VIII

Nuo tos valandėlės, kai Levinas, matydamas mirštantį mylimą brolį, pirmą kartą pažvelgė į gyvybės ir mirties klausimus pro tuos naujus, kaip jis vadino, įsitikinimus, kurie tarp dvidešimtųjų ir trisdešimt ketvirtųjų jo gyvenimo metų nejučiom pakeitė jo vaikystės ir jaunystės dienų tikėjimą, – jis pasibaisėjo ne tiek mirtimi, kiek tokiu gyvenimu, kai visiškai nežinai, iš kur, kam, kodėl ir kas yra tas gyvenimas. Organizmas, jo irimas, medžiagos tvarumas, energijos pastovumo dėsnis, evoliucija – tai šitie žodžiai atstojo jam buvusį tikėjimą. Šitie žodžiai ir su jais susijusios sąvokos labai tiko proto tikslams; bet gyvenimui nieko nedavė, ir Levinas staiga pasijuto kaip žmogus, kuris būtų šiltus kailinius iškeitęs į muslininį apdarą ir, pirmą kartą atsidūręs šaltyje, be jokios abejonės, ne samprotavimais, o visa būtybe būtų įsitikinęs, kad jis, gali sakyti, yra nuogas ir jo neišvengiamai laukia skausmingas galas.

Nuo tos valandėlės, nors ir nesąmoningai, gyvendamas kaip gyvenęs, Levinas nuolat juto tą baimę dėl savo nežinojimo.

Antra vertus, neaiškiai jautė, kad tai, ką vadino įsitikinimais, yra ne tik nežinojimas, bet tokia galvosena, su kuria neįmanoma sužinoti, kas jam būtina.

Iš pradžių vedybos, nauji patirti džiaugsmai ir pareigos visiškai buvo nuslopinę šias mintis; tačiau pastaruoju metu, kai žmona pagimdė, kai jis gyveno Maskvoje, nieko neveikdamas, Levinui vis dažniau ir dažniau, atkakliau ir atkakliau ėmė kilti klausimas, kurį būtinai reikėjo išspręsti.

Klausimas jam šitaip atrodė: „Jeigu nepripažįstu tų atsakymų, kuriuos į mano gyvenimo klausimus duoda krikščionybė, tai kokius pripažįstu atsakymus?“ Ir visame savo įsitikinimų arsenale Levinas niekaip negalėjo rasti ne tik kokių nors atsakymų, bet nieko panašaus į atsakymą.

Levinas buvo panašus į žmogų, ieškantį maisto žaislų ir ginklų krautuvėse.

Nejučiom, nesąmoningai dabar kiekvienoje knygoje, kiekviename pokalbyje, kiekviename žmoguje stengėsi rasti pažiūrą į šiuos klausimus ir jų sprendimą.

Labiausiai čia jį stebino ir trikdė tai, kad daugumas jo sluoksnio ir amžiaus žmonių, pakeitę, kaip ir jis, buvusį tikėjimą tokiais pat, kaip ir jis, naujais įsitikinimais, nė kiek dėl to nesisielojo ir buvo visiškai patenkinti ir ramūs. Todėl, be to svarbiausio klausimo, Leviną kankino dar ir kiti klausimai: ar nuoširdūs šie žmonės? Ar jie neapsimeta? O gal jie kaip nors kitaip, aiškiau už jį supranta tuos atsakymus, kuriuos duoda mokslas į rūpimus jam klausimus? Tad atsidėjęs studijavo tiek šitų žmonių nuomones, tiek knygas, kurios davė šiuos atsakymus.

Viena, kas jam paaiškėjo nuo to laiko, kai šie klausimai parūpo, buvo tai, kad jis klysta manydamas, kaip manė jaunystėje, būdamas studentu: kad religija jau atgyveno savo amžių ir jos nebėra. Visi dorai gyvenantys ir jam artimi žmonės tikėjo. Ir senasis kunigaikštis, ir Lvovas, kuris jam taip patiko, ir Sergejus Ivanyčius, ir visos moterys tikėjo, ir jo žmona tikėjo taip, kaip pats buvo tikėjęs, būdamas vaikas, ir devyniasdešimt devyni nuošimčiai rusų tautos, visa ta liaudis, į kurios gyvenimą jis žiūrėjo su didžiausia pagarba, – visi tikėjo.

Antra buvo tai, jog, perskaitęs daug knygų, Levinas įsitikino, kad žmonės, kurie yra tokių pat pažiūrų kaip ir jis, neteikia joms jokios kitos prasmės, ir kad jie, nieko neaiškindami, tik neigia tuos klausimus, į kuriuos neturėdamas atsakymo pats jautėsi negalįs gyventi, o stengiasi išspręsti visiškai kitus, visai neįdomius klausimus, pavyzdžiui, apie organizmų raidą, apie mechaninį sielos aiškinimą ir t. t.

Be to, kai žmona gimdė, jam atsitiko nepaprastas įvykis. Jis, netikintis, pradėjo melstis ir tą valandėlę, kai meldėsi, tikėjo. Bet ši valandėlė praėjo, ir tai ano meto nuotaikai Levinas negalėjo rasti jokios vietos savo gyvenime.

Negalėjo pripažinti, kad tuomet žinojo tiesą, o dabar klysta, nes kai tik imdavo apie tai ramiai galvoti, viskas suduždavo į šipulius; taip pat negalėjo pripažinti, kad tuomet būtų klydęs, nes brangino aną sielos nusiteikimą, o laikyti tą nusiteikimą silpnybe reikštų jį išniekinti. Levinas skausmingai nesutarė su pačiu savimi ir įtempė visas sielos jėgas tam nesutarimui pašalinti.