, – patikino ši, lyg atsiprašydama, kad tokia puošni. – Aleksejus patenkintas, kad atvažiavai, kaip retai būna kuo nors patenkintas. Jis visiškai įsimylėjęs tave, – pridūrė. – O tu nepavargai?

Iki pietų nebuvo laiko kalbėti apie ką nors. Įėjusios į svetainę, jos tenai jau rado kunigaikštytę Varvarą ir vyrus juodais surdutais. Architektas buvo su fraku. Vronskis pristatė viešniai daktarą ir ūkio vedėją. Architektą buvo supažindinęs su ja dar ligoninėje.

Storas ekonomas, blizgėdamas apvaliu skustu veidu ir krakmolytu baltu kaklaraiščiu, pranešė, kad pietūs ant stalo, ir damos pakilo. Vronskis paprašė Svijažskį paduoti ranką Anai Arkadjevnai, o pats priėjo prie Doli. Veslovskis pirma Tuškevičiaus padavė ranką kunigaikštytei Varvarai, todėl Tuškevičius su ūkio vedėju ir daktaru ėjo vieni.

Pietūs, valgomasis, indai, tarnai, vynas ir valgiai ne tik atitiko bendrą naujos namų prabangos toną, bet, rodės, buvo dar prabangesni ir naujesni negu visa kita. Darja Aleksandrovna stebėjo šitą jai naują prabangą ir, kaip šeimininkė, tvarkanti namus, nors ir nesitikėdama ko nors iš viso to, ką matė, pasinaudoti savo namuose, – taip toli visa ši prabanga pranešė jos gyvenimo būdą, – nejučiom gilinosi į visas smulkmenas ir klausė save, kas ir kaip visa tai padarė. Vasenka Veslovskis, jos vyras, net Svijažskis ir daug žmonių, kuriuos ji pažino, niekuomet negalvodavo apie tai ir aklai tikėdavo tuo, ką kiekvienas padorus šeimininkas nori duoti savo svečiams pajusti, būtent, kad visa, kas taip gerai pas jį sutvarkyta, iš jo, šeimininko, nereikalavo jokio triūso, o pasidarė savaime. Darja Aleksandrovna žinojo, kad savaime nepasidaro net tyrelė vaikų pusryčiams ir kad todėl šitokiu sudėtingu ir puikiu sutvarkymu kas nors turėjo labai atsidėjęs rūpintis. Ir iš Aleksejaus Kirilovičiaus žvilgsnio, kuriuo jis permetė stalą, ir iš to, kaip jis galva davė ekonomui ženklą ir kaip Darjai Aleksandrovnai pasiūlė pasirinkti šaltibarščius ar sriubą, moteris suprato, kad viskas daroma ir palaikoma paties šeimininko rūpesčiu. Nuo Anos, matyti, priklausė visa tai ne daugiau kaip nuo Veslovskio. Ji, Svijažskis, kunigaikštytė ir Veslovskis buvo tokie pat svečiai, kurie linksmai naudojasi tuo, kas jiems paruošta.

Ana buvo šeimininkė tiktai pokalbiui vesti. Ir šis pokalbis, labai sunkus namų šeimininkei, kai tiek nedaug sėdėjo prie stalo žmonių ir buvo tokių visiškai kito pasaulio žmonių kaip ūkio vedėjas ir architektas, kurie stengėsi nesibaiminti neįprastos prabangos ir bendrame pokalbyje ilgai dalyvauti negalėjo, – šį sunkų pokalbį Ana vedė su įprastu jai taktu, labai natūraliai ir net jusdama tam tikrą malonumą, kaip pastebėjo Darja Aleksandrovna.

Kalba kilo apie tai, kaip Tuškevičius su Veslovskiu vienudu irstėsi laiveliu, ir Tuškevičius ėmė pasakoti apie buvusias lenktynes Peterburgo jachtklube. Ana, palaukusi, kol nutils kalba, tuojau kreipėsi į architektą, norėdama nutraukti šio tylėjimą.

– Nikolajus Ivanyčius labai nustebo, – kalbėjo ji apie Svijažskį, – kad naujasis pastatas labai išaugo nuo to laiko, kai jis buvo čia pastarąjį kartą; bet aš pati kiekvieną dieną ten būnu ir kiekvieną dieną stebiuosi, kaip greitai eina.

– Su jo šviesybe gera dirbti, – šypsodamasis tarė architektas (tai buvo žmogus, suprantąs savo vertę, pagarbus ir ramus). – Visai kas kita, kaip turėti reikalą su gubernijos vyresnybe. Kur būtų stopa popieriaus prirašyta, aš grafui pranešu, pasvarstome, ir trimis žodžiais.

– Amerikietiški metodai, – šypsodamasis pasakė Svijažskis.

– Taip, ten pastatai racionaliai statomi...

Kažkas užsiminė apie valdžios piktnaudžiavimą Jungtinėse Valstijose, bet Ana tuojau nukreipė kalbą į kitą temą, norėdama prašnekinti ūkio vedėją.

– Ar esi kada mačiusi kertamąją mašiną? – kreipėsi į Darją Aleksandrovną. – Mes buvome pažiūrėti, kai tave sutikome. Aš pati pirmą kartą mačiau.

– Kaipgi ji veikia? – paklausė Doli.

– Visiškai kaip žirklės. Lenta ir daug mažyčių žirklučių. Štai taip.

Savo gražiomis, baltomis, žiedais apmaustytomis rankomis Ana paėmė peiliuką ir šakutę ir ėmė rodyti. Ji turbūt matė, kad iš jos aiškinimo nieko nebus galima suprasti; bet, žinodama, kad ji kalba maloniai ir kad jos rankos gražios, aiškino toliau.

– Veikiau kaip kišeniniai peiliukai, – koketiškai tarė Veslovskis, kuris nenuleido nuo jos akių.

Ana vos pastebimai nusišypsojo, bet neatsakė.

– Ar netiesa, Karlai Fiodoryčiau, jog kaip žirklės? – kreipėsi moteris į ūkio vedėją.

– O ja, – atsakė vokietis. – Es ist ein ganz einfaches Ding63, – ir pradėjo aiškinti mašinos konstrukciją.

– Gaila, kad ji neriša. Aš mačiau Vienos parodoje, riša su viela, – pasakojo Svijažskis. Tos būtų naudingesnės.

– Es kommt drauf an... Der Preis vom Draht muss ausgerechnet werden. – Vokietis, įtrauktas į kalbą, kreipėsi į Vronskį. – Das lasst sich ausrechnen, Erlaucht. – Vokietis jau buvo besiekiąs kišenės, kur turėjo pieštuką ir knygutę, kurioje viską apskaičiuodavo, bet, atsiminęs, kad sėdi prie pietų stalo, ir pastebėjęs šaltą Vronskio žvilgsnį, susilaikė. – Zu kompliziert, macht zu viel Klopot64, – baigė.

– Wunscht man Dochots, so hat man auch Klopots65, – pareiškė Vasenka Veslovskis, šaipydamasis iš vokiečio. – J’adore l’allemand66, – vis taip pat šypsodamasis, kreipėsi į Aną.

– Cessez67, – atsakė ji tariamai rūsčiai. – Tarėmės jus rasią lauke, Vasilijau Semionyčiau, – kreipėsi į daktarą, ligūstą žmogų, – ar buvote tenai?

– Aš buvau ten, bet tuojau išgaravau, – niūriai pajuokavo daktaras.

– Vadinasi, gerai pasivaikščiojote.

– Puikiai!

– Na, o kaip senės sveikata? Tikiuosi, kad ne šiltinė?

– Šiltinė ne šiltinė, bet jos padėtis nepavydėtina.

– Kaip gaila! – šūktelėjo Ana ir, taip atlikusi mandagumo pareigą namiškiams, kreipėsi į savuosius.

– Vis dėlto pagal jūsų pasakojimą, Ana Arkadjevna, sunku būtų padaryti mašiną, – juokdamasis kalbėjo Svijažskis.

– Ne, kodėl? – stebėjosi Ana šypsodamasi, o jos šypsena sakyte sakė, kad žino, jog tas mašinos konstrukcijos aiškinimas turėjo kažką mielo, tai pastebėjo ir Svijažskis. Šis naujas jauno koketiškumo bruožas nemaloniai nustebino Doli.

– Užtat reikia stebėtis Anos Arkadjevnos žiniomis apie architektūrą, – patikino Tuškevičius.

– Kaipgi, girdėjau, vakar Ana Arkadjevna kalbėjo: strobai ir grindjuostės, – tarė Veslovskis. – Ar teisingai ištariau?

– Nieko nėra nuostabaus, kai tiek matai ir girdi, – atsakė Ana. – Turbūt nė nežinote, iš ko daromi namai?

Darja Aleksandrovna matė, kad Ana nepatenkinta tuo žaismingu tonu, kuriuo ji ir Veslovskis kalbėjosi, bet pati nejučiom pasiduodavo tam tonui.

Vronskis šiuo atveju elgėsi visiškai ne taip kaip Levinas. Matyti, Veslovskio plepėjimui jis neteikė jokios svarbos, priešingai, net skatino šiuos juokus.

– Nagi, pasakykite, Veslovski, kuo rišami akmenys?

– Žinoma, cementu.

– Bravo! O kas yra cementas?

– Tai kažkokia košė... ne, glaistas, – visiems kvatojant, pasitaisė Veslovskis.

Pietaujančiųjų kalbos netilo, čia slysdamos paviršium, čia užkliudydamos ką nors ar paliesdamos kieno skaudamą vietą, tik daktaras, architektas ir ūkio vedėjas niūriai tylėjo. Vieną kartą Darja Aleksandrovna pasijuto užgauta ir taip įsikarščiavo, jog net paraudo, ir paskui jau pagalvojo, ar nepasakė ko nors nereikšmingo ir nemalonaus. Svijažskis ėmė kalbėti apie Leviną, pasakodamas keistus jo samprotavimus apie tai, kad mašinos esančios tiktai žalingos rusų žemės ūkyje.

– Neturiu malonumo pažinti to pono Levino, – šypsodamasis tarė Vronskis, – bet turbūt jis niekuomet nėra matęs tų mašinų, kurias taip smerkia. O jeigu matė ir išbandė, tai bet kaip ir ne užsienietišką, o kokią nors rusišką. Kokios čia gali būti pažiūros?

– Apskritai turkiškos pažiūros, – kreipdamasis į Aną ir šypsodamasis, kalbėjo Veslovskis.

– Negaliu ginti jo nuomonių, – paraudusi dėstė Darja Aleksandrovna, – bet galiu pasakyti, kad jis labai apsišvietęs žmogus, ir jeigu čia būtų, tai žinotų, ką jums atsakyti, o aš nemoku.

– Aš jį labai myliu, ir mes dideli bičiuliai, – geraširdiškai šypsodamasis, pasakojo Svijažskis. – Mais pardon, il est un petit peu toqué68; pavyzdžiui, tvirtina, kad ir zemstva, ir taikos teisėjai – viskas nebūtina, ir niekur nenori dalyvauti.

– Tai mūsų rusiškas abejingumas, – kalbėjo Vronskis, pildamas iš ledinio grafino vandenį į ploną stiklą su kojele, – nejausti pareigų, kurias mums uždeda mūsų teisės, ir todėl neigti tas pareigas.

– Nežinau kito žmogaus, kuris griežčiau atliktų savo pareigas, – patikino Darja Aleksandrovna, suerzinta pranašaus tono, kuriuo kalbėjo Vronskis.

– Aš, priešingai, – kalbėjo toliau Vronskis, matyti kažkodėl skaudžiai paliestas šio pokalbio, – aš, priešingai, toks, kokį mane matote, labai esu dėkingas už garbę, kuri, Nikolajaus Ivanyčiaus dėka (jis parodė į Svijažskį), man suteikta, išrenkant mane garbės taikos teisėju. Vykti į suvažiavimus, svarstyti kaimiečio bylą dėl arklio man yra tokia pat svarbi pareiga kaip ir visa, ką galiu padaryti. Ir laikysiu garbe, jei būsiu išrinktas tarybos nariu. Tuo tik ir galiu atsilyginti už tas pirmenybes, kurias gaunu kaip žemvaldys. Deja, žmonės nesupranta, kokią reikšmę turi turėti valstybei stambieji žemvaldžiai.

Darjai Aleksandrovnai buvo keista girdėti, kad jis namuose, už stalo, yra taip nepajudinamai įsitikinęs savo pažiūros teisumu. Ji atsiminė, kad ir Levinas, kuris buvo priešingos nuomonės, taip pat griežtai reikšdavo mintis, būdamas namie, už stalo. Moteris mylėjo Leviną ir todėl palaikė jo pusę.

– Tai galime jumis pasikliauti, grafe, per kitą suvažiavimą? – paklausė Svijažskis. – Tik reikia važiuoti anksčiau, nes aštuntą jau reikia būti ten. Jeigu man padarytumėte garbę ir atvažiuotumėte pas mane?

– Aš truputį sutinku su tavo beau-frère69, – tarė Ana. – Tik ne taip kaip jis, – pridūrė šypsodamasi. – Bijau, kad pastaruoju metu mes per daug turime tų visuomeninių pareigų. Kaip kad pirma valdininkų buvo tiek daug, jog kiekvienam reikalui turėdavo būti valdininkas, taip dabar visur visuomenės veikėjai. Aleksejus dabar čia šeši mėnesiai, o jau, rodos, penkių ar šešių įvairių visuomeninių įstaigų narys – globėjas, teisėjas, tarybos narys, prisiekusysis posėdininkas, dar kažkas ten žirgynų reikalams. Du train que cela va70, visą jo laiką atims šios pareigos. Bijau, kad per tokią daugybę tų darbų viskas pavirs vien tuščia forma. Jūs kelių įstaigų narys, Nikolajau Ivanyčiau? – kreipėsi į Svijažskį. – Rodos, daugiau kaip dvidešimties?

Ana kalbėjo juokais, bet jos tonas rodė, kad yra susierzinusi. Darja Aleksandrovna, kuri atsidėjusi sekė Aną ir Vronskį, beregint tai pastebėjo. Taip pat pamatė, kad Vronskio veidas, apie tai besikalbant, tuojau pasidarė rimtas ir atkaklus. Tai pastebėjusi ir dar supratusi, kad kunigaikštytė Varvara tučtuojau, norėdama pakeisti temą, greitai ėmė kalbėti apie Peterburgo pažįstamus, ir atsiminusi, kaip Vronskis nežinia kodėl pirma sode kalbėjo apie savo veiklą, Doli suvokė, kad su šiuo visuomeninio darbo klausimu susijusi kažkokia intymi nesantaika tarp Anos ir Vronskio.

Pietūs, vynai, serviravimas – viskas buvo labai puiku, bet visa tai atrodė taip, kaip Darja Aleksandrovna buvo mačiusi per iškilmingus pietus ir puotas, nuo kurių buvo atpratusi, ir atrodė lygiai taip pat nenatūralu ir nejauku; todėl šiokią dieną ir mažame būrelyje visa tai moteriai padarė nemalonų įspūdį.

Po pietų visi pasėdėjo terasoje. Paskui žaidė tenisą. Žaidėjai, pasiskirstę į dvi partijas, sustojo kruopščiai išlygintame ir išplūktame kroketgraunde, abipus ištempto tinklo su paauksuotais stulpeliais. Darja Aleksandrovna pamėgino žaisti, bet ilgai negalėjo suprasti žaidimo, o kai suprato, tai buvo taip išvargusi, jog atsisėdo su kunigaikštyte Varvara ir tiktai žiūrėjo į žaidėjus. Jos partneris Tuškevičius taip pat pasitraukė; bet kiti dar ilgai žaidė, Svijažskis ir Vronskis žaidė labai gerai ir rimtai. Jie akylai sekė mušamą jiems kamuolį, neskubėdami ir nedelsdami, vikriai pribėgdavo prie jo, palaukdavo, kol šis atšoks, ir, taikliai bei tiksliai suduodami rakete į kamuolį, permušdavo per tinklą. Veslovskis žaidė blogiau už kitus. Per daug karščiavosi, bet užtat savo linksmumu skatino žaidėjus. Jo juokas ir šauksmai nenutildavo. Damoms leidus, jis, kaip ir kiti vyrai, nusivilko surdutą, ir stambi graži jo figūra baltomis marškinių rankovėmis, raudonu prakaituotu veidu ir staigūs judesiai smigte smigo į atmintį.

Kai Darja Aleksandrovna tą naktį atsigulė, tai, vos tik užmerkdavo akis, tuojau pamatydavo kroketgraunde besiblaškantį Vasenką Veslovskį.

Per žaidimą Darjai Aleksandrovnai nebuvo linksma. Jai nepatiko tie patys žaismingi santykiai tarp Vasenkos Veslovskio ir Anos ir tasai bendras nenatūralumas, kai suaugusieji, vieni, be vaikų, žaidžia vaikišką žaidimą. Nenorėdama trikdyti kitų ir turėdama kaip nors nustumti laiką, pailsėjusi ji vėl ėjo žaisti ir dėjosi, kad jai linksma. Visą šią dieną jai rodėsi, kad vaidina teatre su geresniais už save aktoriais ir kad jos blogas vaidinimas gadina viską.

Ji atvažiavo ketindama pabūti dvi dienas, jei patiks. Jau vakare, per žaidimą, nutarė važiuoti rytoj. Tie skausmingi motinos rūpesčiai, kurių labai nekentė kelyje, dabar, išbuvus dieną be jų, atrodė jai jau visai kitaip ir traukė į save.

Kai po arbatos ir naktinio pasiirstymo laiveliu Darja Aleksandrovna įėjo viena į savo kambarį, nusivilko suknelę ir atsisėdusi ėmė šukuotis nakčiai retus plaukus, tai pasijuto daug lengviau.

Moteriai net nemalonu buvo manyti, kad Ana tuojau ateis pas ją. Jai norėjosi pabūti vienai su savo mintimis.

_______________