Dvidešimt trečias SKYRIUS

Rebeka

Jie sėdėjo ant kažkieno daiktų kambarėlyje šalia palapinių, bagažo išdavimo skyriuje. Adamas rymojo ant didelio kaip skrynia lagamino, alkūnes uždėjęs ant kelių, ir tylėdamas žiūrėjo į Rebeką. Jo akys buvo paraudusios. Matyt, rado laiko pabūti vienas ir paverkti. Rebeka nematė jo raudančio, bet ji juk miegojo keturias valandas, kai Dorotėja jėga įbruko jai valiumo. Ji nurijo tabletę nesimaivydama, žinodama, kad tai vienintelė galimybė užmigti, kad be tų kelių miego valandų ji niekam nebus naudinga. O ji norėjo būti naudinga. Tai vienintelis vaistas nuo apėmusios nevilties, tik darbas nukreips mintis nuo Majos likimo.

Ar nelaimė įvyko taip greitai, kad Maja nespėjo pajusti baimės? Rebeka blaškėsi tarp dviejų vilčių – tikėjosi, kad sesuo tebėra gyva miškuose arba kad žuvo iš karto, kaip, anot gelbėtojų, žuvo lakūnė.

Dabar ji sėdėjo kambarėlyje priešais Adamą ant minkštų lagaminų, kuriuos susikrovė, kad galėtų įsitaisyti pusiaugula. Kambarėlis kaip mums parinktas, pamanė ji. Nežinia kieno bagažas, dingę žmonės.

Viena sienų nuo pusės buvo stiklinė. Adamas staiga atsisėdo tiesiai ir įdėmiai pažiūrėjo pro stiklą.

– Ateina Dotė, – pasakė stodamasis.

Rebeka sunkiai stojosi, kojos dar neklausė. Ji vėl susmuko, o Adamas atidarė duris.

– Jokių naujienų, – pasakė Dorotėja jiems nespėjus paklausti.

– Duok man telefoną, – pašnibždomis paprašė Rebeka tiesdama ranką Dorotėjai. Šį rytą rėkdama ji prarado balsą. Dorotėja ištraukė palydovinio ryšio telefoną iš dėklo ir padavė Rebekai.

Rebeka ištraukė anteną iki galo ir surinko Majos numerį, o Adamas su Dorotėja kantriai laukė, kol ji baigs savo šaradą.

„Jūs paskambinote gydytojai Majai Vord.“

Išgirdusi Majos balsą, Rebeka kietai suspaudė lūpas. Ji norėjo vėl surinkti numerį, tarsi gyvas sesers balsas būtų įrodymas, kad ji pati tebėra gyva. Rebeka jautė įsmeigtus į ją Dotės ir Adamo žvilgsnius ir grąžino telefoną.

– Kada paskutinį kartą gavai žinių iš paieškos ir gelbėjimo komandos? – paklausė ji.

– Prieš valandą. – Dorotėja atsisėdo ant vienintelės kėdės. – Gerai, kad jie palaiko ryšį, bet nieko nauja nepranešė. Jie iškėlė lakūnės ir dar vieną kūną iš…

– Ar jie ieško miške? – nutraukė ją Rebeka. Ji pasitrynė gerklę, nes buvo sunku kalbėti. – Noriu pasakyti, ne vien vandenyje.

Dorotėja linktelėjo.

– Gelbėtojai su šunimis naršo mišką, – atsakė ji. – Neabejoju, kad jie puikiai dirba, mieloji. – Ji šleptelėjo delnais sau per kelius ir ištiesė nugarą. – O dabar, – paskelbė ji prieštarauti neleidžiančiu balsu, – noriu, kad abu važiuotumėt namo.

– Ne, – kartu atsakė abu.

Jie kalbėjosi apie tai, kai Rebeka nubudo iš valiumo padovanoto miego. Jie niekur nevažiuos. Vienas geras dalykas – vienintelis geras dalykas per šią maišatį, kad jiedu su Adamu laikosi bendros nuomonės.

– Mes niekur nevažiuosime, – pakartojo Adamas vėl sėsdamasis ant lagamino ir tarsi įaugdamas į kambarėlį. – Čia būdamas jaučiuosi arčiau jos. Dabar negaliu grįžti į namus. Išprotėčiau. – Jis papurtė galvą. – Noriu būti ten, kur esu reikalingas.

– Aš taip pat, – sušnibždėjo Rebeka.

– Kodėl nenustebau? – pasakė Dorotėja. – Tada nors pailsėkite šiandien. Na… nusiraminkite. Pasikalbėkite. Darykite, ką norite…

– Mes dirbsime, – atsakė Rebeka žinodama, kad kalba už abu.

– Arba dirbsime čia, arba grįšime į katastrofos vietą, – pasakė Adamas Dorotėjai. – Rinkis iš dviejų blogybių.

Dorotėja atsiduso.

– Gerai, – sutiko ji. – Laimėjote. Bet būkite dėmesingai sau ir vienas kitam. Jeigu katras pajusit, kad nebeturit jėgų, ateikit pas mane. Pasakykit. Neprivalot būti superdidvyriai. – Ji atsistojo. – Artimiausiomis dienomis čia daug kas pasikeis.

– Kas pasikeis? – paklausė Adamas.

– Vienas kelias jau nuvalytas. Reikėjo nukelti nuo jo du didžiulius laivus. Sunku patikėti. Vienoje Vilmingtono mokyklų atidaromas evakuacijos centras, joje įsirengsime kliniką. Ypatingų įvykių valdymo agentūra ir Raudonasis Kryžius atveš lovelių ir vaistų atsargų. Keliai iki Vilmingtono vis dar klampūs, bet kažkas parūpino autobusų ir jau rytoj pradėsime kraustyti žmones ten. Pamažu baigsime darbą čia ir pradėsime dirbti mokykloje.

– Ar ten yra elektra? – paklausė Rebeka.

Dorotėja papurtė galvą.

– Ne, bet atveš generatorių ir žmones iš čia taip pat ten perveš. Ten bus valgykla, bet kol kas turėsime tenkintis maisto paketais, nebent atsirastų elektra.

Rebeka mintyse regėjo mokyklą. Joje turėtų būti sporto salė. Renginių salė. Klasės. Ji jau matė geresnes sąlygas ir galimybių.

– Kaip mokykla bus įrengta? – paklausė ji. – Ar mes naudosimės…

– Mieloji, pamiršk administracinius reikalus, – pasakė Dorotėja. – Jais rūpinsis kiti žmonės. Galvok tik apie gydymą.

– Tai gausime loveles? – Adamas šypsojosi, o Rebeka stebėjosi, kaip jis pajėgia kilstelėti lūpų kampučius. – Ilgėsiuos konferencijų kambario grindų.

– Kitos naujienos dar geresnės, – pasakojo Dorotėja. – Mokyklos aikštėje pastatys vagonėlių. Viename įsikurs po keturis savanorius, bet jeigu norite, gausite atskirą – tik jums dviem.

Rebeka pažiūrėjo į Adamą ir linktelėjo.

– Puiku, – pasakė Adamas.

– Jokių kliūčių, – atsakė Rebeka. Ji norėjo, kad Adamas būtų netoliese. Šį košmarą ji ištvers tik žinodama, kad jame atsidūrė ne viena.