XVIII

Per visą dieną, kuri praėjo besikalbant apie įvairiausius dalykus, Levinas dalyvavo kalboje tarytum tik išorine savo proto puse ir, nors buvo nusivylęs ta permaina, kuri turėjo įvykti jo sieloje, džiaugsmingai tebejautė, kokia sklidina jo širdis.

Po lietaus buvo taip šlapia, jog negalima buvo eiti pasivaikščioti; be to, ir audros debesys nenyko iš horizonto ir čia vienur, čia kitur slinko dangaus kraštais, dundėdami ir juoduodami. Visa draugija likusią dienos dalį išbuvo namie.

Niekas daugiau nebesiginčijo – priešingai, po pietų visi buvo geriausiai nusiteikę.

Katavasovas iš pradžių juokino damas originaliais pokštais, kurie visuomet labai patikdavo tik susipažinus su juo, o paskui, Sergejaus Ivanovičiaus išprovokuotas, papasakojo labai įdomių stebėjimų apie kambarines muses, koks skirtingas patelių ir patinų būdas ir net fizionomijos, ir apie jų gyvenimą. Sergejus Ivanovičius taip pat buvo labai linksmas ir, geriant arbatą, brolio išprovokuotas, išdėstė pažiūrą į Rytų klausimo ateitį, ir taip paprastai ir gražiai, jog visi atsidėję klausėsi.

Tik viena Kiti negalėjo iki galo klausyti: ją pašaukė maudyti Mitios.

Išėjus Kiti, po kelių minučių ir Levinas buvo pašauktas pas ją į vaikų kambarį.

Palikęs arbatą ir taip pat gailėdamasis, kad negali dalyvauti įdomiame pokalbyje, ir kartu nerimaudamas, ko šaukiamas, nes taip atsitikdavo tik svarbiais atvejais, vyras nuėjo į vaikų kambarį.

Nors nebaigtas klausyti Sergejaus Ivanovičiaus planas apie tai, kad išvaduotas keturių dešimčių milijonų slavų pasaulis turi drauge su Rusija pradėti naują epochą istorijoje, labai sudomino jį, kaip kažkas jam visiškai naujo, nors ir smalsumas, ir susirūpinimas, ko šaukiamas, kėlė nerimą, – vis dėlto, išėjęs iš svetainės ir palikęs vienas, Levinas tučtuojau atsiminė šio ryto mintis. Visi tie samprotavimai apie slavų elemento reikšmę pasaulinėje istorijoje pasirodė jam tokie menki, palyginti su tuo, kas vyko jo sieloje, kad Levinas kaip mat visa tai užmiršo ir nusiteikė lygiai taip, kaip buvo nusiteikęs rytą.

Jis neatsiminė dabar, kaip būdavo anksčiau, visos minties eigos (tai buvo nebūtina). Jį tučtuojau pagavo tas jausmas, kuris turėjo tapti jo gyvenimo kelrodžiu ir kuris buvo susijęs su tomis mintimis, ir Levinas pajuto, kad šis jausmas jo sieloje dar stipresnis ir aiškesnis negu buvo anksčiau. Dabar jam taip neatsitiko, kaip atsitikdavo anksčiau, kai stengdavosi galvote sugalvoti būdą nusiraminti, kai reikėdavo atstatyti visą minties eigą, norint aptikti šitą jausmą. Dabar, priešingai, džiaugsmą ir nurimimą jautė gyviau negu pirma, o mintis nesuspėjo sekti paskui jausmą.

Jis ėjo per terasą ir žiūrėjo į dvi pasirodžiusias žvaigždes jau patamsėjusiame danguje ir staiga prisiminė: „Taip, žiūrėdamas į dangų, galvojau apie tai, kad skliautas, kurį matau, nėra netiesa, ir nebaigiau tos minties, kažką paslėpiau nuo savęs, – pagalvojo. – Bet, šiaip ar taip, prieštaravimo negali būti. Reikia tik pagalvoti, ir viskas išsispręs!“

Jau žengdamas į vaikų kambarį, vyras atsiminė, ką buvo paslėpęs pats nuo savęs. Tai buvo štai kas: jeigu svarbiausias dievybės įrodymas yra jos apreiškimas, kas yra gėris, tai kodėl šis apreiškimas apima tik vieną Krikščionių bažnyčią? Koks santykis yra tarp šito apreiškimo ir budistų, mahometonų tikėjimo, kurie taip pat tiki ir daro gera?

Jam atrodė, kad turi atsakymą į šitą klausimą; bet, dar nespėjęs pats sau išreikšti jo, Levinas įėjo į vaikų kambarį.

Kiti, atsiraitojusi rankoves, stovėjo pasilenkusi prie vonios, kur pliuškinosi kūdikis, ir, išgirdusi vyro žingsnius, pasuko į jį veidą ir šypsena kvietė prieiti. Viena ranka motina prilaikė galvą putniam kūdikiui, kuris aukštielninkas gulėjo vandenyje ir žargstėsi, antrąja, tolygiai įtempdama raumenį, gręžė ant jo kempinę.

– Na, tik tu pažiūrėk, pažiūrėk! – džiaugėsi Kiti, kai vyras priėjo. – Agafja Michailovna sako tiesą. Pažįsta.

Buvo kalbama apie tai, kad Mitia nuo šios dienos jau be jokios abejonės pažįsta visus savuosius.

Kai tik Levinas priėjo prie vonios, jam buvo parodytas bandymas, ir jis visiškai pavyko. Virėja, tyčia tam pašaukta, pasilenkė prie kūdikio. Šis susiraukė ir ėmė purtyti galvą. Kiti pasilenkė prie jo, – vaikutis nušvito šypsena, rankutėmis įsirėmė į kempinę ir suprunkštė lūpomis, tardamas tokį keistą pasitenkinimo garsą, jog ne tik Kiti ir auklė, bet ir Levinas ėmė tuo netikėtai žavėtis.

Šaižiai spiegiantis kūdikis viena ranka buvo išimtas iš vonios, apipiltas vandeniu, suvyniotas į maršką, nušluostytas ir paduotas motinai.

– Na, džiaugiuosi, kad jau pradedi mylėti jį, – kalbėjo Kiti vyrui, su kūdikiu prie krūties ramiai atsisėdusi įprastinėje vietoje. – Labai džiaugiuosi. Mat jau ėmiau dėl to sielotis. Sakei, kad nieko jam nejauti.

– Ne, argi sakiau, kad nejaučiu? Tik sakiau, kad buvau nusivylęs.

– Kaip, nusivylęs juo?

– Ne tiek nusivylęs juo, bet savo jausmu, aš daugiau tikėjausi. Tikėjausi, kad man it kokia staigmena išsiskleis naujas malonus jausmas. Ir staiga vietoje to – koktumas, gailesys...

Kiti atidžiai klausėsi jo, pasilenkusi per kūdikį, maudamasi ant laibų pirštų žiedus, kuriuos buvo nusimovusi, prieš maudydama Mitią.

– O svarbiausia, kad daug daugiau baimės ir gailesio negu malonumo. Šiandien po tos baimės audros metu supratau, kaip myliu jį.

Kiti veidą nušvietė šypsena.

– O tu smarkiai buvai nusigandęs? – pasiteiravo ji. – Aš taip pat, bet man baisiau dabar, kai jau viskas praėjo. Eisiu pažiūrėti to ąžuolo. O koks mielas Katavasovas! Ir šiaip visą dieną buvo taip malonu. Ir tu Sergejui Ivanovičiui toks geras, kai nori... Na, eik pas juos. Po vonios čia visuomet karšta ir pilna garų...