Dvidešimt septintas SKYRIUS

Rebeka

– Turite galvoj tango?

Rebeka antiseptine šluoste valė ratukinius neštuvus, bet išgirdusi Adamo balsą pakėlė galvą. Jis sėdėjo kitame klasės, paverstos klinikos kabinetu, gale su paciente, gerokai peržengusia aštuoniasdešimt, bet staiga atsistojo ir ištiesė jai rankas.

– Nesu šokęs, – pasakė, – išmokysit mane?

Moteris kikendama atsistojo ir žengė jam į glėbį. Ji ėmė niūniuoti melodiją ir uoliai vedžiojo Adamą po prikrautus kambario kampus, išsilenkdama kėdžių, stalų, ratukinių neštuvų ir vežimėlio. Moteris vilkėjo violetiniu megztiniu, mūvėjo gelsvomis kelnėmis, ji žengė ilgais, aistringais žingsniais, lieknu, grakščiu kūnu prisispaudusi prie Adamo. Adamas buvo kiek nerangus, bet pasiryžęs išmokti. Jų šypsenos persidavė slaugėms, savanoriams ir ligoniams. Vyras su išnirusia alkūne ėmė ploti. Trejų metų mergytė su mėlyne po akimi pradėjo striksėti. Stebint Adamą Rebeka irgi vos nenusišypsojo. „Jis priverčia žmones gerai jaustis“, – kartą sakė jai Maja.

Taip, įsitikino Rebeka. Tiesa.

– Gerasis Dieve.

Rebeka atsigręžė ir už nugaros pamatė pralinksmėjusią Dorotėją.

– Jis elgiasi siaubingai nederamai, – pasakė Dorotėja. – Man patinka.

– Taip. – Rebeka sulaikė kvapą, kai Adamas atsargiai išlenkė partnerę. – Man irgi.

Adamas ir moteris kinktelėjo galvas, visi paplojo. Šokis truko gal minutę, bet kiekviena sekundė nuo moters veido nubraukė po metus. Kad ir koks negalavimas atvedė senutę į kliniką, iš jos moteris išeis pasveikusi.

– Na, kaip čia sekasi, neskaitant renginio „Šok su gydytoju“? – Dorotėja apsidairė. Patalpa buvo padalyta į šešias apžiūros zonas, kiekvienoje buvo gydytojas, asistentė ir slaugė, netoli durų kelios slaugės skirstė ligonius. – Atrodo, maišatis suvaldyta, – įvertino ji.

– Iš tiesų, – Rebeka kalbėdama dėliojo instrumentus ant padėklo. – Laukiame pertvarų. Tada bus visai gerai.

Rebeka stebėjosi, kiek daug jie pasiekė per dvi dienas. Galima sakyti, kad mokykla per naktį buvo paversta pabėgėlių stovykla. Dirbama tik dalyje pastato, nes generatoriai nepajėgtų aprūpinti elektra visos mokyklos, bet čia civilizuočiau negu oro uoste. Buvo laukiama daugiau generatorių, po kelių dienų virtuvė jau tieks šviežią valgį bent kartą per dieną.

Trys klasės buvo paverstos klinika, vienoje jų dirbo psichinių sutrikimų specialistai, jie buvo užversti darbu kaip gydytojai ir sesutės. Mažesnėje klasėje įsikūrė laikina vaistinė, dar keli kambariai buvo skirti pagelbėti žmonėms rasti namus ir spręsti draudimo keblumus. Nuotaikos laiminga nepavadintum. Daugelis evakuotųjų prarado viską, ką turėjo, kiti gyveno nežinodami, ką prarado. Štai kodėl tokios retos akimirkos kaip ši, Adamo padovanota tai moteriai – kartu ir kitiems klinikoje, – atrodė tikras stebuklas.

– Padaryk pertrauką, – pasakė jai Dorotėja.

– Tuoj, – atsakė ji, nurideno švarius neštuvus prie sienos ir nusimovė pirštines.

Rebeka uoliai plušėjo ir džiaugėsi, kad darbo nestinga. Kiekvieną dieną, kas minutę, jai buvo primenama, kad ne ji viena sielvartauja. Ligoniai, kuriuos gydė, nežinojo, ką ji jaučia, bet ji sėmėsi stiprybės iš jų, o užuojauta, kurią jiems rodė, nežinia kaip grįždavo jai pačiai. Tačiau linija tarp atsidavimo nesibaigiantiems darbams ir užsimiršimo buvo trapi, ir ji suprato, kad žengia ta linija netvirtomis kojomis.

Dorotėja taip pat suprato.

– Kalbu rimtai, Rebeka, daryk pertrauką, – patarė Dorotėja. Ji šūktelėjo vienai iš slaugių, skirstančių ligonius prie klasės durų: – Kitas ligonis mano! – Ir pastūmė Rebeką. – Dvi dienas dirbi be atvangos. Eik pamiegoti.

Netekusi vietos, Rebeka nebegalėjo rinktis.

– Gerai, – sutiko ji sukdama prie durų. Dirstelėjo į Adamą tikėdamasi, kad jis irgi padarys pertrauką, bet šis turėjo ligonį, todėl Rebeka išėjo iš klasės.

Persikėlę į mokyklą jiedu su Adamu dirbo išvien. Ėmėsi sunkių darbų prieš evakuotiesiems atvykstant. Padėjo sporto salėje sustatyti ilgas, tvarkingas žalių lovelių eiles. Organizavo savitarnos valgyklą, ten ant padėklų stovėjo buteliai vandens, buvo rankų valiklių, užkandos ir pakuoto maisto. Visą laiką kartu ir nežinia kuriam pasistengus – jai ar jam. Viena buvo aišku, Rebeka norėjo būti šalia jo – šalia žmogaus, kuris supranta, kas darosi jos širdyje. Juk Adamas jautė tą patį.

Ji ėjo mokyklos koridoriumi, pilnu žmonių, sėdinčių arba gulinčių ant grindų, laukiančių eilės į kliniką, pasuko prie durų. Praėjo pro kambarį, skirtą padėti šeimų nariams rasti artimuosius. Ilgesingai į jį pažiūrėjo. Norėjo įeiti – gal yra koks būdas, kaip ieškoti Majos, toks, apie kurį dar niekas nebuvo pagalvojęs, nes juk neįmanoma, kad sesuo būtų dingusi nuo žemės paviršiaus, kai iškrito iš sraigtasparnio. Per dvi dienas nuveikta tiek daug, bet Majos ir kitų sraigtasparnio keleivių paieška nepasistūmėjo į priekį.

Vagonėlyje ji net negalvojo apie miegą. Veikė tai, ką jiedu su Adamu veikdavo laisvomis akimirkomis: skambino į visas rytinės valstijos ligonines ir pasakojo darbu apkrautiems socialiniams darbuotojams, kaip Maja atrodo. Rebeka sėdėjo ant lovos atsirėmusi į vagonėlio sieną, šalia pasidėjusi telefonų sąrašą, kuriuo jiedu su Adamu naudojosi.

Jeigu Brentas būtų čia, tikriausiai miegotų su juo šitoje lovoje. Vagonėlyje ir klinikoje jis būtų siena, skirianti ją nuo Adamo. Kai ji dirba su svainiu, kalbasi ar abu apima baimė dėl Majos, tampa vis artimesni, o Brentas kliudytų augti tam artimumui. Atskirta nuo Adamo Rebeka jaustųsi dešimt kartų vienišesnė.

Antrą naktį Rebeka buvo taip nuvargusi, kad užmigo ant plonos lovatiesės, užtiestos ant dvigubos lovos. Jai atrodė, kad po akimirkos Adamas ją papurtė už peties.

– Atsibusk, Beke, – sakė jis, – atėjo Dotė.

Rebeka greitai atsisėdo, galva prablaivėjo akimirksniu, nors buvo tamsu.

– Ne dėl Majos.

Dorotėjos balsas sklido iš vagonėlio vidurio. Rebeka pamatė tamsoje šokčiojantį ryškų žibintuvėlio šviesos skritulį. Judėjo ir dar vienas skritulys. Abiejų žibintuvėlių spinduliai atšokdavo vienas nuo kito susidūrę ant mažyčio virtuvėlės stalo.

Kai Adamas įjungė neryškią virtuvėlės lempą, Rebeka, pamačiusi, kad Dorotėja atsivedė kažkokį vyrą, išlipo iš lovos. Rebekai įžengus abu išjungė žibintuvėlius. Vyras buvo maždaug penkiasdešimties metų, barzdotas, su akiniais, nuogos rankos raumeningos ir ištatuiruotos.

– Kas čia darosi?

Rebeka pažiūrėjo į Adamą, bet šis tik gūžtelėjo pečiais. Jiedu vilkėjo tais pačiais drabužiais kaip vakar ir užvakar. Rebeka žinojo, kad atrodo apsileidusi. Jie turėjo ir dušą, tik nebuvo laiko juo naudotis.

– Čia Kodis Rajenas, – pristatė Dorotėja. – Jis vadovauja paieškos komandai sraigtasparnio avarijos vietoje.

Rebeka giliai įkvėpė.

– Kodėl jūs čia? – paklausė ji.

– Pranešk mums gerų naujienų, bičiuli, – Adamo prašymas skambėjo kaip iššūkis.

Vyras – Kodis – papurtė galvą.

– Deja, gerų naujienų neturiu.

Rebeka atsigręžė į Dorotėją.

– Sakei, kad ne dėl Majos! – papriekaištavo ji.

Dotė uždėjo delną Rebekai ant rankos.

– Ne dėl jos. Netiesiogiai.

Ji nustūmė Rebeką prie ilgosios sofos, ant kurios Adamas miegojo. Adamas ten jau buvo susmukęs, o kai Rebeka atsisėdo šalia, ją apkabino. Ir priglaudė arčiau.

– Šį vakarą radome vieną kūną, – pasakė Rodis. – Merginos. Moters. Bet ne jūsų sesers.

– Džanetės Delk, – įsiterpė Dorotėja. – Naujosios TGPA sesutės. Judu nebuvot su ja susitikę. Šįvakar kalbėjausi su jos tėvais. – Ji papurtė galvą. – Pirmoji savanorė, kurios netekau.

Rebeka atsistojo ir apkabino vyresniąją moterį. Ji žinojo, kad Dorotėja graušis dėl šios netekties, nesvarbu, ar gerai pažinojo sesutę, ar tik truputį.

– Užjaučiu, Dote, – pasakė ji, bet Dorotėja jau veržėsi iš Rebekos glėbio ir stūmė ją sėstis ant sofos. Tai dar ne viskas. Jie kažko nesako.

– Kur? – paklausė Adamas. – Kur ją radote?

– Ant Baimės Kyšulio kranto, – atsakė Kodis. – Už kelių mylių nuo avarijos vietos.

– Po velnių.

Adamas pasilenkė, trynė galvą rankomis, o Rebeka žinojo, ką jis mąsto.

– Tai Maja gali būti bet kur, – pasakė ji.

– Ne, ne visai taip, – atsakė Kodis. – Bet suradę panelę Delk jau numanome, ką srovė išdarinėjo tą dieną.

Adamas pažiūrėjo į jį.

– Turite galvoj, jeigu Maja nebegyva, – pasakė jis. – Atseit dabar žinote, kur srovė galėjo nunešti jos kūną.

Rebeka sugniaužė ant kelių rankas.

– Nesiliaukite ieškoti miške, – maldavo ji. – Jeigu ji liko gyva, tai bus miške.

– Dabar ieškome miške, panele, – atsakė Kodis Rajenas, vyro veidas bylojo, kad jis visada baigia darbus. – Pasitikėkite manim, – pridūrė šyptelėdamas. – Mes lengvai nepasiduosime.

– Sraigtasparnyje buvo neštuvų, – tarė Adamas. – Ar jie dar neišplaukė į paviršių?

– Matėme tik tuos vienus, – paaiškino Kodis. – Bet šiandien radome drabužių.

Tik dabar Rebeka pastebėjo, kad jis atsinešė plastikinį maisto produktų maišelį.

– Parodžiau juos daktarei Ladlou, bet jie priklausė ne panelei… gydytojai Vord, nebent batas, todėl norėjo, kad jūs žvilgtelėtumėt.

Jis atkišo maišelį Rebekai ir Adamui, bet nė vienas jų nesiekė jo paimti. Rebeka perskaitė ant vyro rankos mėlynais dažais ištatuiruotus žodžius: „Kad kiti galėtų gyventi.“ Ji panoro perbraukti pirštais tatuiruotę. Suimti delnais. Bet atkišto maišelio nenorėjo. Adamas paėmė jį iš vyro ir pasidėjo ant kelių.

„Neatverk jo, – mintyse prašė Rebeka. – Neatverk. Neatverk.“ Jeigu jie nepažiūrės, kas maišelyje, gal Maja galės saugiai keliauti per mišką.

Bet Adamas atvėrė ir ištraukė Nike teniso batelį. Kadaise baltas, dabar jis buvo pilkas ir apdaužytas.

– Beveik visi avi Nike bateliais, – pasakė Rebeka, bet Adamas jau įkišo pirštus į batelį ir kažką krapštė iš jo. Rebeka suprato, ko jis ieško. Jis ištraukė ortopedinį įdėklą.

– Batas jos, – pasakė Adamas vos girdimai.

Rebeka trūkčiojamai įkvėpė oro.

– Kur jį radote? – Ji pakėlė žvilgsnį į Kodį.

Vyro akys buvo kupinos užuojautos.

– Ant upelio kranto. Jį vadina Bilingso upeliu.

Adamas suėmė Rebekos ranką. Laikė ją sau ant šlaunies ir kaip sužeistas šunytis spoksojo į batą ir ortopedinį įdėklą ant kelių. Rebeka neatplėšė akių nuo Kodžio.

– Vyksiu su jumis, – pareiškė ji. – Nepakeliu laukimo.

– Prasta mintis, panele, – atsakė Kodis. – Prašau atleisti, bet jūs tik trukdytumėte.

– Tegu jie dirba savo darbą, – tyliai pritarė Adamas.

Ji nervingai atsiduso.

– Gerai, – nusileido ji. – Bet… nepasiduokite.

– Darome viską, ką galime, – patikino Kodis. – Kaip sakiau, neketinu pasiduoti.

Ko jis ieško, žmogaus ar palaikų? – svarstė Rebeka. Ji stipriai suspaudė Adamui ranką, bet nesivargino paklausti.