I

Levinai jau trečią mėnesį gyveno Maskvoje. Seniai jau buvo praėjęs tas terminas, kai, kaip visiškai tikrai apskaičiavo žmonės, išmaną tuos dalykus, Kiti turėjo gimdyti, o ji vis dar nešiojo, ir nebuvo jokių ženklų, kad tas metas būtų arčiau dabar negu prieš du mėnesius. Ir daktaras, ir akušerė, ir Doli, ir motina, o ypač Levinas, kuris negalėjo be siaubo pagalvoti apie artėjantį įvykį, ėmė nekantrauti ir nerimauti; viena Kiti jautėsi visiškai rami ir laiminga.

Ji dabar aiškiai jautė, kad joje atsiranda naujas meilės jausmas būsimam, iš dalies jai jau esančiam kūdikiui, ir šis jausmas jai buvo neapsakomai malonus. Kūdikis dabar jau nebuvo visiškai jos dalis, bet kartais gyveno ir savo, nuo jos nepriklausomą gyvenimą. Dažnai moteriai būdavo skaudu dėl to, bet kartu norėdavosi juoktis iš to keisto naujo džiaugsmo.

Visi mylimi žmonės buvo su ja, ir visi buvo tokie geri jai, taip slaugė, taip visa kas jai atrodė malonu, kad jeigu Kiti nebūtų žinojusi ir jautusi, jog šitai turi netrukus baigtis, nė nebūtų norėjusi geresnio ir malonesnio gyvenimo. Tik vienas dalykas gadino šito gyvenimo žavesį: jos vyras buvo ne toks, kokį mylėjo ir koks būdavo sodžiuje.

Moteriai patiko jo ramus, meilus ir vaišingas tonas sodžiuje. Mieste jis nuolat atrodė neramus ir lyg kažko saugojosi, tarytum bijodamas, kad kas nors neįžeistų jo ir ypač jos. Tenai, sodžiuje, matyti, žinodamas, kad yra savo vietoje, niekur neskubėdavo ir niekuomet nebūdavo be darbo. Čia, mieste, nuolat skubėdavo, lyg bijodamas praleisti kažką, o veikti neturėjo ko. Ir Kiti buvo gaila vyro. Kitiems, ji žinojo, jis neatrodė pasigailėtinas; priešingai, kai draugijoje Kiti žiūrėdavo į jį, kaip kartais žiūrima į mylimą žmogų, stengdamasi matyti tarytum svetimą ir norėdama susidaryti įspūdį, kurį šis daro kitiems, matydavo, net bijodama, kad neimtų pavyduliauti, kad jis ne tik nėra pasigailėtinas, bet truputėlį senovišku padorumu, nedrąsiu mandagumu su moterimis, tvirta figūra ir ypatingu, kaip jai rodėsi, raiškiu veidu net labai patrauklus. Kiti matydavo jį ne iš išorės, o iš vidaus; matė, kad jis čia ne toks, koks yra iš tikrųjų; kitaip negalėjo suprasti vyro būsenos. Kartais širdyje prikišdavo šiam, kad tas nemoka gyventi mieste; o kartais prisipažindavo, kad jam iš tikrųjų sunku čia sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad būtų patenkintas.

Tikrai, ką jis galėjo veikti? Kortomis lošti nemėgo. Klubo nelankė. Bendrauti su linksmais vyriškiais, kaip Oblonskis, ji jau žinojo dabar, ką tai reiškia... tai reiškia gerti ir išgėrus važiuoti kažkur. Ji negalėdavo be siaubo pagalvoti, kur tokiais atvejais važiuoja vyrai. Lankytis aukštuomenėje? Žinojo, kad šiuo atveju jam turėtų būti malonu bendrauti su jaunomis moterimis, o Kiti negalėjo to norėti. Sėdėti namie su ja, su motina ir seserimis? Kad ir labai buvo jai malonūs ir linksmi vis tie patys pokalbiai – „Alinų ir Nadinų pakuždos“, kaip šituos seserų pokalbius vadindavo senasis kunigaikštis, – Kiti žinojo, kad jam tai turi būti nuobodu. Ką jam belieka veikti? Rašyti toliau knygą? Jis ir pamėgino tai daryti ir vaikščiojo iš pradžių į biblioteką, darydamas išrašus ir rinkdamas medžiagą knygai; bet, kaip vyras sakė jai, juo daugiau jis nieko neveikia, juo mažiau turi laiko. Be to, vyras skundėsi, kad per daug kalbėjęs čia apie savo knygą ir todėl visos mintys apie ją susipainiojusios ir pasidariusios nebeįdomios.

Vienu atžvilgiu gyvenimas mieste buvo naudingas: čia, mieste, tarp jų niekuomet nebūdavo vaidų. Ar dėl to, kad miesto sąlygos kitos, ar dėl to, kad abu pasidarė atsargesni ir išmintingesni šituo atžvilgiu, Maskvoje nekildavo vaidų dėl pavyduliavimo, kurių taip bijojo keldamiesi į miestą.

Šiuo atžvilgiu atsitiko net vienas labai svarbus abiem įvykis: Kiti susitiko su Vronskiu.

Sena kunigaikštienė Marja Borisovna, Kiti krikštamotė, kuri visuomet ją labai mylėjo, būtinai įsigeidė pamatyti ją. Kiti, kuri dėl nėštumo niekur nesirodė žmonėse, nuvažiavo su tėvu pas garbiąją senutę ir sutiko pas ją Vronskį.

Kiti dėl šito susitikimo galėjo prikišti sau tik tiek, kad akimirką, šito civiliniais drabužiais apsivilkusio vyriškio veide pamačius tokius pažįstamus jai kitados bruožus, jai užėmė kvapą, kraujas suplūdo į širdį, ir jos veidas, jinai jautė šitai, smarkiai nukaito. Tai truko tik keletą sekundžių. Dar tėvas, kuris tyčia garsiai pakalbino Vronskį, nebuvo baigęs kalbėti, kai Kiti jau visai buvo pasiruošusi žiūrėti į Vronskį, kalbėti su juo, jei reikės, lygiai taip, kaip kalbėjo su kunigaikštiene Marja Borisovna, ir, svarbiausiai, taip, kad viskam, kiekvienai jos intonacijai ir šypsenai, galėtų pritarti vyras, kurį ji tarytum jautė čia šalia savęs šią valandėlę.

Kiti pakalbėjo su juo keletą žodžių, net ramiai nusišypsojo, Vronskiui pasakius sąmojį apie rinkimus, kuriuos jis pavadino „mūsų parlamentas“. (Reikėjo nusišypsoti ir parodyti, kad ji suprato sąmojį.) Bet tuojau pat moteris nusigręžė į kunigaikštienę Marją Borisovną ir nė karto nepažvelgė į Vronskį, kol pagaliau šis atsistojo ir atsisveikino; dabar Kiti pažiūrėjo į jį, bet, matyti, vien dėl to, kad nemandagu nežiūrėti į žmogų, kai šis atsisveikina.

Ji buvo dėkinga tėvui už tai, kad šis nieko nekalbėjo su ja apie susitikimą su Vronskiu; bet iš ypatingo jo švelnumo po vizito, kai juodu, kaip paprastai, vaikščiojo, matė, kad tėvas ja patenkintas. Pati buvo patenkinta savimi. Kiti nesitikėjo, kad turės tiek jėgų ir galės kažkur sielos gilumoje užgniaužti visus atsiminimus apie buvusį jausmą Vronskiui ir ne tik atrodyti, bet ir būti jam visiškai abejinga ir rami.

Levinas kur kas labiau už ją išraudo, kai Kiti pasisakė jam, kad buvo susitikusi su Vronskiu pas kunigaikštienę Marją Borisovną. Jai labai sunku buvo pasakyti vyrui tai, bet dar sunkiau buvo kalbėti apie susitikimo smulkmenas, nes Levinas jos neklausinėjo, o tik paniuręs žiūrėjo į ją.

– Man labai gaila, kad tavęs nebuvo, – prabilo moteris. – Ne dėl to, kad tavęs nebuvo kambaryje... nebūčiau buvusi tokia natūrali tau esant... Dabar raustu gerokai labiau, žymiai, žymiai labiau, – kalbėjo Kiti, rausdama iki ašarų. – Bet kad tu negalėjai matyti pro plyšį.

Nuoširdžios Kiti akys bylojo Levinui, kad ji savimi patenkinta, ir jis, nepaisydamas to, kad ši raudo, tuojau nurimo ir ėmė klausinėti žmoną, o šito jai tik reikėjo. Sužinojęs viską, net ir tą smulkmeną, kad ji tik pirmą akimirką negalėjo neparausti, bet paskui taip paprastai ir lengvai jautėsi kaip su pirmu sutiktu žmogumi, Levinas visiškai pralinksmėjo ir pasakė, kad labai džiaugiasi šituo ir dabar jau nepasielgs taip kvailai kaip per rinkimus, o pasistengs, susitikęs su Vronskiu, būti kiek galima jam malonesnis.

– Skaudu manyti, kad yra žmogus beveik priešas, su kuriuo sunku susitikti, – tarė Levinas. – Aš labai, labai džiaugiuosi.