Keturiasdešimt penktas SKYRIUS

Rebeka

– Ji neatrodė išsigandusi, – pasakė Rebeka jiems kratantis per duobes septynioliktuoju keliu.

– Juk dabar ji saugi, – pritarė Adamas, – ir žino, kad mes atvažiuojame.

Jie tebebuvo priblokšti. Beprotiškai sunkiai gavo automobilį. Dorotėja skambino keliems žmonėms, o galiausiai sužinojo, kad prie mokyklos stovinti sena honda priklauso septyniasdešimtmečiam našliui, šį jų istorija sujaudino iki ašarų.

– Važinėkit ja, kiek reikės, – pasakė spausdamas raktelius Adamui į saują.

Adamo kelioninis krepšys gulėjo ant užpakalinės sėdynės. Jame buvo sukrauta viskas, ką buvo atsivežęs į Vilmingtoną. Rebeka žinojo, kad į mokyklą jis nebegrįš. Vėl viskas keisis.

– Kaip parvažiuosit iš Fajetvilio? – paklausė ji. Gerklę gniaužė, buvo sunku kalbėti.

– Išsinuomosiu automobilį, – atsakė jis ir Rebeka suprato, kad jis jau apgalvojo. Jau suplanavo. – Nežinau, ką ji patyrė, bet jai tikrai reikia žemiškų patogumų.

– Taip, – sutiko Rebeka. Ji žiūrėjo į kraštovaizdį, atsiveriantį abipus kelio, ir galvojo, kad prieš kelias valandas ji vos nepasimylėjo su Adamu. Labai mažai trūko. Dabar ji pažiūrėjo į jį ir atsikvėpė. – Kaip gerai, kad mes ne…

– Iš tikrųjų, – atsakė jis nespėjus jai baigti sakinio. Tada pažiūrėjo į ją ir palietė jos ranką. – Tu man svarbi, Beke.

Ji nepajėgė ištarti nė žodžio, tik šiaip taip linktelėjo.

– Laikaisi?

– Taip.

Adamas vėl uždėjo ranką ant vairo.

– Pastarosios savaitės buvo tikri amerikietiški kalneliai.

Jie vėl nutilo ir Adamas, išvažiavęs į lygų greitkelį, kone peržengė leistino greičio ribą. Rebeka matė mintyse šviesius Majos plaukus. Mėlynas kaip rugiagėlės akis. Jos palenktą į šoną galvą įdėmiai klausantis pašnekovo. Rebeka irgi norėjo išvažiuoti iš Vilmingtono. Norėjo pabūti su seseria, bet turėjo likti mokykloje, kol kas nors pakeis ją ir Adamą. Be to, jai reikėjo pabūti vienai. Turėjo išmesti iš galvos visas pastarųjų savaičių fantazijas, troškimus ir kvailystes.

Kaip ir prieš kelias dienas greitosios pagalbos automobilyje, ji stebėjo vairuojančio Adamo veidą. Jis buvo paskendęs mintyse, o jo lūpų kampučiuose atsirado šypsena. Širdį netikėtai suspaudė skausmas.

Ji suprato, kad įmanoma vienu metu išgyventi du vienas kitam prieštaraujančius jausmus. Prisiminusi Majos skambutį, jos žvalų balsą, Rebeka džiaugėsi. Bet žiūrėdama į Adamą, į jo šypseną įsivaizduojant būsimą susitikimą su žmona, Rebeka jautė širdgėlą. Jų abipusis artumas. Viltis, kai ji leido sau svajoti apie jų bendrą ateitį. Dabar teks apsimesti, kad to nebuvo.

Kartais neįmanoma išmatuoti džiaugsmo ir sielvarto. Ji mėgausis džiaugsmu ir nustums į šalį širdgėlą, nusprendė braukdama ašarą, deginančią akies kamputį. Juk Adamas niekada nebuvo jos.

O Maja… Maja visada bus jos sesuo.