IX

– Oblonskio karietą! – piktu bosu sušuko durininkas. Karieta privažiavo, ir abu susėdo. Tiktai pradžioje, kol karieta važiavo pro klubo vartus, Levinas dar jautė klubui būdingą ramybės, malonumo ir tikro aplinkos padorumo atmosferą; bet kai tik karieta išvažiavo į gatvę ir jis pasijuto karietos supamas nelygiu keliu, išgirdo, kaip piktai sušuko sutiktas vežikas, neryškioje šviesoje pamatė raudoną smuklės ir krautuvėlės iškabą, toji atmosfera išsisklaidė, ir Levinas ėmė svarstyti savo poelgius ir paklausė save, ar gerai daro, važiuodamas pas Aną. Ką pasakys Kiti? Stepanas Arkadjičius nedavė jam susimąstyti ir, lyg įspėdamas jo abejojimus, išblaškė šiuos.

– Kaip aš džiaugiuosi, – prabilo jis, – kad tu su ja susipažinsi. Tu žinai, Doli seniai šito norėjo. Ir Lvovas juk buvo pas ją ir lankosi. Nors ji man ir sesuo, – kalbėjo toliau Stepanas Arkadjičius, – aš drąsiai galiu pasakyti, kad tai nuostabi moteris. Tu pats pamatysi. Jos padėtis labai sunki, ypač dabar.

– Kodėl ypač dabar?

– Dabar mes tariamės su jos vyru dėl ištuokos. Ir jis sutinka; bet čia yra sunkumų dėl sūnaus, ir šis reikalas, kuris seniai jau turėjo baigtis, štai jau traukiasi tris mėnesius. Kai tik bus gauta ištuoka, ji ištekės už Vronskio. Koks kvailas tas senas paprotys vesti aplink altorių, „Isajau, džiūgauk“, paprotys, kuriuo niekas netiki ir kuris kliudo žmonių laimei! – įterpė Stepanas Arkadjičius. – Na ir tuomet jų padėtis bus aiški, kaip mano, kaip tavo.

– Kas kliūva? – paklausė Levinas.

– Ak, tai ilga ir nuobodi istorija! Visa tai taip neaišku pas mus. Štai kas, – Karenina, laukdama šios ištuokos, tris mėnesius gyvena Maskvoje, kur jį ir ją visi pažįsta; niekur nesirodo, nesimato su jokia moterimi, išskyrus Doli, mat supranti, nenori, kad ją kas lankytų iš pasigailėjimo; šita kvaiša kunigaikštytė Varvara – ir toji išvažiavo, manydama, kad taip nepadoru. Tai mat, kita moteris, jos dėta, negalėtų savyje rasti resursų. O ji, pats pamatysi, kaip susitvarkė gyvenimą, kokia ji rami, ori. Į kairę, į gatvelę, priešais cerkvę! – sušuko Stepanas Arkadjičius, išsilenkęs per karietos langą. – Na ir karšta! – tarė dar labiau atsilapodamas ir taip jau atlapus kailinius, nors buvo dvylika laipsnių šalčio.

– Bet juk ji turi dukterį; turbūt daug laiko jai skiria? – domėjosi Levinas.

– Tu, matyt, įsivaizduoji, kad kiekviena moteris yra tiktai patelė, une couveuse88, – aiškino Stepanas Arkadjičius. – Jeigu užsiėmusi, tai būtinai vaikais. Ne, ji puikiai augina dukrelę, rodos, bet apie ją negirdėti. Dabar ji, svarbiausia, rašo. Jau aš matau, kad tu ironiškai šypsaisi, tačiau be reikalo. Ji rašo knygą vaikams ir niekam nesisako apie tai, bet man paskaitė, ir aš parodžiau rankraštį Vorkujevui... žinai, tas leidėjas... jis ir pats rašytojas, rodos. Jis nusimano apie tai ir sako, jog tai puikus dalykas. Bet tu manai, kad tai moteris rašytoja? Anaiptol. Ji visų pirma moteris, turinti širdį, pats pamatysi. Dabar ji rūpinasi viena anglaite ir visa jos šeima.

– Ką gi, tai kažkokia filantropija?

– Na, tu visur tuojau nori matyti bloga. Ne filantropija, o širdies dalykas. Jie, tai yra Vronskis, turėjo anglą trenerį, savo dalyko žinovą, bet girtuoklį. Jisai visiškai nusigėrė, delirium tremens89 ir šeimą pametė. Ana sužinojo tai, padėjo, įsitraukė ir dabar globoja visą šeimą, tik ne taip, iš aukšto, pinigais, bet pati ruošia berniukus į rusų gimnaziją, o mergaitę pasiėmė į namus. Pats pamatysi.

Karieta įvažiavo į kiemą, ir Stepanas Arkadjičius garsiai paskambino ties priebučiu, kur stovėjo rogės.

Nepaklausęs įleidusio durininko, ar namie, Stepanas Arkadjičius įėjo į priemenę. Levinas ėjo paskui, vis labiau ir labiau abejodamas, ar gerai daro, ar blogai.

Pasižiūrėjęs į veidrodį, Levinas pastebėjo, kad jis raudonas; bet buvo tikras, kad negirtas, ir kilimu išklotais laiptais lipo aukštyn paskui Stepaną Arkadjičių. Viršuje Stepanas Arkadjičius paklausė liokajų, kuris jam nusilenkė kaip artimam žmogui, kas yra pas Aną Arkadjevną, ir sužinojo, kad ponas Vorkujevas.

– Kur jie?

– Kabinete.

Perėję nedidelį valgomąjį tamsiomis medinėmis sienomis, Stepanas Arkadjičius su Levinu minkštu kilimu įėjo į apytamsį kabinetą, apšviestą vienos lempos su dideliu tamsiu gaubtu. Kita lempa, refraktorius, degė sienoje ir apšvietė didelį, viso ūgio moters portretą, kuris nejučiom patraukė Levino dėmesį. Tai buvo Anos portretas, Italijoje Michailovo nutapytas. Tuo metu, kai Stepanas Arkadjičius jau buvo užėjęs už treliažo ir nutilo vyriškas balsas, kuris prieš tai kalbėjo, Levinas žiūrėjo į portretą, spindinčios šviesos lyg iškeltą iš rėmų, ir negalėjo atitraukti žvilgsnio. Jis net užsimiršo, kur esąs, ir, nesiklausydamas, kas buvo kalbama, nenuleido akių nuo įstabaus portreto. Tai buvo ne paveikslas, bet gyva žavi moteris juodais garbiniuotais plaukais, nuogais pečiais ir rankomis, susimąsčiusi, kiek šypsančiomis lūpomis, aptrauktomis švelniais pūkeliais, pergalingai ir švelniai žiūrinti į jį jaudinančiomis akimis. Tik dėl to ji buvo negyva, kad buvo gražesnė negu gali būti gyva.

– Aš labai džiaugiuosi, – staiga išgirdo jis šalia savęs balsą, matyti, tos pačios moters, kuria grožėjosi portrete ir kuri dabar kreipėsi. Ana išėjo pro treliažą jo pasitikti, ir Levinas kabineto prietemoje išvydo tą pačią portreto moterį tamsia, įvairių atspalvių mėlyna suknele, ne ta pačia poza, ne ta veido išraiška, bet tokią pat gražią, kaip ją buvo pagavęs portrete dailininkas. Iš tikrųjų ji nebuvo tokia puiki kaip paveiksle, bet užtat gyva, traukė į save dar kažkokiu nauju žavesiu, kurio nebuvo portrete.

_______________