Keturiasdešimt pirmas SKYRIUS

Rebeka

Vagonėlio dušo kambarėlis buvo beprotiškai mažas. Dušas kone klaustrofobiškas, bet Rebeka gailėjosi, kad neturi laiko – ir užtektinai vandens – visą popietę prastovėti po srove. Dabar jai pietų pertrauka, ji užnešė Dorotėjai atsargų sąrašą ir dar pabėgiojo, to jai reikėjo. Visą rytą klinikoje buvo tikras beprotnamis ir nors vakar ji išgėrė tik du butelius alaus, pagirios buvo sunkios. O gal jautėsi blogai dėl to, kad su Adamu ir Dorotėja kalbėjosi iki išnaktų. Kalbėjosi apie TGPA, apie Mają ir Luizą, apie viską ir apie nieką, pokalbis buvo tai malonus, tai liūdnas, ir Rebeka džiaugėsi, kad Dorotėja su jais. Jai būtų buvę sunku likti vienai su Adamu. Jautėsi per daug artima jam ir pažeidžiama. Nors alui pasibaigus jie gėrė žaliąją arbatą ir vandenį iš butelių, ji svaigo, tarsi gertų tekilą, o rytas praėjo kaip rūke.

Ji išlipo iš dušo ir šluostėsi, kambarėlio durys staiga atsidarė ir įžengė Adamas.

– Oi! – Jis greitai atsitraukė ir Rebeka išgirdo jį kikenant anapus durų. – Nežinojau, kad tu čia, – pasakė jis, – atsiprašau.

Rebeka stovėjo mažyčiame kambaryje rankoje laikydama sulamdytą rankšluostį. Adamas matė ją tik dvi sekundes, gal trumpiau, bet to užteko, kad pajustų, kaip jo žvilgsnis nuslydo jos kūnu. Ji atsirėmė į sieną prispaudusi prie krūtinės rankšluosčio gniužulą. Mintys sukosi ir grįžo prie pokalbio su Dorotėja vos prieš valandą. Ji rado Dotę vagonėlio virtuvėje iki alkūnių paskendusią popieriuose ir Rebeka pasijuto žiūrinti į savo ateitį. Gal jiedu su Brentu turėtų kartu vadovauti TGPA, pamanė ji, žiūrėdama į netvarką ant stalo. Ji perduotų jam visą darbą su popieriais, nes išprotėtų, jeigu reikėtų visą dieną pačiai su jais vargti.

– Brentas sakė, kad tu jį palikai, – pareiškė Dorotėja, kai Rebeka padavė jai vaistų atsargų sąrašą.

– Ak. Kaip jis kalbėjo? – paklausė Rebeka.

Dorotėja gūžtelėjo pečiais.

– Niekur nesidės. – Ji dirstelėjo į sąrašą ir padėjo jį. – Pasielgei teisingai.

– Žinau. – Rebeka siekė durų rankenos. – Einu pabėgioti, tada grįšiu į mokyklą.

– Ar tą patį jautei Adamui, kai Maja tebebuvo gyva? – paklausė Dorotėja.

Rebekos ranka sustingo ant rankenos. Ji atsigręžė suraukusi kaktą. Dorotėja nekalta išraiška stumdė ant stalo popierius.

– Ką reiškia „tą patį“?

Dorotėja pakėlė akis ir jos žvilgsnis pasakė viską. „Netekai dėl jo galvos.“

Rebeka atsiduso. Žengė du žingsnius atgal prie stalo ir susmuko ant sofutės.

– Ne, – prisipažino ji. – Jaučiau ne tai. Jis man visada labai patiko, na, kaip Majos vyras. Kam jis nepatiktų? Bet aš…

– Čia joks nusikaltimas, vaike.

Rebeka paėmė nuo stalo popieriaus lapą ir žiūrėjo į tekstą jo nematydama.

– Bet jaučiuosi nusikaltėlė. Net Majos kūnas dar nesurastas, – pasakė ji ir greitai pridūrė: – Mes kartu nemiegojome, todėl nė nepradėk.

– O kas čia pradeda? – Dorotėja stengėsi, bet jai nepavyko apsimesti atviraširde.

Rebeka padėjo ant stalo lapą ir atsikvėpė.

– Dar per anksti, o jausmas vis tiek vienpusis, – atsakė ji. – Man atrodo, aš…

– Kodėl manai, kad vienpusis?

– Ką gi, pirmiausia jis gedi žmonos.

Dorotėja papurtė galvą. Padėjo rankas ant stalo ir visu svoriu į jį atsirėmė.

– Tu taip žiūri į jį, – pasakė Rebekai, – kad nepastebi, kaip jis spokso į tave.

Na, dabar ir ji šitai pastebėjo. Jautė, kaip jo akys nuslinko per ją visą. Tarsi ją liestų. Tai negerai. Bet nesvarbu, gerai tai ar negerai, ji nepamirš to pojūčio.

Liaukis apie tai galvojusi. Ji apsijuosė rankšluosčiu, užkišo jo kampą prie krūtinės ir išėjo iš dušo kambario.

Adamas uždarė šaldytuvo dureles, rankoje laikė butelį sulčių.

– Atleisk, – pasakė ir atsiprašydamas nusišypsojo.

Pro langą sidabrinė šviesa liejosi ant jo kaktos, skruostų ir smakro. Sutirštėjo kairėje akyje kaip medus, prie kairės ausies nuauksavo plaukus. Adamas buvo jos šeima, paskui greitai tapo jos geriausiu draugu. Dabar ji norėjo daugiau.

Rebeka priėjo prie šaldytuvo ir sustojo priešais Adamą.

– Adamai, – ji tikėjosi, kad jis be paaiškinimo supras, ko ji nori.

Jis suprato. Pastatė butelį ir uždėjo rankas jai ant šonų, nykščiai atsidūrė ant rankšluosčio prie krūtinės. Jis palenkė galvą ir ji pajuto ant kaklo lūpas. Rebeka atlošė galvą, kad jų lūpos susitiktų, o kai susitiko, tarpkojį nusmelkė karštis. Taškas, nuo kurio nebegrįžtama. Jo pirštai švelniai braukė jai per krūtis, atlaisvino rankšluostį ir šis nuslinko jos kūnu ant grindų.

„Dvi savaites, – galvojo ji. – Majos nėra tik dvi savaites.“

Ji čiupo jo rankas, atsitraukė ir papurtė galvą atsiprašydama.

– Atleisk, – išlemeno ji. – Tai negerai, ir kalta tik aš. Aš… negaliu.

Jis neskubėjo pritarti. Pasilenkė, brūkštelėdamas plaukais jai per šlaunį ir pakėlė rankšluostį.

– Suprantu, – pasakė apvyniodamas ją. – Nieko tokio.

Drebančiais pirštais Rebeka vėl užkišo rankšluosčio kampą virš krūtų.

– Aš labai… – Žiūrėjo į kairę. Į dešinę. Tik ne į jo akis.

Mintyse plaukė vaizdai. Ji supa įsivaizduojamus kūdikius. Klūpo prie moters, panašios į Mają. Regi savo tėvus, sėdinčius tribūnoje. Spaudžia rankomis trapią Tristano krūtinės ląstą, o pati skęsta tamsiose Adamo akyse. Išsigąsta gausybės popierių ant Dorotėjos stalo.

– Beke, – Adamas perbraukė delnais jos rankas. – Ar kas negerai?

Ji užsidengė veidą rankomis ir pravirko.

– Aš visai susimoviau.

– Ei, – jis prisitraukė ją arčiau. – Netiesa.

Ji spaudė pirštais akis.

– Tiesa, – pasakė. – Aš susipainiojau.

– Eikš. – Jis nusivedė ją prie sofos, ji atsisėdo ir rankomis tvirtai spaudė rankšluostį prie krūtų. – Turi teisę susipainioti, – pasakė jis. – Abu turime.

Jis nesupranta. Negali suprasti.

– Ne vien dėl Majos, – pasakė ji.

– Tai pasakyk dėl ko. – Jis atitraukė vieną jos ranką nuo rankšluosčio ir pasidėjo sau ant kelių. – Pasakyk man, – pakartojo.

– Aš nežinau, kas esu.

Jis suraukė kaktą.

– Ką čia kalbi?

– Pameni, ką sakei apie mano šeimos istoriją? – paklausė ji. – Mudviejų su Maja šeimos.

– Taip.

– Kad aš esu… tiksliai nepamenu tavo žodžių. Kad aš tvirta ir padūkusi. Kad miegu su daug vyrų. Kad…

– To niekada nesakiau.

– Bet žinai, kad tai ta pati istorija, – kalbėjo ji. – Kad nenoriu turėti vaikų. Kad vieną dieną tapsiu TGPA direktore. Ar ne? Tokia yra šeimos legenda.

Jis linktelėjo galvą.

– Pastaruoju metu jaučiu… – ji ieškojo tinkamų žodžių, – kartais jaučiu, kad visai nesu tvirta. Kad esu visiška verksnė. Panašesnė į Mają negu į save.

– Aš to nepastebiu. – Adamas surimtėjo. – Tu esi stipriausia iš visų mano pažįstamų moterų.

– Adamai, visi tikisi iš manęs šito. Turiu mokėti šokinėti iš lėktuvo. Turiu, vos gavusi žinią, skristi dievai žino kur. Turiu perimti TGPA. Turiu…

– Tau tai patinka, – pertraukė jis.

– Taip! Bet jaučiuosi įkliuvusi į spąstus. Nebeturinti pasirinkimo. Gyvenu taip, kaip iš manęs tikimasi, nors pati norėčiau… – Ji papurtė galvą. – Galbūt norėčiau turėti vaikų. Ką aš žinau? Aš net neleidau sau apie tai galvoti, nes vaikai netiko tokiame mano gyvenime. Bet kai Maja persileido, aš galvoju tik apie kūdikius ir vaikus, o pastaruoju metu galiu galvoti tik… apie tave. – Ji nudūrė akis į plikus savo kelius. – Jaučiuosi tau artima, taip gera tai jausti, bet kartu baisiuosi, kad man gera, kai Majos nebėra.

Jis patrynė nykščiu jos ranką.

– Suprantu, – pasakė, ir Rebeka neabejojo, kad šį dalyką jis tikrai supranta.

– Jaučiuosi trapi. Kur dingo tvirtoji moteris? Jos nebėra. Aš kaip kiaušinio lukštas, suskilęs į milijoną gabalėlių.

Jis nusišypsojo.

– Man tas vaizdas patinka.

Rebeka atitraukė ranką.

– O man nepatinka!

– Man patinka. – Jis apkabino ją. – Eikš, pasakysiu kodėl.

Jis ištiesė ranką ir ji leidosi pritraukiama arčiau.

– Kodėl taip sakai? Kodėl tas vaizdas tau patinka? – paklausė ji.

– Todėl, kad įskilęs lukštas kartais pranašauja gimsiant naują vištytę.

– Ak. – Ji sujaudinta sustingo jo glėbyje. Adamas trynė jai nugarą, o ji prispaudė veidą jam prie peties. Tada nusišypsojo ir juokais plekštelėjo jam per šlaunį. – Ar ką tik pavadinai mane vištyte?

Adamas nusijuokė. Atsitraukęs ranka paglostė drėgnus jos plaukus. Skruostus. Kaklą. Vėl pabučiavo ją ir viskas ištirpo. Bet ji pasirodė esanti stipresnė, negu manė. Nenorėjo vėliau apgailestauti dėl šios akimirkos.

Ji išsivadavo iš jo glėbio ir atsistojo. Paėmusi jam už rankos pasilenkė ir pabučiavo į skruostą.

– Ačiū tau, – pasakė ir grįžo į dušo kambarį žinodama, kad pasielgė teisingai. Dar ne laikas. Ne šiandien. Dar ne.

Bet vieną dieną, netrukus, tai įvyks.