XXVI

Niekuomet juodu dar nebuvo susipykę ištisą dieną. Šiandien tai buvo pirmą kartą. Ir tai ne susipykimas. Tai buvo aiškus prisipažinimas, kad juodu vienas antram visiškai atšalo. Argi galima buvo pažvelgti į ją taip, kaip jis pažvelgė, įėjęs į kambarį atestato? Pažiūrėti, matyti, kad jos širdis plyšta iš nevilties, ir tylint praeiti šitokiu abejingu ramiu veidu? Jis ne tik kad atšalęs jai, bet nekenčia jos, nes myli kitą moterį, – tai buvo aišku.

Atsimindama visus tuos žiaurius žodžius, kuriuos pasakė, Ana sugalvojo dar tokių žodžių, kuriuos, matyti, norėjo ir galėjo pasakyti jai, ir vis labiau ir labiau erzinosi.

„Aš jūsų nelaikau, – galėjo pasakyti jis. – Galite eiti kur tinkama. Nenorėjote išsituokti su savo vyru galbūt dėl to, kad galėtumėte sugrįžti pas jį. Grįžkite. Jeigu jums reikia pinigų, aš duosiu. Kiek rublių reikia jums?“

Ana vaizdavosi, kad vyras pasakė jai visus pačius žiauriausius žodžius, kuriuos galėtų pasakyti stačiokas, ir neatleido jam tų žodžių, tarsi iš tikrųjų būtų pasakęs juos.

„O argi ne vakar dar prisiekė, kad myli, jis, teisingas ir doras žmogus? Bet juk aš jau daug kartų buvau be reikalo nustojusi vilties?“ – tuojau pat kalbėjo ji sau.

Visą šitą dieną, išskyrus dvi valandas, kai buvo nuvažiavusi pas Vilson, Ana išbuvo namie, abejodama, ar viskas baigta, ar dar yra vilties susitaikyti, ar reikia jai tuojau išvažiuoti, ar dar kartą pasimatyti su juo. Ji laukė Vronskio ištisą dieną ir vakare, eidama į savo kambarį, liepusi pasakyti, kad jai skauda galvą, pamanė: „Jeigu ateis, nepaisydamas kambarinės žodžių, vadinasi, dar myli. O jeigu ne, reiškia, kad viskas baigta, ir tuomet nuspręsiu, ką daryti!..“

Vakare girdėjo, kaip privažiavo ir sustojo Vronskio puskarietė, kaip šis paskambino, kaip ėjo ir kalbėjosi su kambarine: patikėjo tuo, ką pasakė kambarinė, nenorėjo nieko daugiau sužinoti ir nuėjo į savo kambarį. Vadinasi, viskas baigta.

Mirtis, kuri tik viena gali sugrąžinti į jo širdį meilę, nubausti vyrą ir padėti jai laimėti kovą, kurią piktoji dvasia, įsikūrusi jos širdyje, kovojo su juo, aiškiai ir gyvai stojosi prieš akis.

Dabar buvo vis tiek: važiuoti ar nevažiuoti į Vozdviženskojė, gauti ar negauti iš vyro ištuoką – nieko jau nereikėjo. Reikėjo tik vieno – nubausti jį.

Kai įsilašino įprastą opijaus dozę ir pagalvojo apie tai, kad reikia tik išgerti visą buteliuką, ir numirsi, jai pasirodė taip lengva ir paprasta, jog vėl pasimėgaudama ėmė galvoti, kaip jis kankinsis, gailėsis ir mylės jos atminimą, kai jau bus vėlu. Ana gulėjo lovoje atmerktomis akimis, vienos baigiančios degti žvakės šviesoje žiūrėdama į lipdytinį lubų karnizą ir jo kraštą siekiantį širmos šešėlį, ir aiškiai įsivaizdavo, ką jis jaus tada, kai jos jau nebus gyvos ir bus jam tiktai atsiminimas. „Kaip galėjau pasakyti jai tuos žiaurius žodžius? – sakys jis. – Kaip galėjau išeiti iš kambario, nepasakęs jai nieko? Dabar jau jos nebėra. Ji visiškai pasitraukė iš mūsų tarpo. Ji tenai...“ Staiga širmos šešėlis sujudėjo, užgriebė visą karnizą, visas lubas, kiti šešėliai šoko prie jo iš kitos pusės; akimirką šešėliai dingo, bet paskui vėl ir dar greičiau užslinko, pasiblaškė, susiliejo, ir pasidarė tamsu. „Mirtis!“ – pagalvojo Ana. Toks siaubas pagavo ją, kad ilgai negalėjo suprasti, kur ji, drebančiomis rankomis ilgai negalėjo užčiuopti degtukų ir užsidegti kitą žvakę vietoje tos, kuri sudegė ir užgeso. „Ne, viskas – tik gyventi. Juk aš myliu jį. Juk jis myli mane! Tai buvo ir praeis“, – kalbėjo Ana, jusdama, kad skruostais rieda džiaugsmo ašaros, grįžus į gyvenimą. Norėdama išsigelbėti iš baimės, greitai nuėjo į kabinetą pas jį.

Vronskis kietai miegojo kabinete. Karenina priėjo prie jo ir, iš viršaus apšviesdama veidą, ilgai žiūrėjo. Dabar, kai Vronskis miegojo, Ana mylėjo jį taip, jog, matydama negalėjo sulaikyti meilės ašarų; bet žinojo, kad jeigu jis pabustų, tai pažiūrėtų į ją šaltu žvilgsniu, įsitikinęs savo tiesa, ir kad ji, prieš kalbėdama apie savo meilę, turėtų įrodyti, koks jis kaltas jai. Ana, nežadindama vyro, sugrįžo į savo kambarį ir, išgėrusi antrą dozę opijaus, prieš rytą užmigo sunkiu, negiliu miegu, visą laiką jusdama save.

Rytą baisus košmaras, kuris keletą kartų buvo kankinęs ją sapne dar prieš tai, kai suartėjo su Vronskiu, vėl pasirodė Anai ir prižadino. Senukas susivėlusia barzda kažką knyburiavo, pasilenkęs prie geležies, kalbėdamas beprasmiškus prancūziškus žodžius, ir ji, kaip ir visuomet per tą košmarą (čia ir buvo visas siaubas), jautė, kad šitas senis nekreipia į ją dėmesio, bet atlieka tą kažkokį baisų darbą su geležimi. Ana pabudo, šalto prakaito išpilta.

Atsikėlusi tarytum per miglas prisiminė vakarykščią dieną.

„Susipykome. Atsitiko tai, kas jau buvo keletą kartų. Pasakiau, kad man galvą skauda, ir jis neatėjo. Rytoj važiuojame, reikia pasimatyti su juo ir ruoštis išvažiuoti“, – tarė sau. Sužinojusi, kad jis kabinete, Ana nuėjo pas jį. Eidama per svetainę, išgirdo, kad ties priebučiu sustojo ekipažas, ir, pažvelgusi pro langą, pamatė karietą, iš kurios iškišo galvą jauna mergina violetine skrybėlaite ir kažką įsakinėjo skambinančiam liokajui. Pasikalbėjęs priemenėje, kažkas užlipo į viršų, ir greta svetainės pasigirdo Vronskio žingsniai. Šis skubėdamas leidosi laiptais žemyn. Ana vėl priėjo prie lango. Štai jis išėjo be skrybėlės į priebutį ir priėjo prie karietos. Jaunoji mergina su violetine skrybėlaite padavė jam paketą. Vronskis šypsodamasis pasakė jai kažką. Karieta nuvažiavo; vyras greitai užbėgo laiptais į viršų.

Migla, kuri viską dengė jos sieloje, staiga išsisklaidė. Vakarykščiai jausmai nauja gėla suspaudė skaudamą širdį. Ana neįstengė suprasti dabar, kaip galėjo taip nusižeminti ir išbūti su juo ištisą dieną namuose. Moteris įėjo į kabinetą pareikšti savo sprendimo.

– Tai Sorokina su dukra buvo užvažiavusi ir atvežė man pinigus ir dokumentus iš maman. Aš vakar negalėjau gauti. Kaip tavo galva, geriau? – pasiteiravo jis ramiai, nenorėdamas matyti ir suprasti, ką reiškia niūrus ir iškilmingas Kareninos veidas.

Tylėdama, įsmeigusi akis, Ana žiūrėjo į vyrą, stovėdama kambario viduryje. Vronskis pažvelgė į ją, akimirką paniuro ir toliau skaitė laišką. Ji pasisuko ir palengva ėjo iš kambario. Jis dar būtų galėjęs susigrąžinti moterį, bet Ana priėjo iki durų, o šis vis tylėjo, ir tik buvo girdėti, kaip čeža verčiamas popieriaus lapas.

– Tiesa, beje, – prabilo jis tuo metu, kai Karenina buvo jau tarpduryje, – rytoj tikrai važiuojame? Tiesa?

– Jūs, o ne aš, – atsakė Ana atsigręžusi.

– Ana, šitaip neįmanoma gyventi...

– Jūs, o ne aš, – pakartojo ji.

– Tai darosi nepakenčiama!

– Jūs... jūs pasigailėsite to, – patikino Ana ir išėjo.

Išsigandęs tos beviltiškos išraiškos, kuri buvo jos veide, tariant šiuos žodžius, Vronskis pašoko ir norėjo bėgti paskui, bet susigriebęs atsisėdo ir, tvirtai sukandęs dantis, paniuro. Jį suerzino šis nepadorus, kaip pačiam atrodė, grasinimas kažkuo. „Aš viską išmėginau, – pagalvojo, – lieka viena – nekreipti dėmesio“, ir ėmė ruoštis važiuoti į miestą pas motiną, iš kurios reikėjo gauti parašą įgaliojime.

Ana girdėjo Vronskio žingsnius kabinete ir valgomajame. Prie svetainės jis sustojo. Nepasuko pas ją, tik liepė, kad be jo atiduotų Voitovui eržilą. Paskui Ana girdėjo, kaip privažiavo puskarietė, kaip atsidarė durys, ir Vronskis išėjo. Štai vyras vėl įėjo į priemenę, ir kažkas užbėgo į viršų. Tai kamerdineris bėgo užmirštų pirštinių. Ji priėjo prie lango ir matė, kaip jis nežiūrėdamas paėmė pirštines ir, palietęs ranka vežėjo nugarą, kažką pasakė. Paskui, nežiūrėdamas į langus, įprasta poza atsisėdo puskarietėje, užsikėlė koją ant kojos ir, maudamasis pirštinę, dingo už kampo.