Dvidešimt antras SKYRIUS

Maja

Prieš atsimerkdama supratau, kad karščiuoju. Sukosi abejingos mintys, tirštos nuo karščio, buvau permirkusi prakaitu. Kambarį buvo užliejusi rausva šviesa, spėjau, kad greitai ims temti. Tikriausiai miegojau ištisas valandas. Pamenu, kaip ilgai budau norėdama pažiūrėti į kojos žaizdą. Štai ji – rėžis beveik per visą blauzdą, kurį kažkokia moteris – grafienė ar karalienė Alisa – susiuvo storu siūlu. Oda palei siūlę buvo karšta ir paraudusi, ir supratau patekusi į bėdą. Į baisią bėdą, ir ne vienintelę. Man lūžęs bent vienas šonkaulis. Kvėpuojant skaudėjo, o versdamasi lovoje riktelėdavau. Galva ties dešiniu smilkiniu skausmingai tvinkčiojo, plaukai virš ausies buvo sulipę. Kraujas.

Kitą kartą nubudau, kai prireikė tualeto, mažytės patalpos – mėlynų įskilusių plytelių sienos ir rūdžių išėsta vonia. Pilvas vis dar urzgė, bet blogiausia baigėsi. Vanduo, prisiminiau stiklinę, kurią ta mergaitė – Simė? – man atnešė. Nebegaliu gerti to vandens.

Išlipau iš lovos ir išlyginau senus suplyšusius rankšluosčius, ant kurių gulėjau. Atidariau kambario duris ir išėjau į tamsų siaurą koridorių. Iki šiol mačiau tik tą koridorių ir tualetą priešais savo kambarį. Kur aš? Kaip Simė pavadino šią vietą? Priebėga? Pamenu tik mūsų trumpo pokalbio nuotrupas.

Mane svaigino, eidama trumpu koridoriumi turėjau remtis į sienas. Buvau basa. Kur mano batai? Durys vėrėsi į mažytę virtuvę. Man atrodė, kad viskas šiame name menka. Atsirėmiau į staktą ir kvėpavau negiliai, kad neskaudėtų krūtinės ląstos.

Virtuvėlė buvo blyškiai rausva, tokia švelnia spalva dažomi mergaičių kambariai. Virtuvės įranga – žemas, apvaliais kampais šaldytuvas ir elektrinė krosnelė – atrodė šimtmečio senumo. Netoli stumdomųjų durų stovėjo nedidukas kvadratinis stalas ir keturios kėdės.

Kairėje buvo kitos durys ir aš nuėjau prie jų. Atsidūriau svetainėje, apstatytoje atsitiktinai surinktais nesuderintais baldais, per gremėzdiškais tokiai erdvei. Sofa buvo languota – dideli rudi ir gelsvi langai, pagalvės subliūškusios. Kampe už minkštos kėdutės kojoms dunksojo drožinėtomis gėlėmis puoštas krėslas, jam stigo vieno kojos burbulo. Prie tamsiai rudos plokščių sienos stovėjo mažas televizorius. Abejojau, ar jis veikia, kai jau pereita prie skaitmeninės televizijos. Ant medinių grindų patiestas ovalus skiautinis kilimas. Nors baldai atrodė pretenzingi ir menkaverčiai, kambarys buvo švarus ir tvarkingas. Perėjau jį keturiais žingsniais, norėjau pažiūrėti pro du švarutėlius langus be užuolaidų. Lauke mačiau tik tamsiai žalius krūmus, kurie viską užstojo, praleido tik kelis rausvus saulės spindulius.

Apsisukau ketindama grįžti į virtuvę ir tada pamačiau du šautuvus. Man užgniaužė kvapą, įsikibau į pakrypusį krėslą, kad atgaučiau pusiausvyrą. Šautuvai stovėjo atremti į sieną šalia svetainės durų. Ar jie medžiokliniai? Kariniai? Nebūčiau atskyrusi. Vienintelis šaunamasis ginklas visiems laikams įstrigęs galvoje buvo automatinis koltas, iš kurio buvo nužudyti mano tėvai.

Norėjau kuo greičiau palikti šituos namus. Man reikia grįžti į oro uostą pas Rebeką ir Adamą.

– Sime! – pašaukiau grįždama į virtuvę, bet mano balsas skambėjo taip, tarsi ištisus mėnesius nebūčiau ištarusi žodžio.

Atstūmiau duris ir vos nenugriuvau nuo dviejų betoninių laiptelių, vedančių į… ne visai į kiemą. Gal į džiungles. Pasaulis už namo sienų buvo toks žalias, kad net svaigo galva, todėl turėjau laikytis už surūdijusių turėklų, kurie žengiant klibėjo. Krūmai ir miškas augo tankiai, atrodė, kad medžiai šakomis atsargiai prilaiko namą. Atsidūriau žaliame dusinančiame narve. Bet priešais save dešinėje mačiau takelį, vingiuojantį pro krūmus. Jis buvo siauras ir nelygus, su baltais smėlio lopais, ant jo raizgėsi medžių šaknys. Jis suko į žalią tankumyną svaigiu kampu, leidosi žemyn ir pasukęs į kairę dingo iš akių. Man sugniaužė paširdžius vien žiūrint į jį. Atsisėdau ant viršutinio laiptelio ir užsimerkiau.

– O, labas, panele Maja.

Vyriškas balsas. Prisiverčiau atsimerkti ir pamačiau Simę su jaunu vyru, ateinančius taku.

Įsikibau į turėklus ir mėginau stotis, bet kojų raumenys atsisakė. Tarsi kojos būtų virtusios minkštais makaronais.

Vaikinas pribėgo.

– Pamažu, – pasakė tiesdamas man ranką. Stipriai pasirėmiau į ją ir atsistojau, buvau basa. – Nuvesime jus į vidų, – pasakė jis. – Sime, atidaryk duris. Štai taip.

Simė atstūmė duris ir vyras padėjo man nueiti į virtuvę. Patraukė nuo stalo kėdę ir aš susmukau ant jos sunkiai atsidusdama. Mėginau jiems nusišypsoti.

– Kokia aš nevykėlė, – pasakiau.

– Oi, ne, panele Maja, – prieštaravo Simė. Ji atidarė spintelę ir išėmė plastikinę stiklinę. – Jūs tik smarkiai nukentėjote.

Vyras man plačiai šypsojosi sunėręs ant krūtinės rankas ir atsirėmęs į seną šaldytuvą.

– Galiu pasakyti viena – smagu matyti jus gyvą. – Jis smalsiai žiūrėjo į mane tebesišypsodamas. – Jūs neprisimenate, kad matėte mane šį rytą, – pridūrė jis. – Aš neklystu?

Užsimerkiau stengdamasi prisiminti sapną. Vyras atrodė nepažįstamas, bet tikrai neaiškiai prisiminiau mačiusi vyrą kambario, kuriame miegojau, tarpduryje.

– Vardas prasideda raide T, – atsakiau vėl žiūrėdama į jį.

Jis buvo stulbinamai gražus. Maždaug dvidešimt penkerių metų, labai šviesios odos. Akys mėlynos. Plaukai gelsvi. Smakras tvirtas, kampuotas. Krūtinė po juodais marškinėliais plati. Ant rankų saulėje spindėjo balti plaukeliai.

Šautuvai, prisiminiau. Šautuvai jo.

Simė prileido vandens iš čiaupo.

– Čia mano vyras Talis, – pasakė ji. – Tai jis jus išgelbėjo.

Norėjau jo daugiau paklausinėti. Kur jis mane rado? Kur kiti sraigtasparniu skridę žmonės? Bet tik vargais negalais pasakiau:

– Man reikia grįžti į oro uostą.

– Imkite, panele Maja, – pasakė Simė paduodama stiklinę. – Jums reikia gerti. Viduje esate perdžiūvusi.

Imant stiklinę mano ranka taip drebėjo, kad Simė turėjo ją prilaikyti man geriant. Staiga prisiminiau, kaip baisiai viduriavau, ir atstūmiau jos ranką.

– Iš kur tas vanduo? – paklausiau.

Simė nustebo.

– Iš čiaupo. – Ji parodė į kriauklę.

Papurčiau galvą.

– Man regis, kad dėl jo mane per naktį pykino.

– Norit pasakyti, kad mūsų vanduo nešvarus?

Talis šypsojosi ir man palengvėjo girdint, kad jis kalba juokaudamas.

– Gal jis pasikeitė dėl audros? – spėliojau aš. – Gal judu prie jo įpratę, o mano organizmas – ne. Ar turite vandens buteliuose? – Dairiausi po virtuvę, tarsi galėčiau pamatyti joje butelį Dasani arba Aquafina, ir supratau, koks kvailas mano noras.

Simė ir Talis nusijuokė.

– Vanduo labai geras, panele, – pasakė Talis. – Sime, gal patikrink krepšiuose, kuriuos radau šalia jos. Viename mačiau kelis butelius.

Jis parodė po stalu. Pasilenkusi susiraukiau nuo skausmo šone; ant grindų pamačiau savo kuprinę ir kelis kelioninius krepšius. Jaučiausi, kaip svetimoje šalyje sutikusi seną draugą. Akimirksniu mane užgriuvo tikrovės košmaras.

Laikykitės, krisime!

Prisiminiau, kaip kritome lyg akmuo, rankas buvau prispaudusi prie sraigtasparnio lango, medžių viršūnės artėjo, į kojas įsirėžė neštuvai.

– Ak, – tyliai pasakiau atsitiesdama ir sutrikusi tryniausi smilkinį. – Kur kiti? – Įdėmiai žiūrėjau į Talio veidą, nes Simė buvo pasilenkusi prie krepšių. – Kur šitų krepšių šeimininkai? Kur jie?

– Leisk, mieloji, aš ištrauksiu, – pasakė Talis Simei švelniai stumtelėdamas ją į šalį. –Tau per sunku lenktis.

Jis patraukė kitą kėdę, ištempė krepšius iš pastalės ir sustūmė juos prie viryklės. Krepšiai dvokė užsistovėjusiu vandeniu.

Man nepatiko, kad Talis vengia atsakyti, bet tą akimirką troškau to, ką turėjau kuprinėje. Parodžiau į ją pirštu.

– Ten yra tablečių vandeniui sterilizuoti, – pasakiau nusukdama žvilgsnį nuo Talio ir žiūrėdama į Simę. – Ir antibiotikų. Aš karščiuoju. Atrodo…

Nutilau ir nebesakiau, kad per kojos žaizdą pakliuvo užkratas, nors tikriausiai taip ir buvo. Nenorėjau dar kartą jų įžeisti.

Simė padavė man kuprinę ir aš tik dabar pastebėjau, kad ji nėščia. Ne pirmus mėnesius nėščia. Ji vilkėjo palaidą drabužį be rankovių, bet vis tiek buvo matyti. Kaip anksčiau nepastebėjau jos apvalaus pilvuko?

Kuprinė buvo drėgna ir dvokė, grabinėjau stengdamasi ją atsegti. Rankos drebėjo, nes ištisas valandas – o gal dienas? – buvau be maisto ir vandens, išskyrus tą vieną stiklinę, kuri mažai pagelbėjo. Pagaliau atsegiau kuprinę ir įkišau į ją ranką.

– Jūs gydytoja, tiesa? – paklausė Talis iš tarpdurio, kai ištraukusi butelį atsukau kamštelį ir ėmiau gerti. Skrandis susitraukė ir aš prisiverčiau atsikvėpti.

– Taip, – atsakiau prisiminusi, kad Simė jau klausė to paties. – Iš ko nusprendėte?

– Iš daiktų, kuriuos turėjote sraigtasparnyje. Pažiūrėjau kelis krepšius, norėjau nustatyti, kas skrido sraigtasparniu. Mačiau pirmosios pagalbos rinkinį.

– Kur kiti? – paklausiau atidarydama plastikinio maišelio užtrauktuką, kur laikiau antibiotikus. Iš vieno buteliuko iškračiau dvi kapsules ir nurijau jas užgerdama likusiu vandeniu. – Kur žmonės, skridę su manim sraigtasparniu?

Talis prisitraukė kėdę arčiau prie manęs, apgręžė ją ir atsisėdo raitas.

– Panele, apgailestaudamas turiu pranešti, kad jūs vienintelė likote gyva po avarijos.

– O ne. – Prisiminiau berniuką taip aiškiai, lyg būčiau mačiusi jį prieš akimirką. Prisiminiau sesutę Džanetę. – Jūs įsitikinęs? – paklausiau. – Ar mane radote… kur mane radote?

– Panele… Maja, sesutės audros sukėlė čia nemenkus potvynius. Plaukiau valtele Bilingso upeliu norėdamas pažiūrėti, kiek žalos pridaryta, ir pamačiau sraigtasparnį. Jis buvo įstrigęs tarp medžių. Neaukštai. Nulaužė kelias šakas ir pakibo penkiolikos, dvidešimties pėdų aukštyje. Šonas buvo nuplėštas, o jūs visi iškritę. Atrodo, nebuvote prisisegę.

– Nebuvome, – sušnibždėjau.

– Įlipęs mačiau panelę… Ar pilotavo mergina?

Buvau pamiršusi. Linktelėjau. Nuo judesio vėl susvaigo galva.

– Ji tebebuvo savo sėdynėje, bet… – Talis papurtė galvą. – Nebegyva, – pridūrė tyliai. – Viskas iš sraigtasparnio iškrito ant žemės arba į vandenį.

– Jai nebūtina visko žinoti, – tyliai pasakė Simė.

– Man reikia žinoti – atsakiau. – Be lakūnės ir manęs, skrido dar trys ligoniai ir slaugė. Ar nė vieno iš jų nematėt?

– Ne, panele. Srovė labai stipri. Nepatikėtumėt. Paprastai vanduo upelyje vos juda. Jus išgelbėjo tai, kad įstrigote prie kranto tarp šakų ir kažkokių daiktų. Jūs ir šitie krepšiai. Stebuklas, kad iškritote ten, kur iškritote, kitaip jūsų čia nebūtų. Ir stebuklas, kad greitai jus radau, nes vanduo vis dar kilo.

Kodėl aš? – galvojau vėl pradėjusi drebėti. Kodėl gyva likau aš, o ne kiti?

Simė pasilenkė ir uždėjo ranką man ant pečių.

– Jums buvo skirta gyventi, – pasakė ji švelniai, lyg skaitydama mano mintis.

Ji kvepėjo skalbimo milteliais, muilu, kažkuo švariu ir gražiu. Nesuprantu, kaip ji ištvėrė šalia manęs ir mano dvoko.

– Ačiū, kad mane išgelbėjot, – padėkojau Taliui kimiu balsu. Priglaudžiau savo sudvisusią kuprinę prie krūtinės. – Aš dirbu TGPA, – pasakiau. – Tai Tarptautinė gydytojų pagalbos asociacija, mes dirbame Vilmingtono oro uoste. Man reikia grįžti ten.

Jis papurtė galvą.

– Vanduo siautėja. Jau ir taip buvo pakilęs. Bet per naktį pakilo dar daugiau ir nunešė mano plokščiadugnę valtį. Nutraukė virvę, kuria buvau pririšęs ją prie tiltelio. Dar niekad to nebuvo nutikę. Mes atkirsti nuo žemyno. Negalėsime išvažiuoti, kol vanduo nenuslūgs arba kol negausime kitos valties.

Įstrigome. Prisiminiau, kaip Simė tuo žodžiu apibūdino mūsų padėtį.

– Ar čia sala? – paklausiau.

– Šiaip jau ne, – atsakė Simė, – bet dabar sala.

– Čia Paskutinė Priebėga, – pridūrė Talis. – Mus su žeme jungia siaura sausumos juosta. Per potvynius mus atkerta kelioms dienoms. Ilgiausiai savaitei. Bet tokio potvynio dar nebuvo tekę regėti.

– Ar toli Vilmingtono oro uostas? – paklausiau.

– Matuojant varnos skrydžiu – penkiasdešimt mylių, – atsakė Talis, – bet jokia varna jūsų ten nenuneš.

– Ką gi… – apsidairiau po virtuvę, – ar galiu pasinaudoti jūsų telefonu?

Simė nusijuokė.

– Čia telefono nėra.

– Aš turėjau mobilųjį. – Vėl ėmiau kuistis kuprinėje. – Ryšio bokštai buvo nuversti, bet gal juos vėl pastatė. – Ištraukiau vaistų atsargas, žibintuvėlį, du pakelius gatavo maisto ir viską sukroviau ant stalo. – Telefono nėra, – pasakiau.

– Gal iškrito? – svarstė Talis.

Prisiminiau, kaip Dorotėja atskubėjo, kai kėliau berniuką į sraigtasparnį. Gal iškrito tada?

Sutrikusi žiūrėjau į Talį.

– Ar būtų įmanoma… žinau, jūs jau ir taip daug dėl manęs padarėte, bet ar negalėtumėt grįžti prie sraigtasparnio ir palaukti, kol atskris pagalba? Ar bent palikti raštelį su nurodymu, kur dabar esu?

– Be valties neįmanoma, – atsakė Simė.

– Manęs ieškos, – pasakiau. – Mano sesuo – TGPA gydytoja. Vyras taip pat. Jie manęs ieškos. – Mano balsas sudrebėjo. – Kaip jie mane ras?

– Jūs gyva, panele, – priminė man Simė ir aš supratau: ji nori pasakyti, kad turiu būti dėkinga. – Visa kita laikui atėjus susitvarkys.

– Žinau, – sutikau, bet tik trumpam. – Gal kas iš kaimynų turi valtį? Ar bent telefoną?

– Mes ir Ledi Alisa esame vieninteliai užsispyrę šių vietų gyventojai, – atsakė Simė. – Ledi Alisa valties neturi. Telefono taip pat.

– Kas toji ledi Alisa? – paklausiau. Ta, kuri užsiuvo man blauzdą, prisiminiau.

– Kaimynė.

Talis atsistojo ir išsitiesė.

– Gyvena už miško toje pusėje, – parodė į langą Simė. – Pasikviečiau ją, kai Talis jus parnešė, nes ji šiek tiek išmano apie gydymą.

– Ji netikra gydytoja, – pridūrė Talis. – Tačiau žaizdą užsiuvo gerai, tiesa?

Linktelėjau. Blauzda degė ir aš tikėjausi, kad antibiotikai ims veikti iš karto. Išgėriau likusį vandenį ir tada iškrausčiau krepšius ieškodama vandens sterilizavimo tablečių.

– Duokit man ąsotį, – paprašiau. – Įmetus šių tablečių vanduo bus tinkamas gerti ir man.

– Prašau.

Simė priėjo prie indaujos ir išėmė plastikinį ąsotį. Pamėginau stotis.

– Ne, – subarė mane Simė ranka palietusi petį. – Sėdėkit.

Ji prileido vandens ir padavė ąsotį man. Nežinojau, kiek tablečių įmesti. Niekada jų nebuvau vartojusi ir nesitikėjau, kad kada prireiks. Įmečiau vieną ir tikėjausi geriausio.

– Ačiū, – padėkojau.

Simė priėjo prie vyro ir Talis ją apkabino.

– Ji bus gera mamytė, tiesa? – pasakė jis, bet kalbėjo ne man, aš supratau.

Kalbėjo orui. Dangui. Kažkokiai jėgai, kuri suvedė jį su tokia gražia, gera ir nežemiška būtybe, stovinčia šalia jo.

Prisiminiau, kaip ji rūpinosi manim. Kaip mane švarino. Rengė.

– Tikrai bus, – sutikau.

Talis pasilenkė, lyg ketintų pabučiuoti Simę į skruostą. Bet jis tik pūstelėjo auksinį jos plaukų nimbą ir aš akimirksniu lioviausi bijojusi. Buvau sujaudinta. Sujaudinta ir galiausiai tikrai dėkinga.