Dvidešimt aštuntas SKYRIUS

Maja

Taką tarp Simės ir Ledi Alisos namų sunku pavadinti taku, nors neabejojau, kad jis čia minamas dešimtmečius. Jis buvo toks siauras, kad vijokliai kliuvo mums už rankų, kai su Sime ėjome juo viena paskui kitą. Turėjome pasilenkti eidamos pro tankias šakas ir atsargiai žengti per šaknis ir akmenis, kyšančius iš smėlėtos žemės. Vienur prasimušė šviesa, kitur jos visai nebuvo, todėl žengiau labai atsargiai, saugodama sužeistą koją. Simė ėjo priekyje ir netrukus nebeskaičiavau, kiek kartų apeinant vieną ar kitą kliūtį ji man pasakė: „Čia pasisaugokit“, kaip nebeskaičiavau, kiek laiko buvau įstrigusi Paskutinėje Priebėgoje. Daug valandų miegojau, daugiau valandų nerimavau, dar daugiau valandų kovojau su skausmu ir stengiausi atgauti prarastą orientaciją. Spėjau, kad aš čia jau keturios dienos. O gal penkios arba šešios, jeigu įskaičiuosiu laiką, kai čionai atnešta gulėjau be sąmonės. Nežinia. Dabar, sekdama paskui Simę per baugulį keliantį tankumyną, supratau, kad krizė praėjo, pasiekiau persilaužimo tašką. Svaigulys visiškai dingo. Žaizda virš ausies tebebuvo jautri, bet galvos nebeskaudėjo, o šonkaulių skausmas arba silpnėjo, arba prie jo pripratau. Uždegimas dėl Ledi Alisos siūlių irgi praėjo, nors iš atsargumo dar vartojau antibiotikus. Veikiausiai susimoviau dozuodama, nes supainiojau dienas, bet nesvarbu. Savijauta buvo geresnė. Bent fiziškai. Tačiau dvasiškai kasdien jaučiausi vis nelaimingesnė. Naktimis verkiau galvodama apie Adamą ir Rebeką, apie tai, kaip jie nerimauja, o dienomis ieškojau būdų, kaip pas juos grįžti.

Jau geriau pažinojau Simės ir Talio namus. Kai išeidavau pro virtuvės duris, nebesijausdavau įžengusi į žalią narvą, bet vis tiek Paskutinė Priebėga man atrodė kaip kita planeta. Esu tikra miestietė – ar bent priemiesčio gyventoja. Už namo Talis buvo sukalęs vištidę ir aptvarą. Ten dvylika vištų dėjo kiaušinius, kapstė žemę ir lesė Talio nežinia iš ko paruoštą lesalą. Kitapus namo stovėjo sena medžio anglimis kūrenama kepsninė, gerų ir blogų orų matęs kiemo stalas ir rūkykla, primenanti milžinišką antibiotikų kapsulę. Nors dar nebuvau mačiusi, bet spėjau, kad netoli už namo turėtų būti betonuota duobė šiukšlėms deginti.

– Nors sudeginę užkasame, – dalykiškai paaiškino Simė, – laukiniai padarai vis tiek prie jų prisikasa.

Blauzda ir šonkauliai priešinosi kelionei per mišką, bet norėjau nueiti pas Ledi Alisą su Sime dėl dviejų priežasčių. Pirma, norėjau priminti Ledi Alisai, kad pasakytų sūnui Lariui apie mane, kai jis pasirodys. Ledi Alisa miela, bet šiek tiek kuoktelėjusi, todėl bijojau, kad gali pamiršti. Antra, nenorėjau būti namie viena, kai Talis grįš iš medžioklės. Vakar per vakarienę mudu tarsi susikirtome, todėl man buvo šiek tiek nejauku. Iki šiol Talis buvo man geras. Jausdamas, kad jo sumedžiotas grobis man atgrasus, išvakarėse jis buvo nuėjęs prie upelio meškerioti. Grįžo namo tuščiomis ir įpykęs, keikė upelį, kad šis nudaigojo jo valtį. Jis stvėrė vieną iš šautuvų ir po kelių valandų parnešė oposumą.

Neprisiverčiau valgyti riebaus oposumo, pasirinkau skardinę vištienos sriubos su ryžiais, pašildytos kepsninėje. Gal mano atsisakymas suteikė toną pokalbiui.

– Norėčiau pamatyti upelį, – pasakiau, kai valgėme rausvojoje virtuvėje. – Labiausiai tą vietą, kur Paskutinė Priebėga susibėga su sausuma.

– Kam jums? – paklausė Talis.

– Gal vanduo jau nuslūgo, – atsakiau. Būdama Paskutinėje Priebėgoje jokio vandens nemačiau. Gal aš Virdžinijos viduryje. – Ar matėte tą juostą šiomis dienomis? – Įtariau, kad negalvojama, kaip pristatyti mane į oro uostą. Simė sakė, kad aš upelio neperbrisčiau, bet gal Talis perbristų. Gal perplauktų. – Juk turėtų būti koks nors būdas iš čia ištrūkti.

Talio akys patamsėjo kaip vakaro dangus. Jis padėjo šakutę ir staiga virtuvėje pakibo įtampa. Pajutau, kad įžeidžiau jo dorumą, kad bandau jo kantrybę.

– Klausykite, panele Maja, – jis kalbėjo kapodamas žodžius. – Apgailestauju, kad įstrigote ten, kur nenorite būti, ir gaila, kad jūsų vyrui tenka taip dėl jūsų nerimauti, bet iš Paskutinės Priebėgos galėsite išvykti tada, kai visi galėsime.

Spoksojau į sriubą ir jaučiau, kaip rausta skruostai. Pirmą kartą toptelėjo, ką mano buvimas reiškia jam. Jo žmona nėščia, elektros nėra, galimybės nusipirkti maisto nėra. Aš buvau dar viena burna, kurią reikėjo maitinti, įsibroviau į jų asmeninį gyvenimą, o dar reikalauju neįmanomo dalyko.

– Atsiprašau, – pasakiau. – Aš tik… labai nerimauju dėl to, kaip vietos sau neranda vyras ir sesuo.

– Žinot, – staiga įsikišo Simė, – aš nevalgydavau oposumo mėsos, kol čia nebuvo Talio.

Jos nelabai vykęs mėginimas pakeisti temą mane sujaudino, man jos pagailo. Supratau, kaip jai nejauku dėl kilusios įtampos. Ir dėl jos kalta buvau aš.

– Tikrai? – atsiliepiau ir man palengvėjo, kai akies krašteliu pamačiau, kad Talis vėl paėmė šakutę.

Dabar Simė ėjo priekyje, nešė krepšelį su rūkyta triušiena ir paplotėliais, kuriuos ji užmaišė iš straubliukų apniktų miltų ir vandens, ir iškepė ant žarijų. Kai buvome pasirengusios eiti pas Ledi Alisą, ji pasikvietė mane į miegamąjį. Miegamasis, kaip visas namas, buvo pustuštis. Prie vienos sienos stovėjo dvi skirtingos komodos. Dvigulė lova buvo užtiesta skiautinių lovatiese, kampe stovėjo senas išsiklaipęs medinis supamasis krėslas. Simė stovėjo prie žmogaus ūgio veidrodžio, pritvirtinto ant sieninės spintos durų. Užkėlusi iki krūtinės laikė suknelę, tą rausvų ir baltų dryžių su pūstomis rankovėlėmis, o tarp aukštyn užraitytos suknelės ir kelnaičių pūpsojo gražus kaip paplūdimio kamuolys pilvukas.

– Žiūrėkit, kaip tas mažylis spardosi, – pasakė ji šypsodamasi savo atvaizdui.

Priėjau arčiau ir atsargiai tiesiau ranką prie išsitempusios odos. Simė paėmė mano ranką ir prispaudė prie pilvo. Smailus keliukas ar alkūnėlė perbraukė man per delną. Apčiuopiamas gyvybės įrodymas. Nežinau, ko kito tikėjausi. Moterys nešiojo ir gimdė vaikus gerokai seniau, negu atsirado ginekologai, ligoninės ir vitaminai nėščiosioms. Jau įsivaizdavau tą kūdikį. Jis tikriausiai bus įvertintas dešimtuku pagal Apgar skalę, putlus kūdikis garsiu balsu supurtys šį nedidelį namą. Bus šviesiaodis kaip Simė. Su šviesių plaukų kuokštu ant galvos. Akys bus švelniai mėlynos kaip Talio.

Mudviejų su Sime žvilgsniai susitiko veidrodyje.

– Tavo kūdikis bus tobulas, – pasakiau.

Simė linktelėjo galvą.

– Nereikia nė daktaro, kad žinočiau. – Ji vėl žiūrėjo į veidrodį truputį pasisukusi šonu. – Aš jau labai myliu jį – arba ją. – Ji kramtė nykščio nagą. – Gal net per daug.

– Neįmanoma mylėti per daug, – pasakiau. Bet supratau. Ak, kaip ją supratau. Kai myli per daug, pasiruošk kentėti.

Simė nuleido suknelę ir atsisėdo ant lovos susirišti sportbačių.

– Kodėl jūs neturite vaikų, panele Maja? – paklausė ji rišdamasi raištelius.

Žiūrėjau, kaip ji tvarkosi, ir svarsčiau, ką jai atsakyti. Ar paprastai, kaip atsakinėju svetimiems? „Dar nepasirengusi. Gal vėliau.“ Ar taip, kaip atsakau artimiesiems. Tiems, kurie nusipelnė girdėti tiesą?

– Talis sako, kad laiko vaikams neturite dėl gydytojos darbo, – kalbėjo Simė.

Atsisėdau ant aplūžusio supamojo krėslo.

– Mes stengėmės jų susilaukti, – pasakiau. – Man sunku pastoti, o kai pastoju, persileidžiu.

Simė žiūrėjo į mane prasižiojusi, lyg tartų raidę o.

– Ar kūdikis gimsta per anksti ir numiršta? – paklausė ji.

– Taip, – atsakiau. – Jie gimė per anksti ir aš jų netekau.

Simė čiupinėjo batų raištelius.

– Jūs labai norite vaikų, – pasakė ji. – Suprantu iš jūsų balso.

– Abu su vyru norime, – patvirtinau aš. – Tai mus suartino. Mudu abu norime šeimos. – Nes kas mus sies, pagalvojau, jei tos šeimos niekada nebus?

– Atleiskit, kad priverčiau jus paliesti mano kūdikį, – pasakė Simė.

– O ne, mieloji, – raminau ją. – Labai dėl tavęs džiaugiuosi.

– Galėtumėte įsivaikinti kelis vaikučius.

Ji atrodė kupina vilties, ir aš nesumojau, ką jai atsakyti. Akimirksniu supratau tiesą, kurią nuo savęs slėpiau: nebenoriu pastoti. Nebenoriu dar kartą viso to patirti. Nepajėgčiau. Ir nėra reikalo. Nuo tos minties man staiga palengvėjo ir kartu sukilo netikėtas ir trikdantis pyktis ant Adamo, kad jis nenori net aptarti galimybės įsivaikinti. Paimčiau bet kokį vaiką – vyresnį, reikalaujantį ypatingos priežiūros, užsienietį – visai nesvarbu kokį. Apgaubčiau jo arba jos gyvenimą meile, taip užpildyčiau ir savo gyvenimą.

Susivokiau, kad stipriai spaudžiu krėslo ranktūrius, o Simė įdėmiai stebi mane. Nešmeišiu Adamo. Tik ne Simei ir ne sau.

– Taip, galėtume, – atsakiau paprastai.

Simė atsilošė pasirėmusi alkūnėmis.

– Koks jūsų vyras? – paklausė ji.

Man atrodė, kad Adamo nemačiau jau kelis mėnesius, o ne kelias dienas.

– Jis gražus kaip tavo Talis, – pasakiau įsivaizduodama jį. – Jis kitoks, bet jie abu gražūs vyrai. Jo rusvi plaukai ir didelės rudos akys.

– Turėtų būti labai šaunus.

– Toks ir yra. Kai įeina, atrodo, kambarys nušvinta, – prisiminiau ir užgniaužiau jausmus, kėlusius nerimą prieš akimirką. – Jis toks žmogus, kurį visi myli.

– Ar jis jums geras? – paklausė Simė. – Gražiai elgiasi su jumis?

Nenorėjau prisiminti, kaip jis atšalo sužinojęs apie abortą, galvojau apie aną Adamą. Mielą vaikiną, už kurio ištekėjau.

– Jis elgiasi su manim nuostabiai, – atsakiau. – Taikstosi su visais mano įgeidžiais ir neurozėmis.

– Kokiomis neurozėmis?

– Ak, – gūžtelėjau pečiais, – nerimu. Graužatim.

– Ir man jos užeina, – rimtai pasakė Simė.

– Užeina visiems, – nuraminau ją.

– Šitas kūdikis yra mano neurozė.

Nustebau.

– Kodėl taip sakai? – paklausiau.

– Nes… Labai nerimauju dėl jo. – Ji paglostė pilvą. – Arba dėl jos.

– Tai normaliausia mamytės neurozė, – patikinau ją šypsodamasi. – Visos mamos taip jaučiasi.

Simė vėl dirstelėjo į savo pilvą.

– Gal pažiūrėjusi galėtumėt pasakyti, ar greitai vaikutis gims? – paklausė ji.

Papurčiau galvą.

– Aš ne ginekologė – ne nėščiųjų gydytoja, man sunku pasakyti, – paaiškinau. – Bet atrodai taip, lyg tau būtų likęs mėnuo.

– Ir aš taip manau, – pasakė Simė. – Nors negi būsiu dar storesnė? Ledi Alisa liepė skaičiuoti savaites, ne mėnesius. Kūdikis gimsta po keturiasdešimties savaičių. Aš maždaug žinau, kada tai nutiko, ir skaičiavau savaites, bet susimaišiau. – Ji staiga atsistojo. – Reikia eiti, – pasakė. – Tikrai galėsite numinti? Netoli, bet jūsų koja dar nesustiprėjo.

Atsakiau, kad noriu eiti su ja, kad jaučiuosi puikiai, nors dabar žingsniuodama taku manau, kad mano sprendimas buvo trumparegiškas. Bet po įtempto vakarykščio pokalbio vien nuo minties, kad tektų būti vienai namie Taliui grįžus, širdis nusirito į kulnus. Štai ir neurozė.

Ledi Alisos namas buvo tikra lūšna. Tikslesnio žodžio nesugalvočiau. Vieno aukšto, pusė šlaitinio stogo apdengta skarda, kita pusė – man nežinoma medžiaga. Namas apkaltas siauromis lentelėmis, kadaise baltomis, bet dažai nusilaupę ir matyti padūlėjusi mediena. Vienoje namelio pusėje du maži langeliai, apvedžioti išblukusiais raudonais dažais, iš stogo kilo kresnas plytų kaminas. Labiausiai stebino maža veranda. Ji buvo be durų, bet keli langai tebebuvo įstiklinti, o viename skiedromis dengto stogo gale žiojėjo skylė, lyg tarp gegnių milžinas būtų įkišęs kumštį. Prie pat durų augo tankūs žali vijokliai. Jie kabojo ant išdužusių langų ir lipo priekinėmis sienomis.

Stvėriau iš už nugaros Simei ranką.

– Ar Ledi Alisa čia gyvena? – paklausiau pašnibždomis.

– Taip, – atsakė ji. – Audra apgadino namą, o ji mums nesiskundė.

Svarsčiau, kurią lūšnos vietą audra apgadino. Akivaizdu, kad audros ją siaubė ne vien šiemet. Man buvo liūdna ir pikta. Liūdna, kad senutė, užauginusi aštuonis vaikus, jų palikta ir baigia gyvenimą griūvančioje lūšnelėje, o pikta, kad ji turi sūnų, tą Larį iš Raskino, bet jis nesuremontuoja jai būsto.

Stumdydamos į šalis vijoklius žengėme į verandą.

– Dievuliau, – pasakė Simė ir aš supratau, ką ji turėjo galvoj kalbėdama apie audros padarytą žalą. Ant medinių grindų dunksojo didžiulė medžio šaka. Pažvelgėme į skylę verandos stoge – šaka įsmigo kaip strėlė. Įsivaizdavau, koks buvo trenksmas jai krintant.

– Laimė, užkrito ant verandos, ne ant namo stogo, – krūptelėjusi pasakė Simė. – Turėsiu paprašyti Talio, kad sutvarkytų ir apkarpytų vijoklius. Jis juos kartais patrumpina, bet šiuo metų laiku to per maža.

Nesiklausiau jos. Verandoje prie durų po lapais ir nuolaužomis stovėjo geležinis batų purvo grandiklis ir aš priblokšta spoksojau į jį. Jis lygiai toks, kokį turėjome vaikystės namuose. Neįprastas dailus grandiklio raštas grąžino mane į namus, kurių lankyti nebenorėjau. Iki šiol nebuvo tekę matyti kito tokio ir būčiau laimingai nugyvenusi daugiau nebemačiusi.

Simė pabeldė į duris, kreivai pakibusias ant vyrių.

– Ledi Alisa!

Durys cyptelėdamos atsivėrė ir aš pakėliau akis nuo grandiklio.

– O, labutis! – pasisveikino Ledi Alisa ir jos akys nušvito pamačius Simę. O gal ir mane. Ji vėl vilkėjo juodais drabužiais.

– Ledi Alisa, kodėl nieko nesakėt? – Simė susiraukė rodydama į šaką, užgriozdinusią beveik visą mažytę verandą.

– Ak, tai tik veranda, – atsakė Ledi Alisa. – Kam rūpi veranda?

Tikrai niekam, pamaniau.

– Pasakysiu Taliui, – pažadėjo Simė. – Jis išneš nuolaužas ir užlopys stogą.

– Neskubu, – atsakė Ledi Alisa. – Laris sutvarkys, kai kitą kartą…

Kažkur toli driokstelėjo, neabejotinai šūvis, jis nustelbė Ledi Alisos žodžius, ir aš išsigandusi aiktelėjau.

– Kas yra? – paklausė Simė, tarsi nieko nebūtų girdėjusi.

Batų grandiklis gerokai išmušė mane iš vėžių.

– Brangutė atrodo taip, lyg būta šauta į ją pačią, – Ledi Alisa greičiau juokėsi iš manęs negu su manim. – Talis ką tik nušovė jums vakarienę, – pridūrė ji. – Galite neabejoti.

Prisiverčiau šyptelėti.

– Kad jau užsiminėme apie vakarienę, – pasakiau mostelėdama į Simės krepšelį, – tai atnešėme jums triušienos, Talis ją išrūkė. – Mano balsas virpėjo ir jos abi pastebėjo.

– Nekreipk į ją dėmesio, – pasakė Simė Ledi Alisai. – Jai neurozė.

Ledi Alisa išpūtė akis.

– Ar tau skauda nervą, vaike? – paklausė ji.

Man padarė įspūdį tai, kad ji atpažino žodžio neuro šaknį.

– Ne, neskauda, – atsakiau. – Simė mane erzina.

– Ak, tą daryti ji moka, – pasakė Ledi Alisa. – Jei tai mergaitei patinki, ji mirtinai tave užerzina. – Ji paėmė Simei už rankos ir patraukė per slenkstį. – Eikšenkit, – pakvietė. – Viduje bus geriau.

Tikrai. Kambarys buvo mažytis ir tamsus, šviesa sklido tik pro du langelius, bet jis priminė man visus senelių kambarius: tvarkingas ir švarus, pilnas širdžiai brangių daiktų. Ant paprastos medinės židinio atbrailos stovėjo įrėmintos nuotraukos, bet buvo per tamsu, kad įžiūrėčiau žmones. Kiekvienas stalelis buvo uždengtas servetėlėmis, ant sofų ir kėdžių atkalčių kabojo tvarkingai sulankstyti skiautinių užtiesalai.

– Norėčiau jus pavaišinti, bet nieko gero neturiu, neveikia viryklė ir šaldytuvas, – pasakė Ledi Alisa.

– Mes nieko nenorim.

Simė ant sofos sėdosi kaip niekad sunkiai. Eidama galvojau tik apie save. Apie savo koją. Šonkaulius. Bet nepagalvojau, kaip sunku nešti per mišką kūdikį. Toptelėjo, ar tik ji negimdys anksčiau.

– Sėskis ir tu, panele Maja. – Ledi Alisa pastūmė man kėdę ir aš atsisėdau.

Ledi Alisa liko stovėti, pažiūrėjo į krepšelį ant kavos staliuko.

– Skaniai kvepia, – pasakė ji.

– Ledi Alisa, – kreipiausi į ją – ar jūsų sūnus… ar Laris dar nebuvo atvažiavęs?

Ledi Alisa atsignybo Simės iškepto paplotėlio ir kramsnojo.

– Ne, brangute. Nemačiau jo nė padujų.

– Jeigu jis atvyks, būtinai atsiųskite jį pas Simę ir Talį, – paprašiau. – Man reikia grįžti namo. Artimieji nerimauja, – giedojau savo giesmelę kaip įskilusi plokštelė.

– Neabejoju! Būtinai jam pasakysiu. Nesirūpink.

Jos užuojauta padrąsino mane.

– Manau, kol kas jis nepasirodys, – pasakė Simė.

Įtariau, kad ir jai mano verkšlenimai nusibodo.

– Kas jus čia laiko? – paklausiau Ledi Alisos. – Ar nebūtų geriau gyventi arčiau vaikų?

– Ak, žinoma, norėčiau būti arčiau vaikų ir vaikaičių. – Ji sunėrė rankas ir atsisėdo ant kėdės krašto. Atrodė žvitresnė negu aną dieną. Atrodė sveikesnė už Simę ir mane. – Džordžijoje turiu du provaikaičius, – nusišypsojo ji. Dantys buvo smulkūs, balti, trūko tik vieno iltinio. – Bet Džordžija ne mano namai, – kalbėjo ji. – Raskinas taip pat ne. Mano namai čia. Spėju, kad to nesuprasi. – Ji žiūrėjo į mane prisimerkusi. – Tu esi pasaulietiška moteris. O aš gimiau čia. Ne šitame name. Namas, kuriame gimiau, sugriuvo septyniasdešimt trečiaisiais. Tada Di – mano vyras – pastatė šitą. Tais laikais čia gyveno daugiau žmonių. Nedaug, bet ne vien aš, Džeksonas, Talis ir Simė. – Ji paminėjo Džeksoną, tarsi jis tebegyventų su ja. – Niekada iš čia neišvažiuosiu, – pasakė tvirtai. – Čia mano namas, mano medžiai, mano upeliukas, nors kartais nutinka baisių dalykų, kaip dabar.

Mane pribloškė žodis „upeliukas“. Ji kalbėjo apie upelį taip, tarsi būtų galima peršokti jį vienu šuoliu.

Ledi Alisa atsistojo, nušlubavo prie Simės ir pabučiavo į šviesų viršugalvį.

– Netrukus sulauksime dar vieno mažo gyventojo, – pasakė ji. – Ratas suksis iš naujo. Ištikimybė gimtinei – nuostabu, panele Maja. Supranti? Gražu, kai kam priklausai. Kai vadini tą vietą namais.

– Suprantu, – atsakiau. – Puikiai suprantu, ką turite galvoj.

Grįžtant į Simės ir Talio namus jaučiausi ne tik neurozės apimta. Šūvio garsas mane išgąsdino. Supratau, kad Talis tyčia nenušautų nė vienos iš mūsų, bet kas būtų, jeigu jis miške palaikytų mus žvėrimis? Kas tada? Paspartinau žingsnį, bet Simė neskubėjo.

– Pažiūrėkit ten, – ji parodė į dešinę.

Pažvelgiau pro krūmų ir medžių tankumyną ir pamačiau saulės atspindžius ant vandens. Sulaikiau kvapą.

– Ten tas upelis? – paklausiau.

– Taip, – atsakė Simė.

Pagaliau!

– Dabar kaip upė, – pasakė Simė. – Eime.

Ji pasuko iš tako, o aš nusekiau įkandin stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, nes šakos ir lapai daužė man per veidą. Vis dėlto nekantravau išvysti vandenį. Rasti kelią iš čia.

Po akimirkos jis jau atsivėrė priešais mus. Bet anaiptol ne upelis, o plati upė, ir dar siautėjanti. Tai vienur, tai kitur iš vandens kyšojo vešlūs krūmai, srovė draskė jų šakas. Prisidengiau akis nuo saulės ir žiūrėjau į žalią, pelkėtą mišką kitapus upės. Vaizdas slėgė širdį. Jeigu persikelčiau į kitą pusę, kas tada? Ten toks pat apleistas kraštas kaip čia, kur stovime su Sime. Galbūt net dar labiau apleistas.

– Kur žemės ruožas, jungęs Paskutinę Priebėgą su sausuma ir atsidūręs po vandeniu? – paklausiau. – Ar toje vietoje upelis siauresnis?

– Čia ta vieta, panele Maja, – atsakė Simė. – Matote medžių viršūnes? – Ji parodė į siautėjančio upelio vidurį ir aš supratau, kad putoto vandens blaškomi krūmai iš tikrųjų yra medžių viršūnės. – Tie medžiai auga palei žvyruotą kelią nuo mūsų iki sausumos.

Širdį prislėgė dar labiau. Atsidūsėjau ir staiga man toptelėjo mintis. Tai, kad ji toptelėjo tik dabar, privertė mane suvokti, kad pastarosiomis dienomis nepajėgiau blaiviai mąstyti.

– Galėčiau padaryti didelį skydą ir pastatyti ant kranto, – pasakiau. – Jeigu pro šalį plauktų valtis, žmonės jį pamatytų. Galėčiau… na, nežinau, galėčiau parašyti savo vardą. Prašyčiau sustoti ir ateiti į jūsų namus. Nubraižyčiau kelio schemą…

Nutilau, nes Simė žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau dvigalvė.

– Pro čia neplaukia jokios valtys, panele Maja, – pasakė ji. – Turite susitaikyti. Bus, kaip Talis sakė. Niekur neišvyksite, kol upelio vanduo nenuslūgs.

Vėl pažiūrėjau į verdančią, skubančią vandens platybę. Buvo savaip gražu. Tolumoje dunksantys medžiai persiliejo tūkstančiais švelniausių žalio aksomo atspalvių. Pagalvojau apie Ledi Alisą. Gražu, kai esi susijęs su viena vietove, sakė ji. Čia jos namai. Čia Simės ir Talio namai. Bet ne mano ir niekada jais netaps.