Ketvirtas SKYRIUS

Rebeka

– Kas negerai? – susiraukė Brentas, kai Rebeka įžengė į jo viešbučio kambarį.

– Maja vėl prarado kūdikį.

Rebeka šleptelėjo ant lovos krašto. Paprastai ji moka neprisileisti blogų naujienų. Išskirsto jas į skyrelius ir gyvena toliau. Norėdama dirbti TGPA, turėjo to išmokti ir išlaikyti blaivų protą. Bet šis persileidimas ją paveikė.

– Ji vėl buvo nėščia? – Brentas atsisėdo šalia. – Tu žinojai?

– Žinojau tik aš, daugiau niekas. Po ano persileidimo jie bijojo kam nors sakyti. Šį kartą ji pratempė šešiolika savaičių.

– Vaje, kaip negerai. – Brentas braukė nosimi jai per kaklą. – Padėsiu tau pasijusti geriau.

Ji loštelėjo.

– Negaliu taip greitai persijungti, Brentai, – pasiteisino. – Galvoju tik apie Mają ir Adamą. Jaučiuosi kaip nevykėlė sesuo. Gal turėčiau važiuoti namo ir pabūti su ja?

– Gal priminti, kad rytoj per pietus vadovausi posėdžiui? O pavakary skaitysi pranešimą seminare… pamiršau pavadinimą.

– Žinau.

– Juk tai ne mirties atvejis.

Ji aštriai dirstelėjo į jį.

– Kaip tik mirties.

Naktinė lemputė apšvietė dvi griežtas raukšles tarp jo antakių.

– Kaip gali remti moterų pasirinkimą darytis abortą ir kartu šitaip kalbėti?

– Ak, liaukis. Čia visai kas kita. Čia buvo šešiolikos savaičių labai laukiamas labai sveikos motinos kūdikis. Majai ir Adamui tai mirties atvejis.

– Akivaizdu, ir tau.

– Nes jis Majai suteikė sielvarto.

Net tardama tuos žodžius Rebeka suprato, kad pasakė ne viską. Pati troško dukterėčios ar sūnėno. Ji būtų puiki teta, privežtų vaikučiui dovanų iš viso pasaulio. Tokia teta, kuria dukterėčia ar sūnėnas pasitikėtų žinodami, kad ji niekada nesutriks, nesvarbu, ką išgirdusi. Ji norėjo laikyti glėbyje Majos vaikutį.

Brentas atsiduso ir atsistojo susikišęs rankas į kišenes. Jis žvelgė pro stiklines stumdomąsias mažyčio balkono duris į San Diego uostą.

– Tu darai Mają infantilią, – pasakė jis.

Rebeka matė jo atspindį durų stikle.

– Ką turi galvoj?

– Tai, kad iki šiol laikai ją mažąja sesute, kurią reikia globoti. Maja – suaugusi moteris. – Jis atsigręžė. Gilios raukšlės tarp antakių neišnyko. – Juk ji gydytoja, dėl Dievo meilės.

– Ar tau niekada nesinori globoti Brajeno ir Kristinos? – paklausė ji.

Brentas – iš jų trijų vyriausias. Jis nusijuokė.

– Nė kiek, po galais. Jie buvo tikra bausmė mums augant ir tebėra.

– Bet tu juos myli.

– Žinoma. Tik nebetūpčioju aplink. Jie suaugę ir gali patys savim pasirūpinti.

Rebeka irgi norėtų būti rami dėl Majos, kaip Brentas dėl brolio ir sesers, bet Maja kartais bejėgė, ir tai Rebekos kaltė. Labai paprasta.

– Jeigu vesiu tave, – pasakė Brentas, – kartu vesiu ir Mają.

– Nedramatizuok.

– Tai tu dramatizuoji.

Brentas priėjo prie šaldytuvo, atidarė dureles ir išsiėmė alaus.

– Nori? – paklausė.

– Ne.

Jis atkimšo butelį.

– Ar norėtum peržvelgti rytdienos kalbą?

Ji perbraukė ranka lovatiesės raštą lygindama ir taip lygų audinį.

– Peržvelgsiu atsigulusi.

– Gerai. – Jis nugėrė gurkšnį iš butelio. – Matau, kad erzinu tave. Šįvakar pamirškime seksą ir atvėskime. Pažiūrėkime televizorių. Gal filmą?

Rebeka jautėsi per daug sudirgusi, kad žiūrėtų filmą. Ketino pabėgioti, bet buvo jau vėlu ir ji tingėjo persirengti sportiniu kostiumu. Atsidususi nusispyrė batus ir susikėlė kojas ant lovos.

– Gerai, – sutiko.

Ji leido jam parinkti filmą – su Denzeliu Vašingtonu, ir jiedu atsirėmė į lovos galvūgalį palikdami tarp savęs mažiausiai dviejų pėdų platumo žalios ir baltos lovatiesės tarpą. Rebeka nepajėgė susikaupti. Galvojo, kaip Maja pranešė naujieną Adamui. Ir jį sužlugdė. Pasakė telefonu? Ar palaukė, kol jis pareis namo? Ji atsilošė, atrėmė pakaušį ir spoksojo į silpnai apšviestas lubas. Brentas turėjo suprasti, kad ji tebėra susikrimtusi, bet jam nusibodo ir jo dėl to nekaltina.

Ji pati nežino, ko nori iš jo šį vakarą. Nebūtina kalbėtis apie Mają, Adamą ir jų prarastą kūdikį. Jų prarastą viltį. Ji tik norėtų, kad Brentas ją paguostų. Bet jis ne toks žmogus. Jis nuolat kartoja, kad jam labiausiai patinka jo gebėjimas neprisileisti nemalonių dalykų.

Kas būtų, jeigu ji ištekėtų už Brento ir įvyktų siaubinga nelaimė? Jeigu mirtų Maja? Ne. Tik ne tai. Jeigu mirtų Dorotėja. Ar jis lieptų Rebekai nenukabinti nosies? Keistų pokalbio temą? Gertų alų? Pasirinktų sumautą filmą? Ar jiedu galėtų kartu vadovauti TGPA ir nesugadinti reikalų per savo barnius? Ji suirzusi atsiduso.

– Kas? – paklausė jis.

– Ką reiškia „kas“?

– Tu atsidusai.

– Ak. Niekis.

Negali su juo apie tai kalbėtis. Jis nesuprastų. Be to, jau vėl susitelkęs į filmą.

Ji dirstelėjo į laikrodį ant naktinio stalelio. Pusė vienuoliktos. Rolyje pusė antros. Reikia tikėtis, kad Majai pavyko užmigti. Rebeka įsivaizdavo ją Adamo glėbyje. Tas vaikinas moka paguosti! Ačiū Dievui, kad jis apsisprendė nevažiuoti į konferenciją. Jis taip pat TGPA savanoris, nors kol kas dar nebuvo iškviestas į nelaimės vietą. Prieš metus jiedu su Brentu įkalbėjo Adamą užsirašyti savanoriu. Jo nereikėjo ilgai raginti, nors Maja nebuvo patenkinta tokiu vyro sprendimu. Ji užtektinai nerimauja, kai išvyksta Rebeka, todėl nenorėjo dar ir dėl Adamo nerimauti.

– Kas kartą, kai suskamba telefonas, – kartą pasakė jai Maja, – mane apima baimė, kad skambina Dorotėja norėdama pranešti, kad tu žuvai nuo bandito rankos, nuo kartotinių žemės drebėjimo smūgių ar mirei nuo ligos, nes gėrei nešvarų vandenį.

Majos nerimas nepagrįstas. Bet ribų neperžengia. Kartą Afrikoje į Rebeką buvo šauta, tik ji neprasitarė Majai; kelis kartus ji buvo apsikrėtusi ir parazitais.

Prieš dvejus metus ji nusirito nuo laiptų Dorotėjos name ir susilaužė ranką. Maja pasitiko ją priėmimo skyriuje ir Rebeka išdėstė seseriai savo požiūrį:

– Nė karto nebuvau susižeidusi asociacijos misijose, – pasakė ji stengdamasi įveikti skausmą, kai priėmimo skyriaus gydytojas tvėrė jai ranką. – Pavojinga ne ten, o namie.

Denzelis bėgo patamsyje su pistoletu rankoje. Rebeka nesuprato, ką jis vejasi, jai nerūpėjo.

– Tu vėl atsidusai, – pasakė Brentas neatitraukdamas žvilgsnio nuo ekrano.

– Atsiprašau, kad gyvenu.

Jis stvėrė nuo lovos pultelį ir išjungė garsą.

– Kas tau darosi? – paklausė jis.

Ji pasisuko į jį.

– Kas būtų, jeigu mums susituokus atsitiktų kas nors siaubinga?

– Sakei, kad nenori tekėti.

– Klausimas hipotetinis. Jeigu mirtų Dotė? Tavo sesuo arba brolis? Ar irgi taip numotum ranka?

Brentas spoksojo į ją gal dešimt sekundžių. Tada atsiduso, delnu pasitrynė kaktą ir Rebeka suprato, kad pagaliau pasiekė jo širdį.

– Žinoma, ne, – atsakė jis švelniai. – Kad ir kas nutiktų, mes būtume vienas šalia kito. Mums kartu puikiai sekasi, Beke. – Jis paėmė jos ranką ir uždėjo sau ant kelio. – Vadovautume asociacijai, kol atslinktų senatvė. Tu šauni… mes abu šaunūs tuo, kad visada atlaikome smūgius, kad ir kas aplink dėtųsi. Mes gebame ištverti. Todėl asociacija mums tinka. – Jis pasilenkė jos pabučiuoti. – Aš tave myliu, Rebeka. Ar nesupranti?

Ji linktelėjo ir jis apsivijo ją rankomis. Ji sėdėjo atrėmusi kaktą jam į petį ir staiga pasidingojo, kad laiko rankose sveiką, išnešiotą Majos kūdikį, spaudžia jį prie krūtinės ir net aiktelėjo nuo aštraus netekties skausmo. Staiga atšlijo nuo Brento.

– Kas yra? – paklausė jis.

Rebeka atsistojo trindamasi rankas. Kambaryje buvo šalta, televizoriaus garsas per stiprus.

– Nežinau, kas man šįvakar darosi, – pasakė ji. – Atleisk, jeigu atrodau keista. Eisiu į balkoną parūkyti.

– Sustabdyti filmą? – paklausė Brentas, kai ji atstūmė stiklines duris.

– Negaliu susikaupti. Tu žiūrėk, – papurtė galvą.

Ji išsinešė į balkoną cigaretes ir žiebtuvėlį, atsisėdo ant kėdės pasisukusi į uostą ir stengėsi atsikratyti netekties jausmo, kai netikėtai prarandi ką nors brangaus. Dangus virš jos buvo žvaigždėtas, mirguliavo prieplaukoje išsirikiavusių laivelių šviesos. Negalima kaltinti Brento, kad šįvakar dėl jos suirzęs, pamanė prisidegdama cigaretę. Paprastai toks nebūna. Atrodė, kad Maja įrėpliojo jai po oda ir ji negali jos atsikratyti.

Galbūt dabar Maja su Adamu rimtai pagalvos apie įvaikinimą. Maja mielai įsivaikintų, bet Adamas beviltiškai trokšta savo vaiko. Šiaip ar taip, jis būtų linksmas tėtis. Keptų žvėrelių pavidalo blynelius, Maja stebėtų jį šypsodamasi, įsimylėjusi vyrą ir atžalas. Adamas irgi įsimylėjęs ją iki ausų. Užtenka pabūti su jais kelias sekundes ir matai, kad jis Mają garbina. Kodėl sesuo šitaip mylima, o ji ne? Taip pagalvojusi pasijautė menka ir pikta. Bet šitaip jautėsi ir vaikystėje, kai Majai tekdavo visas tėvo dėmesys, kad ir ką darydavo. Maja atsigimė į tėvą – mokslininkė ir stropuolė, o Rebeka iš mamos paveldėjo gyvybingumą ir įkarštį. Rebeka jautė motinos meilę, bet troško ir tėvo meilės, kuri atrodė nepasiekiama. „Turiu mokslininkę ir sportininkę“, – sakydavo jis apie dukteris, tarsi vertintų jas vienodai, bet visi žinojo, katra duktė jo numylėtinė. Rebeka buvo protinga, bet Maja protingesnė. Maja galėdavo sėdėti valandų valandas nevaikiškai sukaupusi dėmesį. Tėvas skaitydavo joms lovoje, bet nors labai stengdavosi klausytis, iki pabaigos Rebeka neištverdavo. „Ar tau skruzdės po marškiniais bėgioja?“ – klausdavo tėvas atlaidžiai šypsodamasis, o ji tik linktelėdavo, šokdavo iš lovos ir bėgdavo žaisti mašinėlėmis arba lakstydavo po namus išskėtusi rankas, vaizduodama lėktuvą, palikusi jaunesnę seserį džiaugtis tėvo meile.

Rebeka, atrėmusi galvą į kėdės atkaltę, pūtė į tamsą blyškių dūmų srovę. Jai nepatiko grįžti į praeitį, tarsi ši būtų svarbi, puoselėti seną pavydą dėl tėvo elgesio su seseria vaikystėje. Tiesa ta, kad abi patyrė vienodą netektį. Majai pasisekė rasti tokį vaikiną kaip Adamas, todėl Rebeka norėtų džiaugtis už ją.

Juk iš dalies dėl to kyla nesutarimai tarp jos ir Brento, argi ne? Jeigu ji ketina tekėti, tai jos jausmai būsimam vyrui turi būti kaip Majos jausmai Adamui. Ji su Brentu – prisiekę nelaimių vietų darbininkai. Labai svarbu. Bet to negana.

Ji užgesino cigaretę į balkono betoną ir atsigręžusi dirstelėjo pro stumdomąsias stiklines duris. Matė Brentą, mirguliuojančios televizoriaus ekrano spalvos kaitaliojo jo bruožus. Akys išsiplėtusios, žvilgsnis paskendęs filme.

– Rebeka – trigubas A tipas, – pasakė jis kartą, kai jie pramogavo su draugais. Ji žinojo, kad tai komplimentas. – Pamatytumėt ją dirbančią, – pridūrė jis. – Ji niekada nemiega.

Tada jautė jo susižavėjimą. Jo meilę. Brentas tikrai ją myli. Tuo ji neabejoja. Po galais, ko dar jai reikia?