Trisdešimt ketvirtas SKYRIUS

Maja

Po pokalbio su Sime sėdėjau virtuvėje dar gerą pusvalandį. Dvejojau, ar eiti paskui ją į miegamąjį, ar ne. Simė mane paliko, todėl nusprendžiau leisti jai pabūti vienai, jeigu to nori. Pokalbis sujaukė mintis, ir tai, ką galvojau, man nepatiko.

Man pasiūlė kūdikį ir neabejojau: bent tą akimirką Simė tikrai norėjo, kad priimčiau jos siūlymą. Bet Adamas nusistatęs prieš įvaikinimą. Galbūt to priešiškumo šaknys – amžini mūsų kivirčai. Gal Adamas jaustųsi kitaip, jeigu įvaikintume savo noru mums atiduotą mažylį. Bet giliai širdyje žinojau, kad bėda ne ta. Mes daug apie tai kalbėjome. Jis norėjo kraujo ryšio. Prakeikto kraujo ryšio, kurio negalėjau jam duoti.

Kita vertus, Simės vaikutis turi tėvą, o Talis, neabejojau, niekada nesutiktų atiduoti savo kūdikio įvaikinti. Simė pasiūlė verčiama aplinkybių. Ji bijo susilaukti vaikelio. Mintys apie gimdymą jai sukeldavo prisiminimus apie motinos netektį. Jos vaikystės Paskutinėje Priebėgoje bėdos ir stygiai, kurių net nebūčiau gebėjusi tinkamai įvertinti, vėl iškilo ruošiantis išleisti į pasaulį naują ir visiškai nuo jos priklausomą gyvybę.

Jai tik septyniolika, daugeliu požiūrių ji pati vaikas ir gyvena skurde. Ar socialinės tarnybos leistų jai pasilikti vaiką, jeigu apie jį sužinotų? Ar ji mano, kad dėl to Talis taip priešinasi gimdymui ligoninėje? Ar jis bijo, kad vaikas bus atimtas?

Išėjau laukan pasiryžusi pasikalbėti su juo. Priversti jį suprasti. Talis nežino, ką reiškia būti moterimi, kuri tuoj gimdys, juolab tokia kaip Simė, kurios motina mirė gimdydama. Reikia priversti Talį suprasti.

Radau jį už namo sėdintį ant ilgo plokščio akmens nugara į mane. Priešais jį betoninėje duobėje, kur deginamos šiukšlės, riaumojo liepsna ir juodi, aitrūs dūmai kilo iki medžių viršūnių.

Pamačiusi jį sulėtinau žingsnius, nes prisiminiau, kaip man buvo nejauku per aną mūsų pokalbį kieme.

– Labas, Tali, – pasisveikinau priėjusi.

Iš netikėtumo jis krūptelėjo ir atsigręžė.

– Labas, – atsakė jis. – Kaip sekasi?

– Gal galim šnektelėti?

– Jeigu ne apie plaustą, – sutiko jis vos šyptelėdamas. – Sėskitės. – Jis mostelėjo galva į kitą akmenį šalia duobės. Pasukau prie akmens, bet sustingau Talio rankose pamačiusi šautuvą.

– Neišsigąskit, – nuramino jis. – Tik valau. – Jis pasilenkė ir paguldė šautuvą už ilgojo akmens, tarsi rodydamas, kad neketina valyti man esant. – Žinau, šaunamieji ginklai jums nepatinka, – pasakė kišdamas į kišenę skudurą, kuriuo valė šautuvą.

– Iš kur žinai?

Paranojiškai bijojau jų ir ne be priežasties.

– Žiūrite į juos taip, lyg jie būtų gyvi. – Jis nusijuokė. – Lyg patys galėtų iššauti.

– Jie… – Atsisėdau ant akmens. Šlaunimis jaučiau, kad jis įkaitęs nuo laužo ir įdienojusios saulės. – Aš tik neįpratusi gyventi ten, kur jų yra, – atsakiau.

– O aš visada gyvenau su jais.

Jis atsistojo ir ilga lazda pažarstė laužą. Pakilo kibirkštys, mačiau, kaip nuo liepsnų susiraitė makaronų pakuotė. Žiūrėjau, kaip Talis darbuojasi prie laužo, jis nuolat ką nors veikia. Dviejų vyrų energija. Jis gautų gerą darbą, jeigu gyventų žemyne.

– Kai tik pradėjau vaikščioti, tėvas vesdavosi mane medžioti, – pasakė Talis. – Žuvys čia greitai nusibostų, jeigu mes nemedžiotume.

Jis pasakė „mes“, tarsi Džeksonas, jo medžioklių bičiulis, tebebūtų gyvas. Prisiminiau, kaip Ledi Alisa pasakojo, kad Talis verkė parnešęs jai Džeksoną. Sunku įsivaizduoti šį tvirtą priešais mane sėdintį vyrą verkiantį. Bet mažų ligoniukų tėtušiai išmokė mane, kad išvaizda būna apgaulinga.

– Džiaugiuosi, kad tau sekasi medžioti, kitaip badautume, – pasakiau netvirtai. Nekenčiau savęs, kad varžausi jo akivaizdoje.

Jis palenkė galvą ir tiriamai žiūrėjo į mane.

– Tai ką norėjote pasakyti? – paklausė.

Giliai įkvėpiau pažiūrėjusi į šautuvą, lyg iš tikrųjų tikėčiau, kad jis savaime gali iššauti.

– Norėjau pasikalbėti apie Simę, – pasakiau. – Apie jūsų kūdikį.

Jis liovėsi žarstęs laužą, akyse atsirado nerimas.

– Ar jums atrodo, kad kas nors negerai? – paklausė.

– Ak, ne, – atsakiau. – Anaiptol. Simė atrodo labai sveika, ji bus puiki motina, manau, kad ir tu būsi puikus tėvas. – Mėginau nusišypsoti, kad jis nepamanytų, jog kalbu globėjiškai, nors iš tikrųjų taip ir buvo. – Po kelerių metų tu pats vesiesi savo sūnų medžioti.

– Taip, ponia, – atsakė jis. – Laukiu to laiko.

Jis sunėrė rankas ant krūtinės pirštais laikydamas lazdą ir laukė, ką pasakysiu. Tikriausiai jautė, kad dar ne viskas.

– O jeigu gims mergaitė? – vilkinau aš.

– Nėra įstatymo, draudžiančio mergaitei medžioti.

– Kiek žinau, nėra. – Pasimuisčiau ant akmens ir ranka nusivaliau prakaituojančią kaktą. – Bet norėjau pasikalbėti štai apie ką, – pasakiau. – Simė nervinasi dėl gimdymo. Turiu galvoj – dėl gimdymo čia. – Kol kas neketinau kalbėti apie Simės rūpestį, kaip reikės auginti vaiką Paskutinėje Priebėgoje. Vienas kartas – vienas reikalas.

– Tikrai? – Talis suraukė kaktą. – Man ji nieko nesakė.

– Na, ji stengiasi būti drąsi, – atsakiau. – Be to, ji nenori, kad Ledi Alisa sužinotų, jog ji slapta abejoja. Pagalvok, Tali. Mama mirė ją gimdydama, o Ledi Alisa buvo pribuvėja. Veikiausiai įsikalusi į galvą, kad ir jai gali baigtis panašiai.

– Bet nesibaigs. – Jis vėl atsisėdo ant akmens ir tas nuo jo svorio sujudėjo. – Pati sakėte, kad ji sveika.

– Manau, kad viskas vyks gerai, – pasakiau. – Vis dėlto kartais atsitinka netikėtų dalykų ir reikalai labai greitai gali pakrypti į blogąją pusę. Būtų daug saugiau gimdyti vaiką ligoninėje. Ir Simė nusiramintų.

Jis vėl susiraukė lyg nesuprasdamas, ką sakau.

– Nenoriu jos vežti iš namų, juk greitai gimdys, – atsakė jis. – Tektų keliauti vandeniu, o ten maža kas gali nutikti.

Jo argumentas man atrodė nerimtas.

– Kiek užtruktum, kol nuplauktum į kitą pusę? Penkias, dešimt minučių? Juk greitai turėsi kitą valtį.

Ta valtimi aš ir klioviausi.

– Tada dar reikėtų patekti pas Larį. – Jis žiūrėjo į blėstantį laužą, lyg svarstytų pasiūlytą mintį. – Paprastai nuo prieplaukos iki jo namų einame pėsčiomis, bet tai dvi mylios, Simė nepajėgtų tiek nupėsčiuoti. O tada dar kelias iki ligoninės.

Žiojausi atremti jo teiginius, bet nebuvau sugalvojusi, ką sakyti, o jis kalbėjo toliau:

– Be to, mes neturime pinigų, – pasakė gūžtelėdamas pečiais. – Kas bus, jei ligoninė išspirs mus lauk? Kita vertus, ligoninėse pasitaiko užsikrėsti visokiomis ligomis. Taip mirė mano senelis. Mama užsispyrė, kad jis gultų į ligoninę dėl cukraligės, ten jam įgėlė kažkoks vabalas ir jis mirė nespėjęs atsitokėti. – Jis pasilenkė, pakėlė šakelę ir įmetė į laužą. – Bus daug saugiau, jeigu kūdikį priims Ledi Alisa, – baigė jis.

– Pasikalbėk su Sime, – pasiūliau. – Sužinok, kas jai patikimiau – gimdyti čia ar ligoninėje.

Nepagalvojau apie tai, kaip jiems nusigauti iki Lario namų. Nemaniau, kad kelias toks sunkus.

Jis atsistojo, dar kartą pabaksnojo laužą, o kai atsigręžė į mane, veidas buvo kietas.

– Klausykit, – pasakė jis, – mažiau kiškitės ten, kur jums nedera kištis. Pašaliniai mano, kad žino, kas yra geriau, nes jie taip gyvena, bet jie nieko neišmano apie mūsų gyvenimą.

Gęstanti liepsna pakeitė jo bruožus. Nukreipiau žvilgsnį į savo rankas, kol jo akys dar nepasidarė ledinės. Nuo jo žodžių širdis daužėsi stipriau. Dirstelėjau į jo karinį ar medžioklinį šautuvą. Kone girdėjau, kaip jis pykšteli šioje atokioje vietovėje, kaip aidas nuvilnija mišku į kitą upės pusę.

Atsistojau braukdama nuo kelnių pelenus ir smėlį.

– Suprantu, – pasakiau žinodama, kad pasiduodu kaip ištižėlė.

– Tai gerai, – atsakė jis ir pasilenkė pakelti šautuvo.

– Iki.

Pasisukau ir stengiausi nepulti į namą kaip akis išdegusi. Buvau įsitempusi, tarsi eidama nuo jo laukčiau, kada kulka perskels man kiaušą. Pasukau už kampo, atitraukiau stumdomąsias duris ir susmukau ant virtuvės kėdės. Rankos drebėjo, turėjau suspausti jas tarp šlaunų, kad nurimtų. Reikėjo labiau pasistengti, kaltinau save. Reikėjo atsiprašyti, kad peržengiau ribą, pasakyti, kad padėsiu jiems sugalvoti, kaip iš prieplaukos patekti į ligoninę, ten Simė su kūdikiu gautų finansinę pagalbą. Pati juos paremčiau, jeigu prireiktų. Bet aš išsigandau, nes jis prakalbo dviem decibelais garsiau, mėlynos akys grėsė tapti ledinės, o šautuvas gulėjo už kelių pėdų. Dabar iš viso nebegalėsiu kalbėti su juo šia tema. Tokiu nevykusiu pokalbiu tik nuvyliau Simę.

Vis dėlto vyliausi, kad dar labiau reikalų nesugadinau.