IV

Lvovas, Natali, Kiti sesers, vyras, visą gyvenimą išgyveno sostinėse ir užsienyje, kur ir mokėsi, ir tarnavo diplomatu.

Pernai metė diplomatinę tarnybą, ne dėl nemalonumų (niekuomet su niekuo neturėdavo nemalonumų), ir perėjo tarnauti į caro rūmų žinybą Maskvoje, norėdamas kiek galima geriau išauklėti du savo berniukus.

Nors jųdviejų įpročiai ir pažiūros buvo griežtai priešingi ir nors Lvovas buvo vyresnis už Leviną, juodu šią žiemą labai suartėjo ir pamilo vienas kitą.

Lvovas buvo namie, ir Levinas be pranešimo įėjo.

Lvovas kambariniu švarku su juosta, aksominėmis kurpėmis ir su pince-nez mėlynais stiklais skaitė knygą, padėtą ant piupitro, gražia ranka atsargiai laikydamas atkištą į šoną, iki pusės pelenais pavirtusį cigarą.

Labai gražus, subtilus ir dar jaunas jo veidas, kurį garbiniuoti žvilgą sidabriniai plaukai darė dar rasingesnį, nušvito šypsena, kai jis pamatė Leviną.

– Puiku! O aš jau norėjau jus pasikviesti. Na, kaip Kiti? Sėskitės čia: patogiau... – Jis atsistojo ir pritraukė supamąjį krėslą. – Skaitėte naujausią aplinkraštį Journal de St-Pétersbourg? Man atrodo, puiku, – tarė jis truputį prancūzišku akcentu.

Levinas papasakojo, ką buvo girdėjęs iš Katavasovo apie tai, ką žmonės šneka Peterburge, ir, pakalbėjęs apie politiką, papasakojo, kad susipažino su Metrovu ir buvo nuvykęs į posėdį. Lvovas tuo labai susidomėjo.

– O aš pavydžiu jums, kad galite įeiti į šį įdomų mokslininkų pasaulį, – kalbėjo jis. Įsikalbėjęs, kaip paprastai, tuojau ėmė šnekėti prancūziškai, nes jam buvo taip lengviau. – Tiesa, neturiu nė kada. Mano tarnyba ir rūpinimasis vaikais neleidžia man šito; be to, nesigėdydamas prisipažįstu, kad mano išsimokslinimas nepakankamas.

– Šito nemanau, – tarė Levinas, šypsodamasis ir, kaip visuomet, jaudindamasis, kad Lvovas apie save tokios menkos nuomonės. Ir Lvovas anaiptol neapsimesdavo toks iš noro atrodyti ar net būti kuklus, bet visai nuoširdžiai taip manė.

– Ak kaipgi! Dabar jaučiu, koks menkas mano išsimokslinimas. Net vaikus auklėdamas, daug ką turiu prisiminti ar išmokti. Juk mokytojų nepakanka, dar būtinas stebėtojas, kaip jūsų ūkyje būtini darbininkai ir prievaizdas. Matote, skaitau, – jis parodė į Buslajevo gramatiką, padėtą ant piupitro, – reikalauja iš Mišos, ir tai labai sunku... Na, štai paaiškinkite man... Čia jis sako...

Levinas norėjo paaiškinti jam, kad to negalima suprasti, o reikia išmokti; bet Lvovas nesutiko su juo.

– Matote, jūs iš to juokiatės!

– Priešingai, negalite įsivaizduoti, kaip aš, žiūrėdamas į jus, visuomet mokausi to, ko man reikės ateityje, – būtent auklėti vaikus.

– Na, jau mokytis tai nėra ko, – kalbėjo Lvovas.

– Aš tiktai žinau, – pasakė Levinas, – kad nesu matęs geriau išauklėtų vaikų kaip jūsų, ir nenorėčiau vaikų, geresnių už jūsų.

Lvovas, matyti, norėjo susilaikyti neišreiškęs džiaugsmo, bet visas šviste nušvito.

– Kad tik būtų geresni už mane. Tai viskas, ko trokštu. Dar nežinote, – pradėjo, – kiek reikia darbo su berniukais, kurie, kaip mano, yra taip atsilikę, gyvendami užsienyje.

– Jūs viską pasivysite. Jie tokie gabūs vaikai. Svarbiausia – moralinis auklėjimas. Šito kaip tik mokausi, žiūrėdamas į jūsų vaikus.

– Jūs sakote – moralinis auklėjimas. Negalima įsivaizduoti, kaip tai sunku! Vos tik įveikėte vieną pusę, iškyla kitos, ir vėl kova. Jeigu nebūtų atramos religijoje – atsimenate, esame kalbėję, – tai be šitos pagalbos, vien tik savo jėgomis, joks tėvas negalėtų auklėti.

Pokalbį šia tema, kuris visuomet būdavo labai įdomus Levinui, nutraukė gražuolė Natalja Aleksandrovna, kuri įėjo jau apsirengusi važiuoti.

– O aš nežinojau, kad jūs čia, – pasakė ji, matyti, ne tik nesigailėdama, bet net džiaugdamasi, kad nutraukė šį pokalbį, jau seniai jai žinomą ir nusibodusį. – Na, kaip Kiti? Aš pietauju pas jus šiandien. Štai ką, Arsenijau, – kreipėsi į vyrą, – tu paimsi karietą...

Vyras su žmona ėmė svarstyti, kaip praleis dieną. Vyras turėjo tarnybos reikalais važiuoti kažko sutikti, o žmona į koncertą ir į viešą Pietryčių komiteto posėdį, todėl reikėjo daug ką išspręsti ir apgalvoti. Levinas, kaip saviškis, turėjo dalyvauti šiuose planuose. Buvo nutarta, kad Levinas su Natali važiuos į koncertą ir į viešąjį posėdį, o iš ten karietą nusiųs į kontorą paimti Arsenijaus, o šis užsuks paimti jos ir nuveš ją pas Kiti; arba jeigu reikalų nebaigs, tai atsiųs karietą, ir Levinas važiuos su ja.

– Žinai, jis mane gadina, – tarė Lvovas žmonai, – tikina, kad mūsų vaikai labai geri, o aš žinau, kad jie turi daug blogų polinkių.

– Arsenijus perdeda, aš visuomet sakau, – prakalbo žmona. – Jeigu ieškosi tobulybės, tai niekuomet nebūsi patenkintas. Ir tiesą tėtė sako, kad mus auklėjant buvo vienas kraštutinumas – mes buvome laikomi antresolėje, o tėvai gyveno beletaže; o dabar priešingai – tėvus į kamarą, vaikus į beletažą. Tėvai jau dabar neturi gyventi, o viskas vaikams.

– Ką gi, jeigu šitaip maloniau? – pradėjo Lvovas, šypsodamasis gražia šypsena ir paliesdamas jai ranką. – Kas tavęs nepažįsta, pagalvotų, kad tu ne motina, o pamotė.

– Ne, kraštutinumų niekur nereikia, – ramiai tęsė Natali, dėdama jo peilį knygoms pjaustyti ant stalo į tam tikrą vietą.

– Na, eikite šen, tobulieji vaikai, – pasakė Lvovas gražuoliams berniukams, kurie, įėję į kambarį ir nusilenkę Levinui, priėjo prie tėvo, matyti, norėdami kažko jį paklausti.

Levinui norėjosi pasikalbėti su jais, pasiklausyti, ką pasakys tėvui, bet Natali užkalbino jį, ir tuojau pat įėjo į kambarį Lvovo tarnybos draugas Machotinas, caro rūmų žinybos munduru, nes turėjo važiuoti drauge pasitikti kažko, ir jau prasidėjo nepabaigiama kalba apie Hercegoviną, apie kunigaikštytę Korzinskają, apie dūmą ir apie staigią Apraksinos mirtį.

Levinas ir užmiršo jam pavestą reikalą. Atsiminė jau išeidamas į prieškambarį.

– Ak, tiesa, Kiti man pavedė kažką pasikalbėti su jumis dėl Oblonskio, – tarė jis, kai Lvovas sustojo ant laiptų, lydėdamas žmoną ir jį.

– Taip, taip, maman nori, kad mes, les beaux-frères83, užpultume jį, – aiškino Lvovas rausdamas ir šypsodamasis. – Bet kodėl aš?

– Na tai aš užpulsiu jį, – šypsodamasi prakalbo Lvova, apsisiautusi balta šuns kailio rotonda ir laukdama, kol pasibaigs kalba. – Na, važiuokime.

_______________